„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2017 m. rugpjūčio 18 d., Nr. 8 (88)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kryžių kalnas prie Ilgio ežero

Vytautas BAGDONAS

Ant kalvos, netoli Ilgio ežero,
prieš kelerius metus iškilo
unikalios konstrukcijos koplyčia

Čia yra ir stačiatikių tikėjimo kryžių

Apsireiškimo vieta Ilgio ežere,
Kvintiškėse, paženklinta
kryžiais, skulptūromis
ir kitais religiniais simboliais

Aplinkui šventą vietą daugėja kryžių

Aplinkui šventą vietą daugėja kryžių

Metalo lentoje užfiksuotos visos
Lietuvos vietovės, kur yra apsireiškusi
Švenčiausioji Mergelė Marija

Čia yra ir stačiatikių tikėjimo kryžių

Originalus kryžius, sukonstruotas
iš automobilio dalių

Užrašas ant kryžiaus skelbia:
„Palaimink mūsų kelius ir bekelę...“

Kur garsusis, gausiai tautiečių ir atvykėlių iš užsienio lankomas Kryžių kalnas, žino bemaž kiekvienas ir apie tai užklaustas nurodys Šiaulių apylinkes. O tai, ką tikintieji išvysta Zarasų rajone, Imbrado seniūnijoje, galima pavadinti miniatiūriniu Kryžių kalnu. Žinoma, tikrajam Šiaulių rajone esančiam Kryžių kalnui šis neįprastas objektas prie Ilgio ežero dar neprilygsta. Tačiau ir čia, Imbrado krašte, Kvintiškėse, gausiai lankosi, meldžiasi, stato kryžius tikintieji, ežero vandenyje ir aplinkui esančioje pievelėje nuolat gausėja medinių, metalinių kryžių, šventų skulptūrų, netoliese iškilo didinga koplyčia.

Imbradas – miestelis Zarasų rajone, įsikūręs šiauriniame Imbrado ežero krante, netoli kelio Zarasai–Bradesiai–Obeliai, seniūnijos centras, kokių Lietuvoje gausu. Jo centre – architektūros paminklas – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, pastatyta 1787, rekonstruota 1891 metais. Imbradas ypač pradėjo garsėti nuo 1968-ųjų, kuomet šiose apylinkėse atsirado... šventa vieta.

Tai atsitiko 1968 metų vasarą, naktį iš birželio 30-osios į liepos 1-ąją. Vidurnaktį šešiolikmetis Juozas Kriauklys kartu su savo pussesere septyniolikmete Albina Skvarčinskaite važiavo motociklu pas Albinos seserį į Meiriškėlių kaimą. Privažiavus prie upelio, ištekančio iš Ilgio ežero, motociklo variklis netikėtai užgeso, o ežere jaunuoliai išvydo šviesą ir vandenyje stovinčią balta suknele apsirengusią nepaprasto grožio mergelę. Jos pečius gaubė gelsva skraistė, plaukai šviesoje žibėjo kaip auksiniai. Tokį vaizdą nustebę ir išsigandę jaunuoliai, net nenulipę nuo motociklo, stebėjo kokias tris minutes. Kai, persigandusi mergina pusbroliui riktelėjo, kad čia vaidenasi ir reikia kuo greičiau iš šios vietos skubėti, motociklas staiga pats užsivedė ir jie nuvažiavo. Kai po kurio laiko jaunuoliai tą pačią vietą aplankė, išvydo apdegusius, nurudavusius medžių lapus. Apie tai, ką regėjo nakčia Ilgio ežere, jie niekam nepasakojo. Tačiau vieną naktį Albina susapnavo tokią pat paslaptingąją mergelę, kuri teiravosi, kodėl ji niekam nepasakojanti apie tai, ką regėjo? Rytmetį mergina apie reginį ežere ir sapną papasakojo pažįstamam zakristijonui, tasai viską persakė klebonui kun. Jonui Jatuliui (1908 11 23–1935 06 16–1989 07 09). Netrukus vietiniai žmonės jau žinojo, kad Kvintiškių kaime, Ilgio ežero pakrantėje, jaunuoliams apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Stebuklingą vietą tuoj pat pradėjo lankyti tikintieji, čia atsirado ir pirmieji kryžiai.

Betgi tai buvo gūdūs sovietmečio laikai, buldozerinio ateizmo metai. Tikinčių pastatyti kryžiai būdavo niokojami, draskomi, maldininkai iš ten vaikomi, prisidengiant melioracija, aplinkiniai vienkiemiai buvo išgriauti, gyventojai iškeldinti kitur. Savaime suprantama, stebuklą matę jaunuoliai apšaukti psichiniais ligoniais, ir jiems, ir Bažnyčios tarnams buvo draudžiama apie tai kalbėti... Tačiau žinia apie Kvintiškėse esančią šventą vietą vis plito, tikintieji čia vis ėjo, važiavo, meldėsi, ežere ir šalia jo augo kryžiai...

Ieškantiems šią vietą dabar nesunku surasti, nes nuo kelio Zarasai–Bradesiai–Obeliai ją nurodo rodyklės. Vieškelis link Kvintiškių pravažiuojamas, lygus, matyti, kad kartais jis patvarkomas, paremontuojamas. Nenuklysi važiuodamas, nepasuksi kitur, nes ten, kur atsišakoja ar sukasi kelias, yra nuorodos į lankomą vietą. Jau iš tolo, ant kalvos, išvysti modernų statinį – koplyčią. 2002 m. spalio 5 d. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino būsimosios koplyčios pamatus, o 2014-ųjų birželio 30-ąją pašventino jau ir pačią koplyčią. Kol šis maldininkams reikalingas statinys iškilo, buvo meldžiamasi laikinoje koplyčioje. Įgyvendinant projektą „Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus parapijai priklausančios koplyčios atgimimas“, lėšos buvo gautos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos biudžeto, buvo pasinaudota ir Zarasų rajono savivaldybės skirta finansine parama, tikinčiųjų aukomis. Ežero pakrantėje įrengtuose stenduose papasakota šios šventos vietos atsiradimo istorija, pateikti Albinos Skvarčinskaitės ir Juozo Kriauklio liudijimai, nurodyti Imbrado seniūnijos seniūno V. Žalkausko, Imbrado parapijos klebono kun. Stanislovo Tamulionio, koplyčios rektoriaus kun. Remigijaus Kavaliausko telefono numeriai, pateikiama ir kitokia informacija.

Katalikų Bažnyčios hierarchai oficialiai pripažįsta tik vienintelį Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Lietuvoje, įvykusį 1608 metais Raseinių krašte, Šiluvoje. Tačiau netrukdoma melstis tikintiesiems ir kitose apsireiškimų vietose, kurių mūsų šalyje yra net 31. Tokių vietų sąrašas pateiktas metalo lentoje, kuri įkasta čia pat netoli pastatytų kryžių eilės. Kvintiškių stebuklas Ilgio ežere nurodomas 22-uoju numeriu. Šioje informacinėje lentoje galima surasti ir nemažai pažįstamų Aukštaitijos vietovių, kuriose, liudininkų teigimu, įvairiu metu yra apsireiškusi Švč. Mergelė Marija – Dievo motina. Tai – Gelvonų bažnyčia Širvintų rajone, kur stebuklas įvykęs XVI amžiuje (Nr. 3), Molėtų rajono Skudutiškių kaimo laukai (4 numeriu paženklintas stebuklas, įvykęs XVI amžiuje), nežinia kada stebuklas įvykęs Rokiškio krašte, Duokiškio kaimo laukuose, netoli Kamajų (Nr. 12), Šimonių (Kupiškio r.) bažnyčia, kur Dievo motina apsireiškusi 1446 ir 1670 metais ( Nr. 14), Molėtų rajone, Janonyse, netoli Skiemonių, įvykęs stebuklas 1962 metų vasarą (Nr. 20) ir kitos vietovės.

Švenčiausios Mergelės Marijos skulptūros ir įvairaus dydžio ornamentuoti ar iš paprastos medienos sunerti kryžiai vandenyje puošia skaidrų ežero pakraštį. Toje vietoje ežeras negilus, tad be jokio vargo kiekvienas gali ten įbristi ir palikti šalia jau esančių skulptūrų ir kryžių ir savąsias relikvijas. Sutikti bebraidžiojantys po ežerą žmonės pasakojo, kad toje vietoje vanduo toks švelnus, skaidrus, taip raminančiai veikia, kad net nesinori eiti į krantą. Kiti atviravo, kad visa aplinka toje šventoje vietoje kažkokia neįprasta, nekasdienė, čia atsipalaiduoji, palieki visus rūpesčius. Aplinkui, kur tik akys aprėpia, vis matai kryžius – pačių įvairiausių formų, dydžių, konstrukcijų, medžiagų. Antai, šalia pakrantės krūmelių keliomis eilėmis „išdygę“ nedideli, panašūs vienas į kitą keliolika vienodų kryžių. Nežinia, kas ir kokia intencija tuos kryžius čia pastatė, tačiau, tikriausiai, tai – vienos šeimos ar giminės, o gal kokios vienos organizacijos, vieno darbo kolektyvo auka. Kai kurie kryžiai įvardinti, be didelių pastangų perskaitysi užrašus. Šalia Romos katalikams būdingų kryžių yra ir stačiatikių kryžių su atitinkama šio tikėjimo simbolika, įrašais rusų kalba. Unikalūs metaliniai kryžiai, kurie sumontuoti iš motociklų ir automobilių dalių. Šiuos kryžius, matyt, pastatė baikeriai, motociklų ir automobilių sporto mėgėjai, melsdami sėkmės, laimingo kelio. O gal kuris nors kryžius skirtas pagerbti avarijų aukoms? Užrašas ant vieno kryžiaus iškalbingai skelbia: „Palaimink mūsų kelius ir bekelę...“ Ežero pakrantėje jau susikaupė nemenka šventų paveikslų krūva, kai kurie jau išblukę, sudužusiais stiklais, aptrupėję, tikriausiai senokai šičia atvežti, pragulėję ne vienerius metus.

Kvintiškėse, prie Ilgio ežero, tikrai yra ką pasižiūrėti, kuo pasigrožėti ir pasidomėti. Šioje kryžių karalystėje gali ir pasimelsti, ir apie gyvenimo prasmę apmąstyti, ir pailsėti, ir nuo kasdieninių rūpesčių atitrūkti.

Jeigu kas stebuklais netiki, jeigu nenori pripažinti tai, dėl ko čionai važiuoja tikintieji, niekas ir neverčia būtinai čia apsilankyti. Šis rašinys skirtas ne viskuo nusivylusiems skeptikams, niurgzliams, pesimistams, bet tiems, kas domisi lankytinomis gimtojo krašto vietomis, ką vilioja ne užsienio šalių grožybės, bet visai šalia mūsų esantys traukos objektai. Būtent toks traukos centras yra ir netoli Imbrado...

Zarasų rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija