„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2017 m. vasario 3 d., Nr. 1 (81)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Piliakalnių metai

Tiesiog kalnas? Visai ne!

Archeologas dr. Gintautas Zabiela

Medvėgalio piliakalnio kompleksas

Piliakalnis nėra tik kalnas. Kai apie kurį nors kalbame, kažkur širdies gelmėje išnyra jausmas, kad šis gamtos ir istorijos kampelis liudija šlovingus šalies laikus, mena didingą Lietuvos istoriją ir kviečia pasikapstyti savo paties šaknyse. Tuo neabejoja ir dažnai piliakalnių guru pavadinamas archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas ZABIELA. Mokslininkas gali pasakoti daugybę istorijų apie Lietuvos piliakalnius.

Lietuvoje šie metai paskelbti Piliakalnių metais. Kokią žinią jie siunčia šaliai ir pasauliui?

Pirmoji ir svarbiausia žinia – esame kraštas, turintis seną istoriją, sakyčiau – netgi labai seną. Piliakalniai tai liudija, turime kuo didžiuotis. Tai ypač aktualu artėjant modernios Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Piliakalniai yra tarsi priminimas apie Vasario 16-osios ištakas. Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo jo lietuviškumas. Išsaugoti piliakalnius – išsaugoti savo identitetą.

Kuo įdomus gali būti tiesiog žole apaugęs kalnas?

Piliakalniai yra itin daugiaplaniai. Mokslininkui jie – turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui – pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta. Visa tai, matyt, yra piliakalnių populiarumo paslaptis.

Jūs vadinamas Lietuvos piliakalnių guru. Kaip jais susidomėjote?

Esu kilęs iš Aukštaitijos, piliakalnių čia gausu, taigi nuolat jaučiau juos esant šalia. Tikrasis susidomėjimas atėjo vėliau, studijuojant archeologiją ir renkantis būsimų tyrimų temą. Piliakalniai – specifinė gyvenviečių rūšis, ji buvo gana plačiai tyrinėta, taigi pasirinkimas nebuvo sunkus. Vėliau teko neišvengiamai rinktis specializaciją – gilintis į vėlyvuosius, valstybės kūrimosi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikų piliakalnius.

Kokias paslaptis slepia Lietuvos piliakalniai?

Trumpai to nepapasakosi: tai – labai ilga ir įvairi mūsų proistorė – laikas iki valstybės susikūrimo ir net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės klestėjimo ir istorijos aspektai. Jie – tarsi žemės metraščiai, kuriuose – pustrečio tūkstančio mūsų praeities metų. Ir paslapčių juose gali būti labai daug – įvairiausių kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos, galimi senojo tikėjimo atspindžiai. Bet paslaptys tam ir yra, kad liktų nežinomos, atskleistos jos nustoja būti paslaptimis.

Kiekvienas piliakalnis turi savo istoriją. Kuri jums labiausiai patinka?

Visi piliakalniai – skirtingi, jų istorijos – itin individualios. Įdomu, kad, išskyrus bendras raidos tendencijas, niekas nesikartoja. Kol kas istorijų apie Lietuvos piliakalnius niekas į vieną krūvą nesurinko ir nepaskelbė, taigi įdomiausios tos, kurių siužetų dar nežinome.

Jei rimčiau, man įdomūs pasakojimai apie užburtus ar nuskendusius lobius ir pastatus. Visgi esu archeologas.

Koks istorinis faktas apie piliakalnius jus, istoriką, žavi?

Dar XV amžiaus viduryje Lietuvoje ant piliakalnių stovėjo medinės pilys. Įsivaizduojate, Vytauto jau nebuvo tarp gyvųjų, o ant kalvų dar stūksojo įspūdingi mediniai įtvirtinimai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė klestėjimo laikais turėjo originalia medine statyba paremtą kultūrą. Gaila, kad šiandien ji primiršta.

Kiek piliakalnių skaičiuojama Lietuvoje?

Šiemet įlipome į paskutinį tūkstančio šimtą – žinome 903. Tačiau šis skaičius kasdien gali didėti, nes nežinomų piliakalnių paieškos ir identifikavimas vyksta intensyviai. Šiame procese dalyvauja įvairūs žmonės – ne tik archeologai.

Daugelis iš mūsų žino tris ar keturis piliakalnius. Gal išduosite kokias slaptas vietas, kurias būtina aplankyti.

Geriausiai žinomi yra anksčiau išpopuliarinti ir lankyti gerai parengti piliakalniai – Kernavė, Merkinė, Punia, Seredžius, Veliuona... Tačiau daug įdomių piliakalnių slepiasi šiandien atokiomis dėl krašto tuštėjimo virstančiose vietovėse arba yra užaugę mišku. Aplankykite Prienų rajone esantį Pelekonių ketvirtąjį arba Ukmergės rajone stūksantį Parijos piliakalnį. Tokių perliukų – ne viena dešimtis. Daugumai iš mūsų tai – neatrasta Lietuva.

Kalbėjosi Andrius Petraitis

Virginijaus Jocio nuotraukos

Archeologo Gintauto Zabielos Lietuvos piliakalnių „Top 10“ – visi jie skirtingi ir įdomūs. Tai – Medvėgalis, Kernavė, Varnupiai, Šeimyniškėliai, Impiltis, Kudinai, Moškėnai, Kaukai, Ukmergė, Mažulonys.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija