„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2017 m. liepos 21 d., Nr. 7 (87)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Piliakalniai paveiksluose

Plenere dalyvavę tautodailininkai
su muziejaus direktore Violeta
Alekniene (centre), Migle Zakarauskaite,
Virginija Jurevičiene, Alma Pustovaitiene

Paroda Kupiškio kultūros
centre plenero uždarymo dieną

KUPIŠKIS. Lietingą liepos 4-osios popietę kupiškėnai ir aplinkinių rajonų gyventojai rinkosi į kultūros centrą. Čia vyko Aukštaitijos regiono tautodailininkų plenero „Saulė kyla ir leidžiasi Baltų genčių piliakalnių viršūnėse“ uždarymas, kurį parengė Kupiškio Etnografijos muziejus ir jo direktorė Violeta Aleknienė.

Piliakalnis – kalva, kalnas, kur stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs iš veiksmažodžio „pilti“. Dažniausiai Lietuvoje piliakalniai yra natūraliai susiformavusios kalvos. Kai apie juos kalbame, iškyla jausmas, kad šie gamtos ir istorijos sukurti objektai liudija šalies praeitį, istoriją. Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukti į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašą. Lietuvoje priskaičiuojama apie 850 piliakalnių, o Kupiškio rajone – 11. Gražiausiu piliakalniu išrinktas Kernavės piliakalnių kompleksas, antroje vietoje – Šatrijos, trečioje vietoje – Merkinės. Šio plenero tikslas buvo atskleisti visą piliakalnių grožį ir didingumą. Piliakalniai yra tarsi paminklas Vasario 16-osios ištakoms. Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo lietuviškumas.

2017 metus Lietuvos Seimas paskelbė Piliakalnių metais. Kupiškio muziejininkai, siekdami populiarinti kultūros paveldą, kuris turi išliekamąją vertę, parengė projektą „Saulė kyla ir leidžiasi Baltų genčių piliakalnių viršūnėse“. Šiame projekte dalyvavo kūrybinga komanda, kurią sudarė tautodailininkai Dangira Pyragaitė ir Regina Sasnauskaitė iš Anykščių, Irena Stasikelienė, Ramunė Černiauskienė, Real Chan Jegorova, Gita Kolosovienė iš Rokiškio, Birutė Dūdėnienė, Genovaitė Adikienė, Anėlė Araminienė, Alvyra Žemaitienė, Regina Žilėnienė iš Utenos, Irena Vapšienė, Alfonsas Blažys, Vytautas Pastarnokas iš Kupiškio. Plenero metu nutapyta 15 piliakalnių: Palatavio, Šeiminiškėlių, Stirniškių, Juodonių, Moškėnų, Papilių, Vaduvų, Gaigalių, Kupiškio, Likalaukių, Bugailiškių, Bakšėnų, Narkūnų, Daugailių, Kerelių. Prieš tapydami tautodailininkai juos aplankė. Tapymo objekto pasirinkimas vyko burtų keliu. Piliakalniai tapyti įvairiais metų laikais. Plenero uždarymo metu buvo eksponuojami šie tapybos darbai kartu su Aušros Jonušytės ir Miglės Zakarauskaitės šių piliakalnių nuotraukomis. Pasiruošimo plenerui darbus atliko muziejininkė Miglė Zakarauskaitė, jai talkino Kupiškio tautodailininkų sąjungos skyriaus pirmininkė Virginija Jurevičienė, etnografė Alma Pustovaitienė. Virginija yra karpinių meistrė, bet gerai valdanti ir tapybos meną. Plenero uždarymo metu koncertavo Vilniaus miškų urėdijos kapela „Nalšia“, jai vadovauja Audronė Vakarinienė. Iš šio projekto lėšų buvo sukurtas videofilmas „Rytų Aukštaitijos piliakalniai“, kurį po koncerto susirinkusieji galėjo įvertinti. Buvo išleistas lankstinukas „Šiaurės Rytų Lietuvos piliakalnių žiedas“.

Aldona Ramanauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija