2017 m. rugpjūčio 25 d.
Nr. 32 (2249)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Nėra didesnės meilės

Apie popiežiaus Pranciškaus praplėstas šventųjų skelbimo galimybes

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagarbiai žvelgia
į jam pristatomą palaimintojo arkivyskupo
Oskaro Arnulfo Romero portretą

San Salvadoro arkivyskupas Oskaras
Arnulfas Romero svečiuose
pas popiežių Joną Paulių II

Aušvico lagerio auka šventasis
Maksimilijonas Kolbė

Kun. Oskaras Arnulfas Romero

Gyvybės paaukojimas už kitus

Didelio ir palankaus atgarsio ir konkrečių atvejų aptarimo susilaukė popiežiaus Pranciškaus sprendimas papildyti Katalikų Bažnyčios šventųjų skelbimo normas, suteikiant naujas galimybes kanonizacijos ir beatifikacijos procedūroms tiems krikščionims, kurie iš Dievo ir artimo meilės motyvų laisva valia atidavė savo gyvybę už kitus. Kaip jau buvo pranešta, Šventasis Tėvas tai paskelbė liepos 11 dieną pasirašytame motu propio apaštaliniame laiške „Maiorem hac dilectionem“, kuriame įvedama ši nauja kategorija kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius bylų tyrimui. Dabar greta įprastinių tokiai eigai atvejų – herojiško dorybių išgyvenimo ir liudijimo bei patirtos kankinystės iš neapykantos krikščioniškam tikėjimui (in odium fidei) – įvedamas gyvybės paaukojimo“ („oblatio vitae“) motyvas. Beje, yra dar vienas gana retai taikomas kanonizacijos atvejis, kaip pats Popiežius patvirtina, kai per ilgą laiką (keletą šimtmečių) susiformavęs liaudiškasis ir bažnytinis pamaldumas į kandidatą suteikia jam galimybę paskelbti šventuoju.

Pradėdamas laišką evangelisto šv. Jono užrašytais Kristaus žodžiais „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), kurie įtraukti į naujojo dokumento „Maiorem hac dilectionem“ pavadinimą, popiežius Pranciškus pripažįsta, kad sekimas šiuo Viešpaties mokymu ir pavyzdžiu, pelno ypatingą tikinčiųjų bendruomenės dėmesį ir pagarbą. Tobulas Dievo ir artimo meilės įkvėptas ir palaikomas gyvybės atidavimas primena paties Kristaus auką ir yra amžinybės pasiekimo garantija. Šiuo keliu žengę krikščionys verti pamaldaus gėrėjimosi ir jų dangiškojo užtarimo kaip ir tie, kurie laisvai priėmė kraujo praliejimo kankinystę, gindami savo tikėjimą, arba tobulai liudijo ir įgyvendino vertybines krikščioniško tikėjimo nuostatas. Todėl šiuolaikiniai naujojo evangelizavimo poreikiai, iškeliant krikščioniškojo liudijimo meilės darbuose pavyzdžius, ir išaugęs krikščionių persekiojimų aukų skaičius paskatino patikslinti ir praplėsti iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę galimybes. Šventasis Tėvas naujajame dokumente praneša, kad beatifikacijos ir kanonizacijos tvarkos papildymą palankiai priėmė ir rūpestingai apsvarstė Šventųjų skelbimo kongregacijos nariai 2016 metų rugsėjo 26 dienos plenarinėje sesijoje.

Apaštaliniame laiške „Maiorem hac dilectyionem“ išvardijami penki privalomi kriterijai, reikalingi beatifikacijos ir kanonizacijos bylų tyrimo pradėjimui „oblatio vitae“ atvejais. Pirmiausia kalbama apie tikrai laisvą ir savanorišką gyvybės atidavimą iš tikros meilės (propter caritatem) artimui, žinant, kad dėl to laukia galimai artima ir neišvengiama mirtis. Turi būti aiškus ryšys tarp minėto gyvybės paskyrimo ir kandidato priešlaikinės (dažniausiai smurtinės) mirties. Sąlygose nurodoma, kad gyvybę taip paaukojęs kandidatas į šventuosius ar palaimintuosius prieš mirtį turėjo bent jau įprastu būdu savo gyvenime praktikuoti krikščioniškas vertybes, būti pavyzdingu krikščioniu. Kaip ir kitais beatifikacijos bei kanonizacijos bylų pradėjimo atvejais yra reikalinga kandidato šventumo reputacija (foma sanctitatis), bent jau po jo mirties. Gyvybę paaukojusio Dievo tarno beatifikavimui yra reikalingas su jo užtarimu po kandidato mirties įvykusio stebuklo patvirtinimas (kankinystės „in odium fidei“ atveju tokio stebuklo patvirtinimas nėra reikalingas).

Vargšų gelbėjimas ir gynimas

Popiežiaus Pranciškaus sprendimą papildyti beatifikacijos ir kanonizacijos bylų normas, įvedant gyvybės aukos motyvą, sąlygojo ir kartais pasitaikantys sunkumai, su kuriais susiduriama jas nagrinėjant. Štai kartais byla pradedama tirti dėl kandidato į šventuosius dorybių herojiško liudijimo, o vėliau reikia keisti šią motyvaciją ir bylą perkvalifikuoti į kankinystės dėl tikėjimo tyrimą. Galimas ir priešingas atvejis, kai byla pradedama kaip kandidato kankinystės atvejis ir jau vėliau ji tiriama, kaip herojiškų dorybių liudijimo pavyzdys. Konkretus tokio pasikeitimo atvejis gali būti žymus lenkų pranciškonų kunigas, nacių Aušvico lagerio auka šventasis Maksimilijonas Kolbė, kurį popiežius Paulius VI 1972 metais beatifikavo kaip herojiškai vertybes išgyvenusį tikėjimo išpažinėją, o popiežius Jonas Paulius II 1982 metais jį kanonizavo jau kaip kankinį. 1941 metų gegužės pabaigoje į Aušvico lagerį deportuotas kunigas M. Kolbė, kuris jau visoje Lenkijoje ir Europoje buvo išgarsėjęs apaštalavimo darbais ir katalikiškos žiniasklaidos leidyba, patyrė naciams būdingą neapykantos Bažnyčiai smurtą, kurį didvyriškai iškentė nelaisvėje slaptai švęsdamas Eucharistiją, stiprindamas ir guosdamas kitus kalinius. Tačiau jis mirčiai buvo pasmerktas griežtąja prasme ne iš „odium fidei“, bet pasiūlydamas savo gyvybę už kitą Aušvico kalinį, gausios šeimos tėvą, kuris prižiūrėtojų buvo nuteistas bado karceryje pražūčiai už bandymą pabėgti iš to lagerio. Prižiūrėtojams priėmus tokį pasiūlymą, kunigas M. Kolbė buvo įmestas į karcerį vietoje išgelbėto kalinio ir dvi savaites patyrė neapsakomas kančias, negaudamas maisto ir vandens. Galiausiai jam buvo suleista letalinė nuodų injekcija ir 1941 metų rugpjūčio 14 dieną, Žolinės vigilijoje, didvyriškai pasitiko mirtį. Popiežius Jonas Paulius II kanonizuodamas kunigą M. Kolbę, įvardijo jį kaip „meilės kankinį“, o dabar pagal naujuosius šventumo normų papildymus jam labai tiktų gyvybės aukos iš meilės artimui („oblatio vitae“) kriterijai.

Panašiai galima vertinti ir 1980 metų kovo 24 dieną švenčiant Eucharistiją nušauto Salvadoro sostinės San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Arnulfo Romero (Oscar Arnulfo Romero) atvejį. Brutalus pasikėsinimas į ganytojo gyvybę jam aukojant šv. Mišias katalikiškos ligoninės koplyčioje įvyko dėl to, kad jis pasiaukojančiai gynė paprastus žmones nuo tą Lotynų Amerikos šalį valdžiusio karinio režimo (chuntos), ragino karines pajėgas „labiau paisyti Dievo įsakymų ir nutraukti represinius veiksmus“ prieš taikiai protestuojančius gyventojus. Arkivyskupo O. Romero neapkentė diktatūra, kurios vadovas (vėliau šalies prezidentas) buvo krikščionių demokratų partijos lyderis Chozė Napoleonas Duartė (Jose Napoleon Duarte), o ir pasikėsinimo rengėjai buvo katalikai. Todėl negalima tiesiogiai teigti, kad Bažnyčios hierarcho žmogžudystė įvyko iš neapykantos tikėjimui, kaip tradicinėje kankinystėje. Tai pripažino ir arkivyskupo O. Romero kanonizacijos bylos postulatorius, Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas arkivyskupas Vinčensas Palja (Vincenzo Paglia). Neseniai duotame interviu žiniasklaidai jis sakė, kad San Salvadoro arkivyskupą nužudė ne tikėjimo persekiotojai, bet krikščionys. Žudikai nereikalavo, kad ganytojas išsižadėtų tikėjimo į Švč. Trejybę, bet norėjo jam užkirsti kelią skleisti Evangelijos vertybes, kurių liudijimą jis suvokė kaip savęs aukojimą kitiems. Režimas ir kai kurie jam artimi politiniai sluoksniai melagingai kaltino arkivyskupą O. Romero kairuoliškomis pažiūromis, marksistinio Farabundo Marti sukilėlių sąjūdžio palaikymu, kėlimu sumaišties, atvedusios į daugybės aukų pareikalavusį Salvadoro 1980–1992 metų pilietinį kelią. Visgi popiežius Pranciškus 2015 metais beatifikuodamas arkivyskupą O. Romero, kaip kankinį, nurodė, kad jis buvo nužudytas iš neapykantos tam, kad priešindamasis neteisingumui vadovavosi ne politinėmis, bet savojo tikėjimo nuostatomis. Dabar, vykstant tolesniam palaimintojo O. Romero kanonizavimo procesui, naujasis šventųjų skelbimo normų papildymas su „oblatio vitae“ motyvu gali jį paspartinti, nes jau tiriamas galimai įvykęs stebuklingas beviltiškoje būklėje buvusios nėščios moters išgijimas meldžiant palaimintojo arkivyskupo O. Romero užtarimo.

Ištikima misijų tarnystė

Aptardamas popiežiaus Pranciškaus dokumento „Maiorem hac dilectionem“ taikymo galimybes kanonizacijos ir beatifikacijos byloms, žinomas amerikiečių katalikų apžvalgininkas Džonas Alenas (John Allen) pateikia tokį ištikimos misijų tarnystės atvejį. 2011 metais Afrikos valstybėje Burundyje buvo žiauriai nužudyti du misionieriai: kroatė vienuolė Lukrecija Mamič ir italas pasaulietis Frančeskas Bacanis (Francesco Bazzani). Tai įvyko plėšikams įsiveržus į Kirembos artimo meilės seserų vienuolyną, kuriame gyveno sesuo L. Mamič, o F. Bacanis dirbo kaip savanoris, apaštalaudamas ir besirūpindamas ligoniais ir vargšais. Griežtu požiūriu jų žūtys nebuvo kankinystė iš neapykantos tikėjimui, nes tragiško įvykio priežastis tapo nusikaltėlių bandymas kažką pavogti, ir jie tiesiog susidorojo su kelią jiems pastojusiais misionieriais. Kadangi Burundžio gyventojų dauguma yra katalikai, tai ir plėšikai galbūt buvo krikštyti krikščionys, todėl jų įvykdyto nusikaltimo negalima prilyginti išpuoliui prieš tikėjimą. Tačiau pagal naująsias šventųjų skelbimo normas sesers L. Mamič ir pasauliečio F. Bacanio smurtinės mirtys laikytinos gyvybės paaukojimu iš artimo meilės, žinant tas ypatingas aplinkybes, kuriomis misionieriai darbavosi. Juk Burundis laikomas genocidinio smurto Afrikoje epicentru dėl gentinių kovų, o AIDS paplitimas toje šalyje yra pasiekęs epidemijos lygį. Tokiomis labai pavojingomis sąlygomis tame pasaulio užkampyje, kur galioja „džiunglių įstatymai“, apaštalavimą galima laikyti herojiškumu, ypač kai jis papildomas socialinės paramos teikimu. Burundis yra vienas skurdžiausių kraštų, kurio gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė pati trumpiausia, o daug jaunų žmonių neturi normalių galimybių švietimui. Misionieriai L. Mamič ir F. Bacanis žinojo, kur vyksta apaštalauti, pasiryždami ištverti nepriteklius ir statydami savo gyvybes į didelius pavojus, todėl jų žūtys buvo tikrai „oblatio vitae“ iš meilės Dievui ir vargstantiems žmonėms. Tarnavimas atmetimo ir abejingumo kultūros aukoms, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, tolimoje periferijoje sekant Viešpaties Jėzaus mokymu ir aukos pavyzdžiu, vertas atitinkamo pripažinimo.

Kitas žinomas kanadiečių katalikų spaudos apžvalgininkas kunigas Raimondas de Suza (Raymond de Souza) naujojo dokumento „Maiorem hac dilectionem“ aptarimo kontekste primena nužudyto pakistaniečių politiko Šabaso Bhačio (Shahbaz Bhatti) atvejį. Jis buvo vienintelis katalikas, dirbęs musulmonų daugumos Pakistano vyriausybėje tautinių ir religinių mažumų reikalų ministru. Jis nevengė griežtai kritikuoti šalyje veikiančių radikalių islamo teisės šariato įstatymų, kurie dažnai panaudojami krikščionių mažumos persekiojimui ir diskriminavimui dėl tariamo piktžodžiavimo. Tarptautinį pripažinimą įgijęs Š. Bhatis teroristų buvo nužudytas 2011 metų kovą per išpuolį, kai važiavo automobiliu aplankęs savo motiną. Prieš žūtį ministras lankėsi Kanadoje, kurios tuometinis premjeras Stefenas Harperis jam siūlė politinį prieglobstį. Tačiau Š. Bhati, vadovaudamasis krikščioniškaisiais Artimo meilės motyvais, grįžo į tėvynę, žinodamas, kad eina į didžiausius pavojus, gal mirtį. Tai ir atsitiko. Dabar Pakistano vyskupai yra pradėję jo beatifikacijos bylos tyrimą ir čia galima „Oblatio vitae“ kvalifikacija. Žinoma, yra tinkamas ir klasikinis kankinystės argumentavimas, kadangi Š. Bhačio žudikai buvo radikalūs islamistai, neapkentę krikščioniško tikėjimo, kurio teises gynė gyvybę paaukojęs katalikas politikas. Taigi beatifikacijos bylos postulatorius turi galimybę pasirinkti ir nuo to gali priklausyti tyrimo sparta. Gyvybės aukos iš meilės artimui pagal naujas normas beatifikaciniam pripažinimui pakanka įprasto, o ne herojiško krikščioniškų vertybių liudijimo, bet privalomas įvykusio stebuklo kandidatui užtariant patvirtinimas. Popiežiaus Pranciškaus įvesta naujovė kanonizacijos ir beatifikacijos procesams iš esmės nepadaro šių bylų tyrimą paprastesnį ar lengvesnį. Tiesiog tokiu būdu atskleidžiamos naujos galimybės iškeliant sektinus pavyzdžius tų tikėjimo brolių ir seserų, kurie rizikavo ir paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų kitus žmones, o dabar džiaugiasi Dievo artumu amžinybėje, toliau mums tarnaudami savuoju užtarimu. Šventasis Tėvas savuoju potvarkiu ne tik išsprendžia šventųjų skelbimo procesuose kartais atsirandančius nesklandumus, bet tikintiesiems padeda geriau suprasti artimo meilės įkvėptos aukos vertę. Taip šventumas yra priartinamas prie kasdienybės, nes kiekvienas yra pašauktas būti tokiu liudytoju. Vieniems skirta paaukoti gyvybę, o iš kitų, iš mūsų visų, Viešpats tikisi, kad paskirsime savo gyvenimus vargšams ir kenčiantiems, kad nuolat aukosimės dėl jų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija