„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. balandžio 8 d., Nr. 3 (72)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Turime džiaugtis, kai jiems viskas patinka

Valerija Vilčinskienė

Socialinė darbuotoja Edita Butkuvienė
(centre) ir dailės mokytoja Džuljeta
Pečiūnaitytė (sėdi antra iš dešinės)
su Centro lankytojais kūrybos procese

Specialiojo ugdymo centro
lankytojų darbai

Už lango vėjy plaikstosi drėgna vasario diena – nukrito didžiuliai lašai, pabiro užsilikusios šlapios snaigės. Daug būna tokių šį mėnesį dienų. Čia prašvito, čia vėl tamsa užkrinta. Rodos, nieko gero ir nespėjai nuveikti, žiūrėk, vėl vakaras... Taip ir žmogaus gyvenimas – čia švystelėjo, čia ir praskubėjo... Nuostabiai gera, kai randasi žmonių, kuriems rūpi, ką į kiekvieno gyvenimo kraitelę įdedame mes.

Tylioje ramybės oazėje

Praveriu Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centre įsikūrusio socialinių paslaugų skyriaus Neįgaliųjų dienos užimtumo centro duris. Tyliai groja muzika, kažkas maloniai šnekučiuojasi, nusijuokia, ir vėl tyla. Vos įžengusią pasitinka šio skyriaus socialinė darbuotoja Edita Butkuvienė. Pakviečia vidun. Negaliu akių atitraukti nuo nuostabių gėlių, drugelių, puošiančių koridoriaus sienas. Padvelkia ramybe, jaukumu. Tartum viskas savaime teka sava įprasta vaga, bereikia tik spėti su jos tekėjimu... Gera nuo to paprasto ramaus tekėjimo, norisi likti šioje tėkmėje. Edita supažindina su skyriaus lankytojų veikla, aprodo jų darbelių parodėles. Grožimės siuvinėtais paveikslais, keramikos darbais, karpiniais, piešiniais, medžio darbais, nėriniais. Kiekvienas darbelis turi savo vietelę. O jie tikrai labai gražūs, išpuoselėti, išmąstyti. Tai – bendras dirbančiųjų ir lankytojų triūsas. O kiek pabuvota ekskursijose, spektakliukų pastatyta, švenčių švęsta. Apie tai kalba nuotraukos.

Keramikos pasaulyje

Gretimame kabinete tyliai besišnekučiuodami, pajuokaudami triūsia keramikai, vadovaujami šios meno srities specialistės, Kidulių dešimtmetės mokyklos dailės mokytojos Džuljetos Pečiūnaitytės, 2003 metais baigusios Šiaulių universitetą. Jaunutė dailės mokytoja prisipažįsta, jog šiuo metu jai arčiausiai širdies yra molis, kurį ji puikiai valdo. Jis tiesiog tirpsta, atgyja jos rankose, virsdamas nauju darbo pavyzdžiu su visomis gyvybės linijomis. Tuo užsikrečia ir skyriaus lankytojai. Jie drąsiai klausia mokytojos, kokia veikla toliau užsiimti, labai laukia jos patarimo. Mokytoja Džuljeta, šiame skyriuje dirba nuo 2015 metų lapkričio. Paklausta, kas labiausiai patinka šiame darbe, tarsteli, jog „smagu, kai lankytojams patinka veikla. Gera klausyti, kaip jie dirbdami šnekučiuojasi, smagiai juokiasi, kaip visą širdį įdeda į savo darbą“.

Praeities žingsniai į šiandieną

Išdrįsau užkalbinti Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro direktorę Birutę Navikienę pietų pertaukos metu. Ji maloniai dalijasi įspūdžiais, sugrįždama į visų šių sumanymų pradžią. Kalbėdama pasiguodžia, pasidžiaugia, kad pradžioje, bemąstant apie šio kelio viziją, ne jai vienai skaudėjo galvą. Dėl to buvo lengviau, kad ne viskas vienai. „Mintis įkurti Neįgaliųjų dienos užimtumo centrą kilo prieš 20 metų, kai kasmet matydavome, jog specialiąją mokyklą baigia dar labai jauni, gyvenimui nepasiruošę ir nesubrendę jaunuoliai. Nemaža jų dalis nesugeba savarankiškai gyventi, pasirūpinti savo ateitimi“.

Skaudžios problemos, skatinusios ieškoti sprendimo

Pasak direktorės, daug buvusių mokinių gyvena, dirba, kuria šeimas, net įkuria savo verslą, tačiau yra tokių, kitiems belieka tik keturios tėvų namų kambario sienos. Kaip tik tuo metu uždarytas 15 metų veikęs profesinio rengimo skyrius, nes į jį reikėdavo surinkti 20 mokinių grupes, o tai padaryti būdavo labai sunku. Tad ši neįgaliųjų problema dar labiau paopėjo. Atsirado tėvelių, kuriems kilo didžiausias rūpestis, kaip padėti šiems jaunuoliams, siekiant jų gyvenimą padaryti įdomesnį ir visavertiškesnį. Nuo čia viskas ir įgavo pagreitį. Šių jaunuolių tėvai dėjo dideles pastangas, kad toks skyrius būtų atidarytas Gelgaudiškyje, kur yra tam puikiausiai tinkamos sąlygos: erdvios pritaikytos patalpos, nuostabi gamta, kvalifikuoti specialistai. Apskrities administracija, kuri tuo metu buvo Gelgaudiškio specialiosios mokyklos steigėja, šios minties nepalaikė. Reikalai ženkliai pajudėjo 2012 metais, kai mokykla buvo perduota Šakių rajono savivaldybės pavaldumui. 2012 m. kovo 19 d. Gelgaudiškyje duris atvėrė Neįgaliųjų dienos užimtumo centras. Iš karto buvo gauta apie 15 prašymų lankyti šį centrą, 13 lankytojų atėjo iš karto. Dabar nuolat jame būna apie 10 lankytojų. Su jais dirba trys jaunos darbuotojos: Oksana Simanavičienė, Edita Butkuvienė, Milda Bendikienė. Džiugu, kad šią veiklą praturtina ir paįvairina puiki jauna dailės mokytoja Džuljeta Pečiūnaitytė. Direktorė džiaugiasi, kad darbuotojos jaučia visus lankytojus, supranta ir pagal galimybes tenkina jų poreikius, o neretai – ir norus, kuria šeimyniškus, tarpusavio pagalba paremtus santykius, moko džiaugtis, atjausti ir palaikyti vienas kitą.

Angelas sargas ant peties

Direktorės pasiteirauju apie santykius su centro vaikais. „Mokykloje nėra tokio žmogaus, kuris nemylėtų vaikų“, – sako ji ir pastebi, kad į ugdymo centrą konsultuoti atsiųsti vaikai su nemažomis problemomis iš pradžių atrodo beviltiški: nusiminę, pikti, neklusnūs, nelaimingi. „Dirbti su jais pradedame pirmiausia juos glausdami, šildydami, palaikydami ir neakcentuodami jų paklydimų. Apgaubdami kiekvieną didžiuliu rūpesčiu, pasiekiame pasitikėjimą ir gauname atsaką – vaikai tarsi kitomis akimis pradeda matyti gyvenimą, atgauna vidinę ramybę, įgauna pusiausvyrą, ima daugiau šypsotis. Maloniausia, kai po kurio laiko juos atvežę žmonės stebisi, kad vaikas pasikeitė?“ O direktorė paprastai atsako, kad tiesiog glaudė ir mylėjo. „Skaitai tas su liūdnas ir kartais baisias vaikų charakteristikas ir pats mąstai, kur dingo tas buvęs „baubas“? Žmogiška šiluma viskas įveikiama... Blogybės, dirbančiųjų sušildytos, virsta teigiamybėmis. Tai, aišku, pavyzdys iš specialiojo ugdymo centro gyvenimo, bet jis galioja ir šiame skyriuje. Ir tai yra nuostabu“.

Direktorė džiaugiasi visais centre dirbančiais žmonėmis, teigė nesigailinti nė dėl vieno savo žingsnio, nes vedė tik į sėkmę. Prisimena, jog savo pedagoginio darbo kelią pradėjo 1981 metais būtent šioje mokykloje. Teko dirbti ir auklėtoja, ir mokytoja, ir direktoriaus pavaduotoja. B. Navikienei pateikiu keletą klausimų, į kuriuos ji mielai atsakė.

Kokie svarbiausi sunkumai su kuriais susidūrėte?

Teisinis įforminimas. Būna, kad skirtingo pavaldumo institucijos sunkiai susikalba tarpusavyje, todėl kartais ir paprasti dalykai virsta nepajudinama siena.

Kas svarbiausi Jūsų palaikymo komandos nariai šiame darbe. Kuo jie praturtino idėją?

Kuriant suaugusiųjų dienos užimtumo skyrių pagrindiniai idėjos įgyvendinimo „varikliukai“ buvo tėveliai, globojantys suaugusius neįgalius vaikus. Jie telkėsi į būrį, paragindami vieni kitus leisti savo neįgalius vaikus į dienos užimtumo centrą, ir tiesiog nedavė ramybės savivaldybės merui Juozui Bertašiui ir socialinės paramos skyriaus vedėjai Leonorai Pocevičiūtei.

Kaip įvertintumėte savo veiklą?

Kaip toje dainoje pasakyta: „Rodos ir vargo nebuvo....“

Ką keistumėte, jei galėtumėte?

Tikrai nieko. Sprendimai buvo teisingi ir kelias, kuriuo buvo eita, buvo geras.

Ar viską pavyko įgyvendinti, ko siekėte?

Taip, visi siekiai buvo įgyvendinti. Tik viskam reikėjo laiko ir kantrybės, nes niekas neįvyksta per dieną, kartais ir kelerių metų prireikia.

* * *

Jau 35 metus pedagogė Birutė Navikienė atidavė šiai mokyklai, iš jų keturioliktus metus dirba šios mokyklos direktore. Atsisveikinant ji šypsodamasi kalba, kad tik tas Angelas Sargas neapleistų, kurį nuolat jaučia ištikimai tupintį ant peties ir lydintį visuose gyvenimo keliuose...

Sutiktų žmonių pamokos

Aplankau ir jaukų direktorės pavaduotojos Genutės Žilinskienės darbo kabinetą, primenantį mažąją oranžeriją. Pasirodo, ir ji čia dirba keturioliktus metus, diena dienon eidama nuo rūpestėlio prie rūpestėlio, džiaugsmais besidalindama... Čia – jų abiejų pirmoji ir vienintelė darbovietė.

Pavaduotoja Genutė pastebi: „1966-ieji – mano gimimo metai, o 1988 metais pradėjau dirbti šioje mokykloje. Darbo vieta buvo buvusioje dvaro oranžerijoje, po to mažojoje sporto salytėje, o dabar – normalioje naujoje sporto salėje. Dirbau auklėtoja, mokytoja, dabar keturiolikti metai – direktorės pavaduotoja“. Ji pasidžiaugia, kad daug puikių žmonių čia sutiko, daug iš jų išmoko. Dabar daug kur darbe remiasi jų išmintimi. Prisimena jau Amžinybėn išėjusią buvusią pavaduotoją Leonorą Žibutienę, visų Levute vadintą, jos pamokymą, kad sėkmingai dirba vadovai tik tada, kai tarpusavy sutaria. Iš kolegės Irmos Gailiūnienės sako išmokusi, kad apie visus nesklandumus reikia kalbėtis ir išsikalbėti. Vėliau gyvenimas išmokė, kad kartais kai kuriuos nesusipratimus geriau kantriai pavesti laikui, tada daug kas ir savaime išsisprendžia.

Ypač džiaugiasi pavaduotoja Genutė, kartą seminare sutikusi žymų pedagogą, humanizmo pedagogikos skleidėją Lietuvoje Albertą Piličiauską, dabar jau išėjusį Amžinybėn. Jo šviesias, kilnias idėjas įgyvendina jo dukra. Kažkada šių idėjų pagrindu Gelgaudiškio specialioji mokykla sukūrė savo programą ir, sėkmingai pagal ją dirbdama, įgyvendina savus siekius. Mes vaikus turime mokyti, kaip elgtis, gyventi. Juk jie to nežino, jei niekas neparodo.

Pavaduotoja nuoširdžiai kalba apie skyriuje dirbančių moterų stiprybę, nuoširdų bendravimą su skyriaus lankytojais, išmonę organizuojant veiklą. Ją džiugina tai, kad, kol lankytojai yra skyriuje, jų tėveliai laisvi nuo jų priežiūros, gali dirbti, spręsti įvairius reikalus, atsipūsti.

Užaugau visapusiškai kartu su skyriumi

Pavaduotoja G. Žilinskienė maloniai sutinka atsakyti į keletą klausimų.

Kokios mintys užplūdo apmąstant kuriamąjį darbą pačioje pradžioje?

Daug metų buvo svajojama apie Neįgaliųjų dienos užimtumo centrą. Kartais gaudavome tėvelių klausimų, kada jie galės pas mus leisti savo suaugusius vaikus. Beveik kasdien gelgaudiškietis Eugenijus Dabravolskis sutiktas klausdavo: „Kada jau galėsiu ateiti į centrą?“ Su Šakių rajono meru, su tėveliais kalbėdavome apie problemas, kurios neleidžia įgyvendinti sumanymo.

Darbo daug, atsakomybės – dar daugiau. Ar sunku būti „dešiniąja ranka“?

Visada turėjau veiksmų laisvę. Direktorė laimindavo vizijas, mintis ir skatino naujas idėjas. Būna, kyla naujas sumanymas, lekiu pasitarti. Tada bandome įgyvendinti arba susilaikome. Svarbiausia – darbą atlikti su meile. Po didelių darbų ateina atpildas. Realizuoju save darbe ir manau, kad kiekvienas darbas atliekamas nuoširdžiai, su meile, be išskaičiavimo, yra gražus ir prasmingas.

Kas svarbiausia ir sunkiausia dirbant komandoje?

Komandoje svarbiausia susiklausymas, kūrybiškumas, pasitikėjimas, naujovių diegimas, bendros idėjos, geranoriškumas, supratimas, pagalba, atsakomybė, palaikymas ir gebėjimas pasidžiaugti darbą padarius. Ir vėl judėjimas į priekį, kuriame labai svarbūs tarpusavio susitarimai.

Man pavyko suburti nemažai geranoriškų komandų, kurios įgyvendino iš pirmo žvilgsnio net fantastines idėjas.

Laikas eina. Kaip įvertintumėte savo sumanymus?

Tai, apie ką svajojau, beveik viskas išsipildė. Net su kaupu. Dėkoju likimui už tai. Užaugau visapusiškai kartu su centru.

Šie metai Bažnyčios paskelbti Gailestingumo metais. Kuo jie ypatingi Jūsų skyriuje?

Dirbame įsigilindami į vaiko gyvenimo istoriją, esame viena šeima su savais džiaugsmais ir rūpesčiais. Turime gražiai susiformavusias tradicijas: rugsėjo pirmąją, džiaugsmingą ir didžią Šv. Kalėdų šventę su šv. Mišiomis už skyriaus bendruomenę ir bendrą Kūčių stalą, Užgavėnių, Velykėlių šventimą ir daug kitų džiugių akimirkų.

Kokios mintys kyla žiūrint į skyriaus veiklą, ką keistumėte, tobulintumėte?

Džiaugiuosi, kad dirbu šiame centre. Turime puikias, modernias, estetiškas erdves. Kartu užaugo visas kolektyvas. Gaila, senstame, reikalingi jauni studijas baigę specialieji pedagogai, psichologas, nes pagalbos paklausa iš visos Lietuvos yra labai didelė. Nuolat vystoma veikla ir kaita. Galbūt reikėtų daugiau atsipalaidavimo momentų darbuotojams, išvykų, ekskursijų, renginių, tiesiog kaupti energiją ateities darbams. Norėčiau, kad tarp žmonių būtų mažiau įtampos ir vyrautų nuoširdūs santykiai. Tam reikia subręsti.

Nuoširdžiausi linkėjimai centro lankytojams, darbuotojams, rėmėjams, palaikytojams. Daug metų girdėjome įvairius vertinimus – mielus, gerus, kartais pašiepiančius, intriguojančius. Pamažu keičiasi žmonių požiūris. Turime daug norinčiųjų bendradarbiauti, apsilankyti, pasisemti iš mūsų gerosios patirties, mus palaikyti, padėti. Žvelgiame į ateitį. Visiems linkiu daugiau šypsenų, jos nieko nekainuoja, pozityvumo. Tai daro stebuklus ir skatina džiaugtis kiekviena diena.

Kalba skyriaus lankytojai

Būsimieji lankytojai, išgirdę iš savo tėvų ir globėjų apie besikuriantį Neįgaliųjų dienos užimtumo centrą, su džiaugsmu ir dideliu susidomėjimu laukė jo atidarymo. Keletas lankytojų – Agnė, Rita, Lina, Tautvydas, Rolandas – yra baigę Gelgaudiškio specialiąją mokyklą, todėl jiems smagu vėl sugrįžti į moksleiviškų dienų prisiminimus, pasivaikščioti jau pramintais takais, pasisveikinti su buvusiais mokytojais, kadangi dienos centro skyrius įsikūręs visai greta.

Centro socialinė darbuotoja Edita Butkuvienė užrašė lankytojų mintis. Larisa džiaugiasi, kad paskatinta sesers dabar lanko šį centrą. Čia jai buvo lengva atrasti sau mielą veiklą – piešimą. Jį jau buvo primiršusi, o čia vėl gali pasinerti į spalvų pasaulį. Agnė ir Rita viena per kitą porina, kad joms abiems norėjosi ištrūkti iš namų, susirasti draugų ir prablaškyti bei praskaidrinti savo mintis. Čia merginos tapusios geriausiomis draugėmis. Abi mėgsta siuvinėti, piešti, dainuoti, vaidinti. Tautvydas ir Eugenijus džiaugiasi, kad centre turi galimybę daryti įvairius darbelius iš medžio. Jie patys išpjauna ir apipavidalina pjaustymo lenteles, kepimo menteles, įvairius proginius medalius, net kalėdinius žaisliukus. Visi centre sakosi tapę linksmesni, draugiškesni, ramesni, geresni. Lankytojai savo centrui linki ilgų gyvavimo metų, o darbuotojoms – kantrybės, stiprybės, sveikatos ir svajonių išsipildymo.

Skyriaus lankytojų veikla

Teikiant socialines paslaugas, įstaigoje vyksta užimtumas ir priežiūra. Čia dirbanti visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Zena Venckūnienė visada pasirengusi padėti lankytojams netikėtai sutrikus jų sveikatai ar nutikus bėdai. Mielai visų sesute ar daktarėle vadinama moteris turi masažuotojos licenziją, todėl atlieka masažus. Puikios sąlygos centre sudarytos lankytojų darbiniams įgūdžiams tobulinti, meniniams gebėjimams lavinti, bendravimo poreikiams tenkinti. Norintieji lanko keramikos, dailės užsiėmimus. Kai kuriems patinka popieriaus plastikos darbai, teatrinė raiška, informacinės technologijos, namų ruošos pamokėlės, muzikinė bei sportinė veikla. Įvairūs lankytojų sukurti dirbiniai puošia ne tik centro patalpas, bet ir siunčiami į įvairias muges, šventes miestelyje, rajone. Ne kartą centro lankytojai yra išsirengę ir į ekskursijas: lankėsi pas draugus Jurbarke įsikūrusiame analogiškame centre, keliavo į ekskursijas po Lietuvą. Jau aplankė pajūrį, panemunių pilis, kitas gražias Lietuvos vietas. Centre nepamirštama paminėti ir tautinių, tradicinių, tarptautinių, sezoninių švenčių, švenčiami centro jubiliejai.

Centro lankytojų ir darbuotojų ateities vizija – gražėjančiame Gelgaudiškio miestelyje, dvaro prieigose, įkurta krautuvėlė, kurioje centro lankytojai galėtų pasiūlyti ir realizuoti pagamintus darbelius.

Tylus gailestingumo darbas

Tyliai užveriu duris. Virš šilo kabo pavakarės debesėliai, rimsta vėjas. Už durų jauku ir šilta. Čia tiesiog kvepia gerumu, atjauta, supratimu, nuoširdžiu bendravimu, jaukiu noru duoti, dalintis. Gera šiems žmonėms toje tylioje gerumo oazėje, kur kiekvienas gali būti savimi su savais gebėjimais, savu supratimu, savais jausmais, visų suprastas, išklausytas, laukiamas ir vienintelis. Iš čia jie išsineša pasitikėjimą savimi, savivertės jausmą, gyvenimo džiaugsmą. Tai – brangūs potyriai kiekvieno žmogaus gyvenimui. Tyliai, niekam nesireklamuodami šie žmonės dirba kantrų galestingumo darbą, mūsų Bažnyčios paskelbtą.

Tegul Angelai Sargai jūsų niekada nepalieka...

Gelgaudiškis, Šakių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija