„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2018 m. birželio 15 d., Nr. 1 (34)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Dramatiška pokario odisėja: partizano Benedikto Trakimo-Genelio liudijimas ateičiai

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Benedikto Trakimo knygos
„Noriu džiaugtis laisve“ viršelis

„Emilija ir Jurgis Trakimai Naujažerio kaime Žaslių valsčiuje augino aštuonis vaikus. Juos auklėjo patriotiškai, todėl net keturios dukros tapo ryšininkėmis, o vienintelis sūnus Benediktas – partizanu. Prieš karą šeima persikėlė gyventi į Vilnių.

Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 metų balandį Benediktas įstojo į Reicho darbo tarnybą ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą Baltijos jūroje. 1943 metų sausį sugrįžęs į Lietuvą netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Tarnavo prie Gatčinos, netoli Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). 1943 metų rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Sugrįžtant Raudonajai armijai ir prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę pradėjo slapstytis. 1944 metų gruodį davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Nuo 1945 metų kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, vėliau 1-ojo bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 metų gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 metų kovą – apygardos štabo viršininkas.


Laikas ir žmonės

Laisvės kovai paaukota jaunystė ir meilė

Nijolė Krasniauskienė

Stasė Voverytė (kairėje) su drauge
Genute Baltušyte, su kuria likimas
suvedė Archangelske. Pas ją dzūkaitė
ras prieglobstį grįžusi be leidimo
gyventi Lietuvoje

Mano motina niekada neturėjo sesers. Bet aš vis dėlto turiu tetą – Stasę Voverytę-Bubelienę. Nors kraujo ryšį liudija tik prieš keletą kartų jas siejusi Zagorskų pavardė, bet šiuo atveju tai visai nesvarbu. Jos yra dvasios seserys, tad ji – mano motinos sesuo. Teta Stasė vaikystėje man pynė kasas, šaukšteliu pylė ramunėlių arbatą į mano išopėjusią burną, pirmoji man, kaimiečių vaikui, parodė Baltijos jūrą ir kantriai aiškino, kad jos nagų lako lašinimas ant pirštų „gali pakenkti vaikų sveikatai“. Jos namuose visada rasdavau saugų prieglobstį studijų metais, iš čia išvažiuodavau puikuodamasi nauju drabužėliu. Paskui čia atsiveždavau jau savo dukrą. Tai – vieninteliai namai, išskyrus mano motinos, kuriuose aš bet kokiomis aplinkybėmis galėjau tikėtis būti priglausta ir išklausyta.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija