2017 m. spalio 13 d.
Nr. 39 (2256)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žmogus yra trapus ir didis

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai dėl klimato kaitos Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog Viešpats nori, kad gyvasis malonės vanduo, kaip Jo gerumo perteklius, per mūsų širdis dosniai tekėtų į aplinkinių.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, į kurį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš visos širdies visiems atėjusiems pas jį troško visokeriopai duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2–7). Didžiausias žmonių paklydimas – jų širdžių „suakmenėjimas“. Tas, kuris juos sukūrė, savuoju Krauju atpirko, ir, dovanodamas amžinąją laimę, kvietė pas save, o jie, užuot paprasčiausiai priėmę tą neįkainojamą perlą – saulėtą Dieve amžinybę – ir atėję pas Tą, nuo kurio išskirtinos malonės priklauso kiekvieno asmens širdies gyvybiškai svarbus plakimas krūtinėje ir neatšaukiamas galutinio likimo sprendimas, Jam „atsilygino“ Jį prikaldami prie kryžiaus, kuris, beje, anuomet buvo tik paniekos vertas medis.

Viešpats trokšta su kaupu žmonėms sugrąžinti Edeno sode prarastą jų kilnumą bei orumą, nori juos išaukštinti, todėl kviečia pas save. Nepriimti Dievo kvietimo eiti ten, kur Jis kviečia savo mylimą kūrinį – turėti savyje dalelę stabmeldiško užsispyrimo ir būti panašiam į neklaužadą vaiką, kuriam, pavyzdžiui, „feisbuke“ bendrauti su draugais, kai jį mama prašo atsitraukti nuo monitoriaus ekrano, prie kurio jis jau praleido kelias valandas, yra svarbiau už viską pasaulyje. Čia neklusnumas yra vergystė, trukdanti pamatyti geresnius dalykus, kurie individui parodytų kelią į Dievo duotos tapatybės susigrąžinimą; į laisvę, suteikiančią sielai patrauklaus šviežumo impulsą naujaip mąstyti, elgtis, kad, mirštant savo ego netikrumui, iki širdies gelmių galėtų įsiskverbti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių gyvybe alsuojanti nemarumo nuojauta.

Karalius yra kantrus, jis nenusimena, nes žino, kad, jei pirmieji kviesti į jo pokylį atsisakė, kiti pakviestieji bus sukalbamesni... Jis liepė tarnams eiti į gyvenimo paribius ir kviesti blogus bei gerus žmones, kad vestuvių menė būtų pilna sėdinčiųjų už stalo (Mt 22, 10). Daugelis besiartinančių prie amžinybės slenksčio pradeda suvokti, kad tiktai apsivilkimas vestuviniu tikėjimo darbų drabužiu – bilietas, garantuojantis ne tik įžengimą Dievo Tėvo vaikų džiaugsmą, bet tai – užtikrinimas, kad verta gyvenant pasaulyje kaskart mokytis priimti tuos neišvengiamus gyvenimo išmėginimus, kurie paskui kiekvieną Dievo karalystės vestuvių drabužiu vilkintį gyventoją dar labiau priartins prie Avinėlio sosto. Juk kas laikiname gyvenime iš tiesų su Kristumi drauge džiaugėsi ir kentėjo, tas ir amžinybėje bus panašesnis į Jį patį.

Natūralu, kad daugelis panaudoja savo prigimtinius gebėjimus, sėkmingai mokydamiesi, užsiimdami įvairiais darbais ar siekdami karjeros darbe. Jie savaip prisideda prie bendrojo visuomenės gėrio kūrimo. Tačiau be Dievo Sūnaus tiesioginės pagalbos žmonės nors ir geba daryti gerus darbus, bet jų mintys gali būti perdėm egoistiškos, o širdys pripildytos puikybės. Net ir mažiausia nesėkmė kai kuriuos gali įvesti į degančios neapykantos priešininkui būseną... Jie laikiname pralaimėjime nemokės įžvelgti būsimos pergalės džiaugsmo, nes iš gyvenimo laukia laimėjimų tik čia ir dabar. Jiems dar nesuvokiami Biblijos žodžiai: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume” (2 Kor 12, 9).

Kiara Lubik (Chiara Lubich) rašė: „Yra „silpnumų“, kurių visi krikščionys gali patirti: nepasisekimas, kartojamos klaidos, meilės stoka, daugelis įvairių ribotumų ir visa, kas yra mūsų „senojo žmogaus“ išraiška ir kas, žinant mūsų pačių nepajėgumą, verčia pasitikėti tik vienu Dievu. Žmonės, įsitikinę savo pačių menkumu, yra išsituštinę ir atsipalaidavę nuo savęs. Tada Dievas juos gali pripildyti savo Gyvenimo. (...) Turime mylėti kiekvieną mus sutinkantį kentėjimą, kiekvieną mus ištinkantį skausmą. Kai pastebime savo silpnumą, pasiveskime Dievui, visiškai Juo pasitikėdami. Matydamas mūsų silpnybes ir menkumą, Jis pats veiks mumyse. O kai Jis veikia, būkime tikri, kad tie darbai bus vertingi. Jie bus nepranykstančio gėrio šaltinis, kurs yra reikalingas ir pavieniams asmenims, ir visai bendruomenei“.

Tikintieji, kuriems Dievo žodis yra kelrodis žibintas, paklūsta Mokytojo kvietimui melstis už tuos, kurių gyvenime trūksta antgamtinės malonės, nes jie supranta, kad ne žmonės keičia žmonių širdis, bet vienintelis Dievas, kuris kaip įnagiais pasinaudoja tais savo ištikimais tarnais, skleidžiančiais aplinkiniams Jo tikėjimo darbų šviesą... Krikščionys net ir nesėkmėse mato laiminančią Dievo ranką, nes tiki, kad viskas išeina į gera Jį mylintiems. Jų nepalaužia žmogiškos prigimties silpnybės, nes suklydę kaip vaikai su malda širdyje bėga pas savo Tėvą, kuris niekada neapvilia Jo besišaukiančiųjų...

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija