„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. balandžio 8 d., Nr. 3 (72)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Natūralaus maisto beieškant

Priešvelykinis apsilankymas centrinėje Panevėžio turgavietėje

Bronius VERTELKA

Kamajų seniūnijoje (Rokiškio r.)
bičių suneštu medumi ir bičių
duonele Balys Matiukas
prekiavo Panevėžio turguje

Nagingas rankas turintis
berčiūnietis Virginijus
Pikšrys laukė pirkėjų

Ir Šv. Velykų išvakarėse turguje
netrūko prekių ir pirkėjų

Gerokai mažiau nė pusė centrinės Panevėžio turgavietės skirta prekybai maisto produktais. Šv. Velykų išvakarėse, kovo 26-ąją, kad šventinį stalą galėtų puošti apetitą žadinančiais gaminiais, miestiečiai ėjo čia apsipirkti. Dažnas turgaus lankytojas buvo išrankus: į pintinę dėjo ne tai, kas gražiai įpakuota ir su įvairiais priedais, bet tai, kas būtų skanu ir sveika. Tokių pėdomis pasekiau ir aš.

Didysis šeštadienis pasitaikė gražus – jau ryte pasirodžiusi saulutė negailesitingai stengėsi išginti šaltuką, tad nesukišęs rankų į kišenes galėjai dairytis po turgavietę. Mano rengiamo fotoreportažo tikslas buvo aplankyti tuos, kurie savo jėgomis kuria gėrybes ir patys jas parduoda, tuos, kurie dar drovisi pareklamuoti savo prekes, bet yra mieli, nuo darbo sugrubusiais pirštais.

Stabteliu prie stalelio, ant kurio Povilas Meškauskas pjausto gaminius iš miltų. Tešlos kėlimui vartoja raugą. Kepiniai gardžiai kvepia ir turi gerą skonį. Ypač paklausi iš ruginių miltų kepta duona. Kuo ilgiau išsaugai, tuo  skanesnė. Norint išlaikyti natūralią išvaizdą, nepatariama kišti į plastikinį maišelį. Povilo ruginė duona jau yra pasiekusi nemažai pasaulio šalių. Išsiveža jos emigravusieji arba kas nors jiems nuveža, kad prisimintų Lietuvą – pačią gražiausią šalį planetoje. Povilas sugeba visiems įtikti, pagal kiekvieno norą duoną pjausto. Visada šypsosi, atpjauna paragauti. Jau 29 metai vien šioje turgavietėje. Povilo žmona Teresė užsiėmusi namuose, prisideda prie tešlos paruošimo ir kepimo. Vyrui realizuoti kepalus – tikras malonumas. Turgavietėje jį sutiksi savaitgaliais. Mėgsta punktualumą. 7.45 val. įvažiuoja pro jos vartus. Už ruginės duonos kilogramą prašo 2 eurų, tiek ir už tokio pat svorio ragaišį, bet euru daugiau ima už pyrago kilogramą. Neįpusėjus turgaus darbo laikui, P. Meškauskas jau buvo viską išpardavęs ir ruošėsi vykti namo. Paklaustas, kaip ketina švęsti Velykas, sakė, kad ryte eis į bažnyčią, o prie šventinio stalo šiemet susės 12 artimiausių žmonių.

Norintiems kažką įmantresnio nei parduotuvėse įsigyti teko stabtelėti ties Virginijaus Pikšrio gaminiais. Ypač traukė iš metalo nukalti miniatiūriniai kirvukai su koteliais ir įkirsti į kaladėles. Nemažai jų jau išsiųsta į užsienį. Tai, ką turėjo parduoti turgaus senbuvis (jame prekiauja jau 30 metų), gaminta nagingomis jo rankomis. Kūrybinės išmonės nestokojantis ir meniškos sielos vyras vis pateikia kažką naujo. Bet daugiausiai – kas tinka asmeniniam ūkiui, žemės įdirbimui. Jo gaminiai yra patvarūs ir ilgaamžiai. Virginijus neatsisako ir suremontuoti ar suvirinti atneštą daiktą. Toks savamokslis gudročius – vienintelis turguje. Nors  prekyba vyko vangiai, tačiau V. Pikšrys nenusiminė: „Pavasariui įsibėgėjus ir mane, kad toks čia esu, prisimins“.

Neaimanavo dėl prastokai vykstančios prekybos panevėžietis Balys Matiukas, turėjęs grikių ir miško medaus. Jo bitynas – Rokiškio rajono Kamajų seniūnijoje. Antrąją Velykų dieną ketino vykti į gimtinę. Ten likusi tėvų sodyba. B. Matiukas išsaugojo meilę, prieraišumą vietovei, kur prabėgo jo vaikystė, dalis jaunystės. Dažnokai ją aplanko. Tvirtų katalikiškų pažiūrų panevėžietis skaito „XXI amžių“. Bičių medaus kilogramą ponas Balys pardavė už 4,50 euro. Turėjo ir bičių duonos, jos 100 gramų pardavinėjo už 2 eurus. B. Matiuko pasiteiravau, kaip reagavo į tai, jog įvedus eurą pakilo kainos turguje, jis atsakė, kad savo medaus kainos nekėlė, o prie euro turėsime priprasti. Gaila, kad piniginėse jų mažokai turime. Jeigu atrodo, kad viskas pabrango, yra galimybė daug ką patiems užsiauginti. Renkantis prekę turguje, dėl jos verta derėtis.

Įsigyti vaisių kvietė A. ir P. Speičių ūkio Sodeliškių kaime kioskelis. Jame už gerai per žiemą išlaikytų obuolių kilogramą ėmė 0,50–0,90, už kriaušių kilogramą– 0,80 euro. Jais prekiavusi Sniegė Klevečkienė pirkėjų nestokojo. Prie kioskelio paklausiau dvi moteris, ar jos važiuotų apsipirkti į Lenkiją, nes ten viskas pigiau nei Lietuvoje, šios numojo ranka: „Ten – prastos kokybės prekės, lietuviškos geresnės ir už tai verta primokėti“.

Kas pageidavo parsinešti juodalksnio dūmu kvepiančių mėsos gaminių, ėjo prie pono Vaido skyrelio. Gundančius produktus jis atveža iš Paįstrio seniūnijos. Kiaules perka iš pavienių žmonių, ūkininkų ir šiaip pažįstamų. Tai – šeimos verslas. Natūraliai rūkytų lašinių, šoninės kilogramas čia kainavo 8,70, kumpio – jau 9,85, karbonadinės mėsos – net 10,40 ar 11 eurų. Kaimiškos dešros kilogramą galėjai gauti už 8,10 euro. Vaidas neslėpė, jog prekyba pagyvėja prieš Šv. Kalėdas ir Velykas. Šiaip perka mažokai. Svarbu prikimšti skrandį, nors tai kenks sveikatai.

Tikra turgaus puošmena atrodė Krekenavos krašte gyvenančios ponios Eugenijos sukurti pavasariniai sodai. Jų vienetą įvertino 7 eurais. Mažokai jų pirko, tačiau zootechnike dirbusi ir penkis vaikus turinti moteris nenusiminė – velykiniam pyragui jau sugebėjo užsidirbti. Aišku, atėjusiems į turgų šeštadienį ne tokios grožybės, sudėtos iš gamtos turtų, rūpėjo. 10 kaimiškų kiaušinių čia kainavo 1,70–2 eurus, o iš paukštynų – 1,20–1,45 euro. Išmargintą kiaušinį galėjai įsigyti už 0,45 euro.

Turgavietėje buvo gausus vaisių ir daržovių pasirinkimas. Ponia Vilma siūlė jos pačios išaugintų sodrių svogūnų laiškų. Už 100 gramų prašė vieną eurą. Nemažus kiekius daržovių sugeba užauginti vienkiemyje netoli Tiltagalių, iš miesto į jį persikėlusi šylant orams. Ten laukia rimtas darbas. Daržovių auginimo verslas, kuris reikalauja kantrybės ir pasiryžimo, yra šioks toks Vilmos šeimos materialinis ramstis. Gerai nusiteikusi panevėžietė neabejojo, kad rytojaus ryte skubės į savo iš raudonų plytų statytą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią pagerbti Aukščiausiąjį ir paprašyti sveikatos.

Visi sutiktieji noriai su manimi bendravo, bet  išsitraukęs fotoaparatą ne iš vieno išgirdau: „Nenorėčiau“ arba „Argi tai būtina“? Žinoma, tai – kiekvieno asmeninis pasirinkimas, pats esu prieš bet kokią prievartą.

Grįžtant iš turgaus parduotuvėje, kurioje dažniausiai apsiperku, maloniai nuteikė prasmingas užrašas „Rūkaliai gyvena trumpiau“. Turguje tiktų užrašyti: „Kas į burną deda natūralų maistą, tas ilgiau gyvena“.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija