„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. balandžio 8 d., Nr. 3 (72)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kaip dirbdami saugo kaimus kaime

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Vajasiškio bendruomenės pirmininkė
Genovaitė Sarokina

Lietuvos žemėlapyje Vajasiškį sunkiai rasi: mažytis kaimelis, kuriame šiandien registruoti tik 33 žmonės, neturi jokio kultūros židinio. Nėra net parduotuvės... Sakysite, kad neįdomu? Bet... Pasisemti dvasios atgaivos čia atvažiuoja žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių.

Su aktyvia Vajasiškio bendruomenės pirmininke Genovaite Sarokina kalbėjomės apie „Senolių kaimo“ idėją, atsiradusią visai netyčia. Buvo pasiūlyta dalyvauti VšĮ Ignalinos AE regiono plėtros agentūros programos projekte „Teminiai kaimai“, kurį įgyvendino Lietuva su Latvija. Sėkmingai dalyvauta. Taip ir atsirado „Senolių kaimas“: kaimas kaime. G. Sarokina sakė, kad šiam kaimui – šešeri metai. Dabar Zarasų rajone esantys „Lieptų kaimas“ Antalieptėje ir „Senolių kaimas“ Vajasiškyje bei „Paukščių kaimas“ Cijonuose (Ignalinos rajone) sudaro „Pasakų kaimo“ trejybę.

„Senolių kaimo“ veikloje dalyvauja daugiau kaip 20 žmonių. Tai nėra vien tik Vajasiškio žmonės. Jie suvežami ir iš aplinkinių kaimelių. Šio kaimo sezonas prasideda pavasariop ir dirbama iki rudens: šiemet labai palanki žiema buvusi, edukacinės veiklos dar ir gruodį vyko.

„Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų“, – kažkada sakė Alberas Kamiu. Šios bendruomenės veikla irgi įgauna pagreitį. Bendruomenės pirmininkė ir „Senolių kaimo“ siela teigia, jog daugiausia veiklos, užsakymų būna per išeigines. „Mūsų tikslas – atvažiavusiems parodyti paprastą senolių buitį ir būtį. Iki šiol labai mieli iš vaikystės išlikę giminių vakarojimai: taip ir darbus kartu nudirbdavę, ir naujienas pasipasakodavę, ir nuoširdžiai išsikalbėdavę. Nereikėdavo anksčiau žmogui nei daktarų, nei psichologų – bendravimas tikresnis, nuoširdesnis būdavęs, todėl ir depresijos niekas nežinojo. Labai norisi, kad atvažiavę iš didmiesčių galėtų pamatyti kaimo tradicijas: mediniais stalo įrankiais pavalgytų, išvystų, kaip audžiama, verpiama, šaukštai drožiami, vilnos kedenamos, šluotos rišamos ar virvės vejamos. Daugelis miesto žmonių prisipažįsta, kad to jau nėra matę arba tik vaikystėje regėję, todėl nori apie tai savo vaikams, anūkams papasakoti. O atvažiavę, pamatę, vienbalsiai tvirtina, kad tai buvusi tokia dvasios atgaiva, kokios seniai neturėję. Juk čia galima ir šventes švęsti. Širdin įstrigo, kai buvo švenčiamas vilniečio 12 metų berniuko gimtadienis. Išvažiuodamas laimingas vaikas ištarė: „Tokio gimtadienio dar neturėjau“. Bendraujama su „Kiveda“ ir kitomis kelionių agentūromis. Todėl būna turistų grupės ne tik iš Lietuvos (jau lankėsi devynių šalių grupės). Labiausiai įsiminusi indų studentų grupė, viešėjusi per Atvelykį“.

Ne vien „Senolių kaimu“ džiaugiasi Vajasiškio bendruomenės pirmininkė, bet ir labai stipria, draugiška savo bendruomene. Kokia ta bendruomenė? Jos narių daugiau negu 70. Jai – devyneri metai. Kol bendruomenė nebuvo įkurta, nereikėjo ir pastato. Jis buvo apleistas, apgriuvęs. Įkūrus bendruomenę, viskas vyko žaibiškai: visi puolė tvarkytis. Genovaitė prisimena, kaip teko pastatą apdažyti: kiekvienas, laiko suradęs valandžiukę, vis čia lėkė. Sunku nupasakoti. Gal kažkaip margokai nudažytas pastatas atrodė – juk neįgudusios rankos neįprastą darbą nevienodai darė, bet dažų atspalvis greitai suvienodėjo.

Stengiamasi pastebėti kiekvieną: jubiliejaus proga iškilmingai sveikinamas bažnyčioje. Kiekvienam žmogui reikia dėmesio. Negali nereikėti. Juk gyvi esame. Didžiausias lobis – Emilis. Dabar jis jau didelis – septynerių metų. Jis – nuostabiausias pasakorius. Nė nemirktelėdamas drąsiai papasakos visiems apie balandį, vėją gražia, tikra tarmiška šnekta. Pati vyriausia – Vitalija Gaidamavičienė. Džiugu, kad mielai dalyvauja ir tautodailininkai Gediminas ir Rita Kairiai. Šaukštų drožimas, dubenėlių skobimas – jų veikla. Daugelio atvažiaviavusių nė nutraukti negali – taip aplimpa žiūrėti, kaip darbai vyksta. Visada galima lauktuvėms ir suvenyrų įsigyti: čia yra veliančių, mezgančių, drožinėjančių...

„Visi žmonės man yra lygūs. Supranti, kad negali būti vienodi: skirtingi gebėjimai, veikla ir daro mus įdomius: viena audžia, kita paukšteliu čirena, o trečias gerai pasakoja. Supranti, kad sunkiai kas bepakeistų. Visi žmonės yra artimi, visus juos myliu. Grįžtamasis ryšys labai greitai pajuntamas, jei atvira širdimi eini pas žmogų. Kalbant, bendraujant visada galima rasti išeitį, sutarti, išspręsti. Taip ir takelį surandi... O jis ir yra didžiojo kelio pradžia. Jei visiškai vienas jaustumeisi, gal ir nebūtų šito kaimo? Juk čia svarbiausia bendrystės dvasia. Čia gimiau, augau. Gražiausi metai čia prabėgo. Mes viską darome patys. Gal todėl viskas gerai pavyksta... Argi gali žmogus sau kenkti, būti nesąžiningas?“ – retoriškai nuskamba G. Sarokinos klausimas. Jo prasmę supranti labai greitai. Čia jaučiama ne tik bendruomenės erdvė, bet ir bendrystės dvasia, plevenanti taip aiškiai, kad negali būti jokių kitų tiesų ir suvokimo.

Bendruomenės pirmininkė negailėjo pagyrų žmonėms: „Iš tiesų visi labai atsakingi: pasakė – padarė. Su jais labai lengva. Kiekvienas žino savo darbą ir pareigas – tai ir atlieka. Jie visi tokie paprasti. O kuriems nepatinka, tie ir nedalyvauja“, – sakė Genovaitė.

Bendruomenės teritorija didelė – darbų labai daug: visur reikia suspėti. Šiame krašte retas kuris iš pašalpų gyvena. Ir, anot seniūno, tai – kraštas, kuriame niekas neprašo pagalbos. Supranti, nuvilnijęs bendrystės jausmas yra labai stiprus – buriantis, vienijantis, padedantis. Kiekvieną rudenį skelbimų lentoje iškabinama, kokia teritorija kuriai šeimai tvarkyti priklauso. Ir džiugu, kad nereikia eiti prašyti, netenka ir kartoti. Todėl gali pasirodyti, kad ruduo į Vajasiškį lapų neprineša, ar tiesiog čia išmanieji vėjai siaučia, juos patys dailiai į krūveles sustumia...

Kai esi išgirstas, norisi stengtis, atsidėkoti visiems, daryti gerus darbus. Štai kapinėse yra įvesta ir elektra, ir vandentiekis. Bendruomenės žmonės nusipirko pastatą, kur įrengta šarvojimo salė. Minimos Vajasiškyje visos šventės paprastai, kukliai, bet tai ir yra nuoširdu, gražu, tikra. Kaip šventė tėvai, seneliai, ta dvasia išsaugota ar atgaivinta ir dabar. Prie kiekvienos šventės prisiliečiama širdimi. Per Jonines jau daug metų sulaukiama svečių – remia buvusi kraštietė Marytė Petrokaitė. Yra koncertavę Virgilijus Noreika, Vaida Genytė, Liudas Mikalauskas...

Per Vėlines iš bažnyčios visi su žvakelėmis eina į kapines uždegti artimam, kaimynui ir būtinai tam, kurio kapelis šįsyk jau nebepaženklintas artimojo dvasios ugnele. Gal jau nebėra artimųjų, galinčių atvykti. Šiandien čia prisiminti visi maldoje, žvakelių liepsnoje. Vajasiškio kapinės tampa didžiuliu miestu: atmintis nematomomis gijomis sujungia dabartį su praeitimi, nutiesdama mielas linijas ir ateičiai: jaunimas turi matyti prasmingas tradicijas.

Motinos dieną visos Motinos bažnyčioje gauna po gėlės žiedą. Tai – labai jautri šventė, suvirpinanti iki sielos gelmių.

Genovaitė apie kiekvieną bendruomenės narį, apie kiekvieną šventę galėtų pasakoti nesustodama – visus pažįsta, visi jai artimi ir mieli. Nesvarbu, kad ne visi „Senolių kaimo“ veikloje dalyvauja – kas ūkininkauja, kas dirba, tačiau, jei tik reikia padėti, iš pusės žodžio visi supranta: kas darbu, kas produktais, savo patarimais paremia. Tai ir yra svarbiausia, kai jauti gyvastį, meilę, pagalbą.

O kokia ji, Genovaitė? „Apie save kalbėti, – ji sako, – sunku“. Moteris tik džiaugiasi, kad ją palaiko bendruomenė, kad visada supranta... Ką mėgstanti? Vasarą. Žalią spalvą ir bulves su lupynomis. O kadangi taip jau likimas lėmė, kad namuose ji ir gaspadorius, ir gaspadinė, laiko sau nebeturi: jis garuote išgaruoja – vasarą pievose žolynus rankiojant, žiemą mezginio akis skaičiuojant. Tiesa, nepaminėjau, dar ir pyragus mėgstanti kepti, bet tik tuos, kur „žaisti“ nereikia... Ir lyg netyčia garsiai suabejoja: „Nesuprantu, kaip kiti laiko neturi kur dėti?“ Į jos rankas nusėdusios visos laiko kruopos virsta prasminga veikla – mintimis, nuveiktais darbais. Juk darbo numesti negali – retoriškai nuskambėjęs posakis įgauna motyvacijos reikšmę.

Nuoskaudų nesinešiojanti ir pykčio nelaikanti moteris supranta, kad ne veltui nuogąstaujama, jog kaimai miršta. Bet jei nieko nedarysi, kad jie išliktų, jie ne tik mirs, bet visiškai išnyks, kaip išnyksta iš mūsų vyresnės kartos gyvenimo tai, kas buvo kasdienybė. Išeina palengva, rodos, neskausmingai – kasdienybės karuselėje besisukdamas to nė nepastebi ir tik vėliau supranti: ne viskas jau atitaisoma. Reikia burti, vienyti kaimą, kad galima būtų parodyti tai, ką matėme, kuo gyvenome. Senolių bendrystės mintį audžianti Genovaitė žino: idėjos gimsta dirbant. Todėl savo laiko neskaičiuojanti, širdies šilumos ir svajonių – taip pat.

Vajasiškis, Zarasų rajonas
Justinos BARTAŠKAITĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija