|
Žlugusios viltys susargdina širdį...
Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ
 |
|
Jūratė LAUČIŪTĖ
|
Lietus Lietuvoje rudenį vienintelis dalykas,
kuris leidžia pasijusti čia ir dabar, nes tik ši taisyklė (Čia
Lietuva, čia lietūs lyja
) vis dar veikia be gyvenimą aukštyn kojomis
verčiančių išimčių. O visa kita vienos išimtys iš taisyklių, kurias,
beje, protingi žmonės kūrė tam, kad silpnų ir kvailių nors bažnyčioje
nemuštų. Bet, deja, tos taisyklės beveik neprigyja Lietuvos politiniame
dirvožemyje, kurį išpustė ir plėnimis pavertė tradicinių ir netradicinių
partijų tarpusavio rietenos bei neapgalvoti ir neįvykdomi politikų
pažadai rinkėjams. Tad ir lieka, pavyzdžiui, didžiuotis, jog visą
Europą sukrėtėme rinkimų biuleteniais išreiškę meilę ir pasitikėjimą
migrantui iš Rusijos. O juk buvome išgarsėję kaip nepaperkami nacionalistai
Pasirodė paperkami, ir net nelabai brangiai
Kita išimtimi iš taisyklės socialdemokratų vyriausybė
verčia iš klumpių Vakarų ekonomistus: pasiekusi rekordinio ekonomikos
kilimo, vyriausybė nesugebėjo nė per vištos žingsnelį sumažinti
socialinės ekonominės prarajos, kuri baigia supriešinti kažkada
tokią vieningą Baltijos kelio tautą. Tie keli ar kelios dešimtys
litų, kuriais buvo pamaloninti pensininkai ir darbo liaudis, deja
, nepajėgė kompensuoti išaugusių prekių, benzino ir paslaugų kainų.
Todėl, nepaisant charizmatinio premjero optimistinių raliavimų,
tie, kurie turėjo mažai, pasijuto turį dar mažiau.
Atrodo, galime didžiuotis, sulaužę dar vieną taisyklę
Daugelį metų save ir kitus įtikinėjome, kad tik laisvas žmogus gali
būti doras, teisingas, geras, tolerantiškas ir pan. Tą laisvę, kurios
taip troškome laisvę nuo okupantų pasiekėme. Ar tapome geresni,
teisingesni, tolerantiškesni? Tiesiog sukrėtė vienos TV laidos žiūrovų
atsakymai į klausimą, ar reikia Lietuvoje vėl įvesti mirties bausmę.
Žiūrovų, nenorinčių mirties bausmės, skaičius nepasiekė nė dviejų
šimtų, o štai tų, kurie įsitikinę, jog be mirties bausmės tvarkos
Lietuvoje nebus, atsirado keliasdešimt kartų daugiau apie pusketvirto
tūkstančio
Žinoma, tai dar neduoda pagrindo tvirtinti, kad tapome
žiauresni, bet labiau mylintys artimą ir branginantys gyvybę tikrai
netapome.
Giliau dar blogiau. Ko verta vien nužudytų,
nusižudžiusių, žuvusių dėl besaikio alkoholio ar narkotikų vartojimo
statistika!
Neseniai Jungtinių Tautų vaikų fondas leidinyje
Socialinis monitoringas 2004 paskelbė duomenis apie savižudybių
skaičių Rytų ir Centrinėje Europoje. Paaiškėjo, jog Lietuva absoliuti
šio regiono lyderė pagal vaikinų savižudybių skaičių 100 tūkstančių
gyventojų. Pas mus jis siekia 38,4 savižudžius. Nedaug nuo Lietuvos
teatsilieka Rusija: 38,2. Latvijoje tik 12,7 (o mūsų valdžios
atstovai taip mėgsta pabrėžti, jog Lietuvoje gyvename geriau), Estijoje
24,1 savižudis. Labiausiai gyvenimą myli Azerbaidžano vaikinai:
ten 100 tūkstančių gyventojų tenka tik vienas (tiksliau 1,1) savižudis;
Armėnijoje bei Bosnijoje-Hercegovinoje 1,3
O juk tai valstybės,
kurios pastaraisiais metais anaiptol negalėjo pasigirti ramiu ar
sočiu gyvenimu
Beje, ir 15-18 metų merginos nedaug atsilieka
nuo savo bendraamžių vaikinų. Pagal jų savižudybių skaičių Lietuva
vėl kartu su Rusija - išsiveržė į lyderes (po 8,8 savižudes 100
tūkstančių gyventojų). Ją aplenkė tik Kazachstanas (10,5).
Kas varo Lietuvos jaunimą iš gyvenimo (ar bent
iš proto)? Vieną atsakymą galėtume rasti tame pačiame leidinyje,
kur nurodyta, jog 2001 2002 metais Lietuvoje, Estijoje ir Ukrainoje
6 iš 10 15-mečių vaikinų prisipažįsta vartoję alkoholio bent du
kartus, ir tai esąs didžiausias rodiklis visoje Europoje, išskyrus
Daniją.
Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog didelė dalis
minėto regiono vaikų labiausiai skursta būtent tose šalyse, kurios
pasižymi aukštais ekonomikos augimo tempais. Ir kaip tik tokioje
paradoksalioje situacijoje Lietuva vėl užima lyderio poziciją. Kad
paradoksų vaizdelis būtų užbaigtas iki paskutinio potėpio, lieka
priminti, jog į šitokio juodojo lyderio poziciją Lietuvą atvedė
socialdemokratų ir socialliberalų valdžia, valdžia partijų, kurios
kitose, paradoksų nemėgstančiose šalyse savo programos svarbiausiu
uždaviniu laiko socialinės nelygybės ir socialinės įtampos mažinimą
Jokiu būdu nesijaučiu atradusi Ameriką ar išdavusi
nuo visuomenės kruopščiai slepiamą paslaptį. Praktiškai nerasime
Lietuvoje politologo, kuris nebūtų atkreipęs dėmesio į socialdemokratų
vyriausybės vykdomos politikos nesocialdemokratišką turinį bei rezultatus.
Šita aplinkybė gali stebinti politologus tų šalių, kurios mėgsta
laikytis taisyklių ir įstatymų ir kurių politikai iš savo leksikono
dar neišmetė tokių vertinimų, kaip išdavystė ar cinizmas su
minuso ženklu. Lietuvoje partijų nukrypimai nuo savo pačių suformuluotų
programinių nuostatų ir vertybių yra laikomi geru tonu, o iš vienos
politinės grupuotės į kitą prieš rinkimus perbėginėjantys politikai
yra pateikiami visuomenei kaip brandūs, lankstūs pragmatikai, nusipelnę
jei ne valstybės, tai bent ministerijos vairo.
Kai tie lankstūs pragmatikai subrandino įstatymą,
praktiškai įteisinusį Lietuvoje nepilnamečių tvirkinimą, Lietuvos
visuomenė to nė nepastebėjo. Nepastebėjo ir visuomenės interesams
turintys atstovauti parlamento nariai. Panašu, kad Lietuvos valdžios
cinizmo ir visuomenės abuojumo išduotas išsigimė, nespėjęs subręsti,
pilietinės visuomenės kūdikėlis žmogaus teisių gynimo organizacijos
bei komitetai. Kas, jei ne jie, žmogaus, vaikų ir tėvų teisių gynėjai,
turėtų pirmieji skambinti pavojaus varpais dėl tų vyriausybės kuriamų
dviprasmiškų nuostatų ir formuluočių, kurios atveria kelią tolesniam
Lietuvos visuomenės moraliniam, kultūriniam ir ekonominiam degradavimui.!?
Gal kas mano, jog žmogaus teisės būna pažeidinėjamos tik totalitarinėse
valstybėse, o ten, kur visuomenei yra suteikta teisė pačiai rinktis
atstovaujamosios valdžios organus, vykdomoji valdžia savaime yra
baltutėlė, švari ir gerutė, lyg pešamas triušis, tiesiog nepajėgi
pažeisti savo piliečių teisių? Išties, panagrinėjus, kokias problemas
nagrinėja įvairios žmogaus teises pasišovusios ginti organizacijos,
susidaro įspūdis, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai turi nerimauti
tik dėl smurto šeimose, kai kurių piliečių antisemitizmo ar nenoro
grąžinti žydų turtą, nepritarimo netradicinei lytinei ir religinei
orientacijai, nepakankamo dėmesio kalėjimų komfortiškumui bei dėl
kai kurių neliberalių piliečių mėginimų, nesulaukus teisėsaugos
organų pagalbos, patiems duoti grąžos tiems, kurie mėgina pasikėsinti
į jo gyvybę ar nuosavybę. Atrodo, minėtos organizacijos įtikėjo,
jog tik patys piliečiai pažeidinėja savo teises, bet jokiu būdu
ne valdžia. Valdžiai tokia visuomenės orientacija, be abejo tik
į sveikatą. Bet ar į sveikatą pačiai visuomenei?
Kai kartu su sparčiai augančia ekonomika auga
savižudžių skaičius, korupcija, nusikaltimai (nusikalstamos veikos
atvejų šiemet per 9 mėnesius užregistruota 3348 atvejais daugiau
nei per tuos pačius devynis 2003 m. mėnesius), kai nemažėja skurstančiųjų
skaičius ir tik 54 nuošimčiai Lietuvos gyventojų patenkinti savo
gyvenimo kokybe (Estijoje tokių 59 nuoš., Latvijoje, nepaisant
rusakalbių nusiskundimų 55 nuoš., o Suomijoje ir Danijoje patenkinti
gyvenimu net 80 nuoš.), kai vis mažiau piliečių savo kojomis (o
ne partijų autobusiukais
) ateina iki rinkimų urnų, kai, nepaisant
visų reformų, vis daugiau žmonių skundžiasi medicinos paslaugų bei
švietimo įstaigų darbo kokybe akivaizdu, jog vyriausybė (ir dabartinė,
ir jos pirmtakės) nepateisino piliečių lūkesčių ir daugeliu atvejų
atvirai pažeidinėjo jų teises.
Biblijoje pasakyta: neišsipildžiusi viltis susargdina
širdį
Jokiu būdu neneigdama, jog jaunimo savižudybių
gausėjimą skatina ekonominės priežastys ar alkoholizmas, esu įsitikinusi,
kad didelę dalį jaunimo iš gyvenimo varo jų tėvų ir senelių žlugusios
viltys. Gal sostinėje vykdomų statybų triukšmą ir negirdėti nueinančiosios
kartos nusivylimo atodūsių, necenzūrinių prakeiksmų, kuriuos valdžios
adresu siunčia dar galintys dirbti, bet darbo nesurandantys provincijos
pusamžiai, tačiau visa tai girdi jų vaikai ir anūkai
Tiesa, vyriausybė jau suskubo pasigirti patvirtinusi
šalies demografinės situacijos gerinimo strategiją, kurią parengė
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai. Turėti strategiją,
žinoma, geriau, nei jos neturėti. Tačiau, žinant mūsų valdininkų
lankstumą ir pragmatiškumą, kuriuos galima apibendrinti trumpa
taisykle - savi marškiniai arčiau kūno, sunku atsikratyti būgštavimų,
jog taktika arba priemonės, kurių bus imamasi strategijai įgyvendinti,
taip pakoreguos pačią strategiją, jog iš jos liks tik dar vienas
ar pora naujų departamentų su keliomis dešimtimis darbo vietų naujiems
valdininkams jų pačių gerovei užtikrinti(yra, mat, ir toks punktas
naujojoje vyriausybės strategijoje). O demografinę situaciją Lietuvoje
gerins nebent imigrantai ir nelegalai, kuriems Lietuva dar netapo
žlugusių vilčių žeme
© 2004 "XXI amžius"
|
