Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Nėra didesnės meilės

Apie popiežiaus Pranciškaus praplėstas šventųjų skelbimo galimybes

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagarbiai žvelgia į jam pristatomą palaimintojo arkivyskupo Oskaro Arnulfo Romero portretą

Gyvybės paaukojimas už kitus

Didelio ir palankaus atgarsio ir konkrečių atvejų aptarimo susilaukė popiežiaus Pranciškaus sprendimas papildyti Katalikų Bažnyčios šventųjų skelbimo normas, suteikiant naujas galimybes kanonizacijos ir beatifikacijos procedūroms tiems krikščionims, kurie iš Dievo ir artimo meilės motyvų laisva valia atidavė savo gyvybę už kitus. Kaip jau buvo pranešta, Šventasis Tėvas tai paskelbė liepos 11 dieną pasirašytame motu propio apaštaliniame laiške „Maiorem hac dilectionem“, kuriame įvedama ši nauja kategorija kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius bylų tyrimui. Dabar greta įprastinių tokiai eigai atvejų – herojiško dorybių išgyvenimo ir liudijimo bei patirtos kankinystės iš neapykantos krikščioniškam tikėjimui (in odium fidei) – įvedamas gyvybės paaukojimo“ („oblatio vitae“) motyvas. Beje, yra dar vienas gana retai taikomas kanonizacijos atvejis, kaip pats Popiežius patvirtina, kai per ilgą laiką (keletą šimtmečių) susiformavęs liaudiškasis ir bažnytinis pamaldumas į kandidatą suteikia jam galimybę paskelbti šventuoju.

Džiaugsmas didesnis už liūdesį

Kun. Vytenis Vaškelis

Tyla – tikro džiaugsmo sąlyga, nes tik nurimę suvokiame, kas iš tiesų esame ir kuo tapsime, būdami Kristuje bei išlikdami ištikimi Jam. Jis mums kaskart dovanoja po trumpą laiko atkarpėlę, kad ją mokėtume įprasminti ir, pažvelgę į visus prabėgusius gyvenimo metus, galėtume sakyti: „Viešpatie, buvo tokių laiko intervalų, kuriuos praleidau bergždžiai... Bet žymiai daugiau laiko skyriau savo charakterio ir gyvenimo būdo ugdymui, kuris pašventino mane bei aplinkinius ir suteikė Tau garbę“. Tai – išliekančio džiaugsmo dovana, nes kai išmuš laikų pilnatvės valanda ir bet kuris žemiškas netobulumas sunyks, ateis metas kūriniui, turinčiam Dievo tapatumo (nors ir žemesnio laipsnio) savybių, regėti Jo neaprėpiamos malonės horizontus (plg. 1 Kor 13, 10–13).

Ten džiaugsmo nebeužtemdys net mažiausias nusiminimas (plg. Iz 61, 7), nes jo paprasčiausiai nebebus. Bet šio pasaulio liūdesys yra pavojingas kaip Rojaus angis, nes rafinuočiausiais būdais kėsinasi iš mūsų atimti vienintelę gyvenimo viltį Prisikėlusiajame ir dalį žmonių veda tiesiog į pražūtį (plg. 2 Kor 7, 10). Gyvenimas vien sau, kai kūniškų malonumų bei laikinų džiaugsmų siekis nustelbia bet kokį troškimą ieškoti bendravimo su Tuo, kurio širdyje tyvuliuoja dieviško džiaugsmo vandenynai, yra nepateisinamas žmogui paskolinto laiko išeikvojimas, o kartais – nebeatšaukiamos lemties rezultatas.