„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. birželio 5 d., Nr. 3 (62)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Atmintis

Memorialinė lenta Lietuvos šviesuoliui

Renginio prie memorialinės
lentos akimirka

Renginio prie memorialinės
lentos akimirka

Prieš 10 metų užgeso ryškus Tėvynės žiburys Aloyzas Sušinskas, tačiau jo skleistos šviesos užmaršties tamsa jau nepajėgs užgožti, nes savo gyvenimu ir kūryba paliko gilų pėdsaką, vedantį mus iš praeities per dabartį ir į ateitį.

Aloyzo tėvai – Vincas ir Rozalija Sušinskai – buvo pažangūs ir darbštūs visuomenininkai; V. Sušinskas buvo aktyvus lietuvybės puoselėtojas, religinės ir istorinės lietuviškos spaudos platintojas, aktyvus Šaulių sąjungos, Ugniagesių draugijos narys, Dzūkijos muziejaus kūrėjas. Natūralu, kad ir sūnus Aloyzas, jauniausias iš 13 vaikų, nuo pat vaikystės domėjosi krašto praeitimi, žmonėmis. Sėkmingai baigęs vidurinę mokyklą Lazdijuose, įstojo ir baigė agrarinius mokslus Žemės ūkio akademijoje, tapo mokslų daktaru, parengė ir paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių.

1956 metais Trakų Vokėje įsikūręs Žemdirbystės instituto Vokės filialas čia sutelkė žymiausius mokslininkus. Tarp jų buvo A. Sušinskas. Čia apsigyvenęs 1965 metais, 1966-aisiais vedė Mildą Oną Tolušytę, susilaukė sūnaus (tragiškai žuvo), dukros, vaikaičių.

1971 metais tapęs agrarinių mokslų daktaru, greta vaisingos profesinės veiklos Aloyzas rinko ir kaupė žinias apie istorinius įvykius, juos nagrinėjo, domėjosi ir skelbė, kad ateinančios kartos žinotų savo tautos ir jos valstybės gyvenimo tėkmę ir prasmę. Priklausė Kaimo rašytojų sąjungai, vėliau – Nepriklausomųjų rašytojų sąjungai, išleido net septynis spaudos rinkinius. Atgimimo metais jam rūpėjo Sąjūdžio planai ir veikla, lietuvybės stiprinimas Vilnijos krašte, gimtosios Dzūkijos kraštotyra, istorinė atmintis, Daug medžiagos skelbė Tėvynės pažinimo draugijos laikraščio „Gimtinė“ puslapiuose. Jis buvo Lietuvos esperantininkų sąjungos, Lietuvos knygnešio ir Tėviškės pažinimo draugijų valdybos narys, nešė kitų, fiziškai užgesusių, žiburių šviesą, paskelbė prisiminimus apie archeologą Petrą Tarasenką, kunigus Joną Reitelaitį, savo dėdę, iškilų atetininkijos šviesuolį Alfonsą Sušinską (Aloyzas parašė ir išleido 20 sonetų, pavadintų „Žmogiškojo pavasario giesmininkui“, skirtų dėdei), Nikodemą Švogžlį-Milžiną, aprašė 125 personalijas (kunigai dr. Motiejus Gustaitis, Antanas Milukas, Jonas Totoraitis ir kiti), domėjosi grafų Tiškevičių istorija, sudarė jų giminės genealoginį medį.

Trakų Vokę 1998 metais prijungus prie Vilniaus miesto, čia įsikūrė Panerių seniūnija. Pirmuoju seniūnijos pagalbininku ir draugu tapo Aloyzas Sušinskas ir buvo išsamių žinių apie Trakų Vokę šaltiniu. Apkeliavęs Lietuvą, nuoširdžiai pamilo Trakų Vokę, kurioje prabėgo didesnė jo gyvenimo dalis, kruopščiai tyrinėjo ir gerai susipažino su jos istoriją. Gražios šeimos tradiciją, darbštumą, pareigingumą, sąžiningumą tęsia dukra Živilė. Vaikaičiai Džiugas ir Marius, paveldėję senelio kūrybinę ugnelę, domisi muzika, daile.

Šiemet sukanka 640 metų nuo Trakų Vokės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tada čia vyko aršus mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų ir Kryžiuočių ordino. Tolimesnę Trakų Vokės raidą ženklino dvasiniai ir kultūriniai įvykiai, kuriuos šiandien liudija neorenesanso rūmai pagal Leonardo Markoni projektą, suformuotas prancūzų architekto ir botaniko Eduardas Andrė parkas, iki šiol veikianti koplyčia.

2015 metų gegužės 1 d. vyko Aloyzo artimųjų ir bendruomenės rūpesčiu organizuotas renginys – memorialinės lentos prie namo, kuriame Aloyzas gyveno (Trampolio g. 4), atidengimas. Ją su A. Sušinsko atvaizdu sukūrė dailininkas Ojaras Mašidlauskas. Į renginį susirinko Aloyzo giminės, draugai, kaimynai, bendruomenės „Versmė“ nariai. Lentą pašventino Aloyzo klasės draugas kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ. Po šio renginio koplyčioje aukotos šv. Mišios už velionį.

Aloyzo našlė Milda savo ir dukros Živilės šeimos vardu dėkojo dailininkui už memorialinės lentos sukūrimą, kalbėtojams – šių eilučių autoriui ir ilgamečiam Aloyzo bendradarbiui Alfonsui Selevičiui – bei visiems renginio dalyviams.

Mes, Trakų Vokės gyventojai, turime būti dėkingi likimui, kad Aloyzas gyveno ir kūrė mūsų aplinkoje, kad teko patirti jo krikščioniška meile alsuojantį, širdims mielą bendravimą.

Renginys tapo įsimintina diena, papildžiusia garbingą Trakų Vokės istoriją.

Rimantas Skaistis,
Trakų Vokės bendruomenės „Versmė“ garbės narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija