Padėkos koplyčia

Vytautas Bagdonas

Svėdasuose apsilanko žmonės, kuriuos traukia unikalus bažnyčios ansamblis. Nuotraukoje – klebonas kun. Vydas Juškėnas šalia Padėkos koplyčios bendrauja su literatūrologe, rašytoja, Vaižganto literatūrinės premijos laureate prof. Viktorija Daujotyte-Pakeriene

Grafų Marikonių mauzoliejuje, virtusiame Padėkos koplyčia, galima ir pasimelsti, ir šį neįprastą architektūrinį pastatą apžiūrėti

Svėdasai. Važiuojantys pro Svėdasus keliu Kupiškis–Utena atkreipia dėmesį į anapus Alaušo ežero boluojančius bažnyčios pastatus. Mūrinė su mediniu priestatu Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, statyta 1794 metais, neogotikinė 36 metrų aukščio varpinė, statyta 1863 metais, ir balto mūro grafų Marikonių mauzoliejaus koplyčia sudaro įdomų ir darnų architektūriniu požiūriu ansamblį. Todėl neatsitiktinai Svėdasus dažnai lanko ekskursijos. O pravažiuojantys pro miestelį ir čia neužsukantys ilgesnei viešnagei mielai akis pagano į bažnyčią ir šventoriuje esančius kitus statinius. Svėdasų parapijos ganytojo kun. Vydo Juškėno iniciatyva bažnytiniai pastatai rūpestingai prižiūrimi, paremontuojami. Todėl visi trys statiniai, esantys vienas šalia kito šventoriuje, tiesiog spindi, švyti baltumu.

1848 metais vienas iš Svėdasų valdytojų, italų kilmės grafas Liucijonas Marikonis pastatė bažnyčios šventoriuje savo šeimos mauzoliejaus koplyčią. Manoma, kad ją projektavo architektas iš Austrijos Georgas Verneris. Šis statinys – vienas ryškiausių romantizmo neogotikos statinių Lietuvoje. Koplyčios požemiuose ilsisi dviejų grafo L. Marikonio žmonų ir paralyžiuotos dukros palaikai. Beje, lietuvių literatūros klasikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas savo testamente irgi buvo išreiškęs valią amžinojo poilsio atgulti gimtajame Svėdasų krašte ir buvo paminėjęs šią koplyčią. Testamente Vaižgantas minėjo ir Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčią, kur jis ilgus metus dirbo. Taigi, tos bažnyčios požemiuose rašytojas ir buvo palaidotas, jo palaikai gimtojoje Svėdasų žemelėje neatgulė...

Grafų Marikonių mauzoliejaus koplyčia per karus, pokarių suirutes, buldozerinio ateizmo klestėjimo metu vandalų ne kartą buvo plėšiama, niokojama, mirusiųjų palaikai išniekinami, o Svėdasuose dirbantys dvasininkai vis pasirūpindavo, kad koplyčia būtų paremontuojama, patvarkoma. Ilgus dešimtmečius koplyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu, joje laikyti įvairūs rakandai, statybinės medžiagos, bažnytiniai reikmenys. Jos durys nei parapijiečiams, nei svėdasiškių svečiams beveik neprasiverdavo.

Prieš kurį laiką Svėdasuose klebonavusio kun. Rimanto Kauniečio rūpesčiu koplyčios patalpos buvo ištuštintos ir durys pravertos visuomenei – čia žmonės jau galėjo užsukti, pasidairyti po vidų, o į Svėdasus iš Salako atkeltas klebonas kun. Vydas Juškėnas pasirūpino, kad senoji grafų koplyčia taptų Padėkos koplyčia. Visi norintieji dabar gali čia ant specialios pakylos padėti uždegtą žvakelę, pasimelsti kokia nors intencija, padėkoti Aukščiausiajam. Galima net nesivežti savo žvakelių – jų yra koplyčioje. Visi, kas užsuka į koplyčią, atkreipia dėmesį į grindinį. Senutėlės dar XIX amžiaus viduryje sudėtos plytos blizga, tviska naujumu, švarumu ir primena tuos metus, kuomet koplyčia buvo statyta. Amžių tėkmėje tos grindų plytos pasidengė storu dulkių, visokių nešvarumų sluoksniu, remontuojant pastatą buvo pritaškoma kalkių, betono skiedinio, dažų. Nusprendus įrengti Padėkos koplyčią, teko plytas švariai nušveisti, nuvalyti. Užtai dabar čia malonu ir atsiklaupti, ir pasivaikščioti.

Beje, smalsuoliai į koplyčios-mauzoliejaus požemius nebegali pakliūti, mirusiųjų ramybės jau niekas nebedrums, nes įėjimas į tuos požemius buvo užmūrytas.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“