2016 m. liepos 8 d.    
Nr. 27
(2195)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Nelietuviai – Lietuvai

Vokiečių leidėjus sudominti lietuvių literatūra nelengva

Aistė Masionytė

Vilniuje gyvenantis lietuvių
literatūros į vokiečių kalbą
vertėjas šveicaras Markus Roduneris

Vilniuje gyvenantis šveicaras Markus Roduneris yra tikriausias lietuvių literatūros darbuotojas. Šiuo metu į vokiečių kalbą jis verčia Jurgio Kunčino „Tūlą“, Alvydo Šlepiko „Lietaus dievą“, tuo pat metu aktyviai dalyvauja jau išverstų kūrinių pristatymuose tarptautinėse knygų mugėse.

Šveicaras Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų

Kalbininkas ir vertėjas Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 20 metų. Ryšys su mūsų šalimi užsimezgė tuomet, kai, besimokant Berno universitete, tarp kitų dalykų teko studijuoti ir lietuvių kalbą. M. Roduneris norėjo pažinti ją išsamiau, tad 1991 metais atvyko į Vilniaus universitete rengiamus lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. „Čia kažkaip patiko ir užsilikau“, – prisiminė pašnekovas, Lietuvoje sukūręs šeimą.

Gal dabar jaučiasi kiek sulietuvėjęs? „Žinoma, laikui bėgant supanašėji ir pastebi, kad Šveicarijoje jau gal esi pusiau lietuvis, o čia – vis dar šveicaras“, – šypsojosi M. Roduneris.

Jam patinka, kad Lietuvoje nėra tokio pedantiškumo ir tikslaus visa ko apskaičiavimo kaip Vokietijoje ar Šveicarijoje. Kita vertus, gyvenimas Lietuvoje nėra toks jau netvarkingas. Tiesa, yra dalykų, kurių nepamėgo ir per 20 metų. „Nepripratau prie mirusiųjų garbinimo kultūros, to ėjimo į kapines. Nesakau, tai gerai ar blogai, bet prie to nepripratau ir nepriprasiu“, – tvirtino M. Roduneris.

Vertimų puokštė

Ilgokai gyvenęs Šiauliuose, o pastaruoju metu Vilniuje vėl įsikūręs šveicaras dirba vokiečių leidybos paslaugų įmonėje, redaguoja vokiškus tekstus. Veiklos nemažai, tad nelengva atrasti papildomo laiko lietuvių literatūros vertimams į vokiečių kalbą.

Pirmaisiais dideliais šveicaro vertimais tapo du Jurgos Ivanauskaitės romanai – „Ragana ir lietus“ bei „Placebas“. Paskui sekė Balio Sruogos „Dievų miškas“, Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“, Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Pernai vokiečiai išleido jo verstą Dalios Staponkutės knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“ bei A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“.

Šiuo metu jis verčia J. Kunčino „Tūlą“. Rašytojas buvo M. Rodunerio draugas, o ir pati „Tūla“ labai prie širdies. Jau seniai norėjo versti šį kūrinį, bet reikėjo rasti, kas jį išleis. Dar yra apsiėmęs išversti A. Šlepiko „Lietaus dievą“. Šio novelių rinkinio laukia ta pati vokiečių leidykla, kuri pernai išleido kitą A. Šlepiko kūrinį, romaną „Mano vardas – Marytė“, kurį taip pat vertė M. Roduneris. Jam malonu, kad nemaža Vokietijos leidykla nori ir toliau puoselėti šį lietuvių rašytoją.

M. Roduneris dalyvauja Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos projekte, bendradarbiauja su jaunais vokiečių vertėjais, ketinančiais versti lietuvių autorius. O rudenį, jei bus laiko, norėtų imtis Ievos Simonaitytės „Viliaus Karaliaus“ vertimo.

Įvertino ir kolegos

Jokia paslaptis, kad literatūros vertėjo darbas nėra itin gerai apmokamas, pragyventi iš jo sudėtinga tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. „Todėl manau, kad vien dėl pinigų to niekas nedaro. Nebent tie, kurių vertimai spausdinami dideliais tiražais, bet tai tikrai nėra vertėjai iš lietuvių kalbos. Verčiant man svarbiausia, kad lietuvių literatūra išeitų į platesnius vandenis. Kiekvienas tekstas – vis naujas iššūkis. Kažkada galvojau, kad po „Dievų miško“ bus lengviau, bet taip nėra. Tačiau pabaigus vertimą, ateina pasitenkinimas, džiaugsmas“, – kalbėjo vertėjas.

Jo pastangos neliko nepastebėtos. Už profesionaliai ir meniškai išverstus lietuvių literatūros kūrinius, lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje ir tarptautinių literatūrinių ryšių plėtojimą 2009 metais M. Roduneris buvo apdovanotas Šv. Jeronimo premija.

Istorinės sąsajos

Vertėjas pripažįsta, jog sudominti vokiečių leidėjus lietuvių rašytojų kūryba nėra paprasta. O juk negali versti į orą. Visgi Vokietija, su kuria šimtmečius gyventa kaimynystėje, iš esmės palankiai žiūri į Lietuvą, čia gyvena nemažai žmonių su lietuviškomis šaknimis, ir ypač – kilusių iš Rytprūsių. Taigi, koks nors susidomėjimą skatinantis „kabliukas“ visada yra. Ypač, jei knygos siužetas kaip nors susijęs su Vokietija. Pavyzdžiui, A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ pasakojama jaudinanti istorija yra artima vokiečiams, nes pasakojama apie vokiečių vaikus.

M. Roduneris viliasi, jog I. Simonaitytės romane „Vilius Karalius“ vaizduojamas Mažosios (Prūsų) Lietuvos lietuvininkų gyvenimas vokiečiams irgi turėtų būti įdomus.

Lietuvninkų kultūra, kaip ir Lietuvos žydų kultūra, deja, jau pradingo istorijos verpetuose. Tiesa, apie pastarąją parašyta gana daug ir geros literatūros. Šia prasme M. Roduneriui labai patinka Icchoko Mero kūryba. Rašytojo kūriniai, susiję su Holokaustu, seniai išversti į vokiečių kalbą. I. Meras labai norėjo, jog vokiečių kalba pasirodytų ir jo romanas „Striptizas“. Deja, jo tema nesusijusi su Holokaustu, tad vokiečių leidėjus sudominti žymiai sunkiau.

O kodėl vertėjas pasirinko B. Sruogos „Dievų mišką“, kūrinį, kurio sąsajos su Vokietija irgi nelabai malonios? „Manau, kad B. Sruoga – labai svarbus lietuvių literatūros balsas. Vienoje recenzijoje buvo pastebėta, kad skaityti šią knygą yra trikdančiai įdomu. Trikdo, kad nuolat esi priverstas juoktis iš dalykų, iš kurių šiaip nesijuokiama“, – paaiškino vertėjas.

J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ vokiečių kalba pasirodė gero M. Rodunerio draugo, Šveicarijoje turinčio nedidelę leidyklėlę, dėka. Šia knyga jis norėjo pristatyti Baltijos šalis vokiečiakalbiams skaitytojams todėl, kad joje vaizduojami įvykiai jiems visiškai nežinomi. „Visgi nereikia turėti iliuzijų, jog tokia knyga pasieks plačiąją publiką“, – pridūrė vertėjas.

Beje, pokario Lietuvos partizanai Vakaruose vertinami rezervuotai, atsižvelgiant į ankstesnį, Holokausto kontekstą, nes buvo ir tokių veikėjų, kurie, prisidėję prie Holokausto, vėliau įsmuko pas partizanus. „Būtų gerai tuos konkrečius asmenis įvardyti, kad neliktų vietos spekuliacijoms dėl partizanų simpatijų naciams, kurių jiems tikrai nejautė“, – teigė pašnekovas.

Kelias į skaitomumą

M. Roduneris apgailestavo, kad Lietuvoje mažoka kokybiškos populiariosios literatūros, kuria domisi Vokietijos leidyklų atstovai. Gal ne tiek populiariosios literatūros apskritai, kiek tam tikrų jos žanrų.

Lietuvos rašytojai praktiškai nerašo nei detektyvų, nei fantastinės literatūros. Tiesa, M. Roduneriui patinka Jaroslavo Melniko kūryba, jo parašytos antiutopijos yra tikrai geros knygos, bet Lietuvoje jos iškrenta iš konteksto.

„Esama populiarioji literatūra arba pernelyg lietuviška, ar kokybės atžvilgiu netinkama. Ką turiu mintyse, sakydamas „pernelyg lietuviška“? Na, pavyzdžiui, net ir Kristinos Sabaliauskaitės romanai, kurių siužetas sukasi aplink Lietuvos istoriją, kitakalbiui skaitytojui atrodo per daug lokalūs. Žinoma, kai atsiranda šiek tiek detektyvinių elementų, jau kitas klausimas. Ne veltui „Rožės vardas“ buvo gerai parduotas visose šalyse“, – svarstė M. Roduneris ir pridūrė, jog šiais laikais nepakanka gerai rašyti. Svarbu, kad leidėjai matytų pardavimų perspektyvą. Šiuo požiūriu tikras atradimas buvo Jurga Ivanauskaitė, įdomi ir kaip kūrėja, ir kaip asmenybė. Jau minėta, jog M. Roduneris išvertė dvi jos knygas. Sako, būtų vertęs ir daugiau, nes toks gana lengvai skaitomas stilius jam prie širdies. Anot vertėjo, dažnai pasitaiko sudėtingos literatūros, kur, atmetus sudėtingumo šydą, nelabai kas ir lieka.

M. Roduneris pacitavo vieną leidėją, kuris teigė, jog kūrinius galima skirstyti į išleidžiamus kelių tūkstančių tiražu, išleidžiamus kelių dešimčių tūkstančių tiražu ir tuos, kurių tiražai siekia nuo šimtų tūkstančių iki milijonų. J. Ivanauskaitė su savo „Ragana ir lietumi“ pateko į vidurinę kategoriją. Pasak vertėjo, tai tikrai nėra lengva. Juk net žinomų rimtosios literatūros autorių knygos Vokietijoje leidžiamos nedideliais, vos kelių tūkstančių tiražais.

Saviplakos nereikia

Bet ko norėti iš užsienio leidėjų, jei ir patys lietuviai sako, kad neįdomi ta jų literatūra. „Saviplaka yra kvailas tautinis bruožas. Tai daryti tikrai nereikia – yra ir geros, įdomios literatūros, bet dažnai gal ne plačiajai publikai skirtos“, – pastebėjo pašnekovas.

Jam patinka M. Ivaškevičiaus, Andriaus Jakučiūno kūryba.

Kartais pastebima, jog lietuvių rašytojai labiau mėgsta žvelgti į praeitį nei į dabartį. M. Rodunerio nuomone, galbūt reikia tam tikro atstumo, kad turėtume ką nors pasakyti apie tam tikrą laikotarpį. Tai turi ateiti natūraliai. Jam džiugu, kad Rimantas Kmita ir A. Jakučiūnas rašo apie „gariūnmetį“ – dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio „laukinius rytus“. Kita vertus, ir J. Ivanauskaitė rašė apie dabartį, Ugnė Barauskaitė bei Audronė Urbonaitė irgi kalba apie gyvenimą čia ir dabar. O J. Melnikas persikelia, nežinia į kokius metus, gal 3000-uosius.

M. Roduneriui patinka, kaip rašo Dalia Staponkutė, nors versti jos knygas nėra lengva. „Dalia yra ir lietuvė, ir ne, – juk Kipre gyvena jau 26 metus. Man patinka požiūris iš kitur. Tai pasakyčiau ir apie Paryžiuje gyvenančio Valdo Papievio kūrybą. Gyvendami kitoje kultūroje, kaip anais laikais Antanas Škėma, jie viską mato visai kitaip. Nežinau, ar dėl to literatūra tampa geresnė, bet taip ji įgauna papildomų niuansų“, – teigė pašnekovas.

Europos spalvos

Papildomų spalvų į Lietuvos skaitytojų pasaulį įneša ir jis pats, Šiauliuose organizuodamas Europos literatūros dienas. Kitąmet įvyksiantis renginys būtų jau vienuoliktas.

„Susidomėjimas išlieka. Žinoma, sunku tikėtis, kad plūstų šimtai žmonių. Šia prasme Lietuva nelabai skiriasi nuo Vokietijos, kur panašių renginių lankomumas nėra itin didelis. Bet nesakyčiau, kad žmonės šiais laikais mažiau skaito. Jei kalbėtume apie XIX amžių, tada net 90 proc. žmonių nemokėjo skaityti. O tas 10 proc. dar ir bulvarinę literatūrą skaitė. Tad apie ką kalbame? Dabar su knygomis konkuruoja ir televizija, ir internetas. Tekstai tapo kitokie, kartais matai, jog feisbuke jų yra tikrai gerų. Galimai kinta literatūros pobūdis, ji nebūtinai gyvena tarp knygos viršelių“, – apibendrino M. Roduneris.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija