Tamsiausia vieta pragare palikta neutraliesiems

Egidijus Vareikis

Neseniai Kalifornijoje miręs lietuvis, žymus mokslininkas fizikas Jonas Navickas savo gyvenimo devizu buvo pasirinkęs sentenciją iš Dantės „Pragaro“: „Tamsiausia vieta pragare yra rezervuota tiems, kurie moralinės krizės metu išlaiko neutralumą“. Kažkuo panaši išvada nuskambėjo ir dr. Egidijaus Vareikio, neseniai vėl išrinkto į Seimą, atsakymuose į klausimus apie politinę situaciją, susiklosčiusią po 2004 m. Seimo rinkimų. Kai kas rinkimų esmę buvo suvedęs į klausimą: paims valdžią Viktoras Uspaskichas ar nepaims.

Taigi, kas atsitiko, įvykus 2004 m. Seimo rinkimams?

Likus mėnesiui iki Seimo rinkimų buvau klausiamas, kaip čia Lietuvoje bus. Viktoro Uspaskicho partiją laikydamas tradicine populistine partija, pabandžiau apsidairyti ir palyginti, kas buvo iki mūsų. Gal taip jau buvo atsitikę? Iš tikrųjų, pavyzdžių radau. Su tokiais lozungais (“sėkmingai susidorosim su korupcija“, „atvesim naujų žmonių, kurie nebuvo prie valdžios lovio“ ir t.t.), kaip mūsų Viktoras, ėjo kai kurie žmonės prieš ketverius metus Bulgarijoje. Buvęs caras Simeonas II tapo premjeru sukūręs savo – Simeono II judėjimą su populistiniais lozungais. Ėjo kaip nauja jėga – nei kairioji, nei dešinioji, populistinė, ir gavo pusę balsų parlamente (120 iš 240). Labai populiarus žmogus Simeonas tapo premjeru ir vykdė savo populistinę politiką. Iš tikrųjų Bulgarijai nieko blogo neatsitiko, nuo kelio į Europos Sąjungą ji nenukrypo, šiuo metu Bulgarija jau yra užbaigusi derybas, bet paties buvusio caro populiarumas krito. Ketverius metus buvęs valdžioje, dabar jis rinkimuose balansuoja ant ribos.

Prieš dvejus metus į valdžią Latvijoje atėjo partija, vadinama „Naujoji era“, arba latviškai – „Jaunais laiks“. Partiją sukūrė ir jai vadovauja Einaras Repšė, buvęs Latvijos banko pirmininkas. Partija gavo apie 30 proc. balsų, kaip stipriausia partija sudarė koaliciją su „valstiečiais“ ir kitomis smulkiomis partijomis. Ta koalicija išsilaikė apie metus. Dabar koalicija jau yra suskilusi, o Einaro Repšės nebėra valdžioje. Repšės ideologija irgi panaši į mūsų Viktoro.

Estijoje yra partija „Respublika“, – nei kairioji, nei dešinioji. Ir jos lozungai buvo: mes kovosim su korupcija, bus nauji žmonės ir pan. Ji irgi buvo laimėjusi apie 25-30 proc. balsų.

Slovakijoje kelios populistinės partijos buvo gavusios iš viso apie 30 proc. balsų. Taigi mano prognozės buvo, kad V. Uspaskichas turėtų gauti apie 30 proc. Tuo labiau, kad tiek buvo gavęs per Europos Parlamento rinkimus. Nors per antrąjį Seimo rinkimų turą jis gavo mažiau, negu buvo prognozuota, bet panašu, kad tai tokio pat tipo partija, kokios bando ateiti į valdžią visame pokomunistiniame pasaulyje, kur susiklosčiusi panaši situacija: žmonės nusivylę, – gal ne to tikėjosi, gal tikėjosi greitesnių rezultatų. Ir į valdžią ateina verslininkai - su pinigais, su patirtimi, kaip „daryti“ pinigus.

Padaryčiau tam tikrų aliuzijų ir į Silvio Berlusconi, bet padėtis Italijoje yra kitokia, nors idėja panaši – ateina biznierius, kuris moka daryti pinigus. Taigi sakau, kad toks reiškinys kaip Viktoras Uspaskichas nėra unikalus ir jo gautus 30 nuošimčių buvo galima numatyti, bet reikia nepamiršti, kad Lietuvoje dėl mišrios rinkimų sistemos labai daug kas priklauso nuo rinkimų vienmandatėse apygardose. Nežinau, ar daug lietuvių prisimena, kad 1996 m. proporcinėje dalyje konservatoriai gavo apie 28 proc. balsų. Kartu su vienmandatėmis buvo gauta 70 vietų. Taigi laimėjus tokiu procentu ir gerai pasisekus vienmandatėse, galima gauti daugumą. Šiuo atveju Viktorui nepasisekė. Priežasčių daug. Viena iš jų – kad partijos struktūra yra Viktoras ir visi kiti, ir tie „visi kiti“ atrodo ganėtinai blankiai. Kita vertus, vadas jų viešumoje neparodė, gal nerizikavo jų rodyti ar nenorėjo. Rinkimų kampanijos metu susipažinome gal su dešimčia Uspaskicho žmonių, kurie lankėsi televizijose.

Ir kokį įspūdį jie Jums padarė?

Kai kurie iš tų žmonių yra savo srities specialistai. Negalėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Žilvinas Padaiga nėra pelnytas profesorius. Tai žmogus, kuris tikriausiai išmano savo sritį. Pvz., su Jagmino pažiūromis į žemės ūkį nesutikčiau, nes manau, kad jos klaidingos, bet šitoje srityje jis kažką žino. Tiesa, nemačiau Darbo partijoje užsienio, saugumo politikos srities specialistų. Iš tiesų, gali ateiti naujų žmonių. Jeigu visai be emocijų, – jeigu nebūčiau jokios partijos atstovas, sakyčiau, kad per kokius ketverius metus yra vilties, kad kai kurie iš jų išaugs iki politikos profesionalų. Galiu suprasti jaunimo norą matyti juose šansą kažką labai greitai pakeisti. Bet taip nebūna.

Yra manančių, kad tie Viktoro Uspaskicho berniukai atėjo triuškinančiai laimėti, bet taip neįvyko. Taigi kas laukia Darbo partijos, kuri nedavė žmonėms to, ką žadėjo viliodama?

Čia įdomus klausimas. Taip pat buvo šnekama apie Naująją sąjungą prieš ketverius metus, kad Artūro Paulausko komanda ateina tik laimėti, o ne būti politikoje. Kol kas neįrodyta, kad jie ateina tik laimėti, bet tokia prielaida yra. Taigi jiems iš tikrųjų bus sunku, teks tapti politikais. Ir manau, kad rinkimų kampanijos metu teisingai sakė Tėvynės sąjungos lyderis: jeigu Darbo partija nori būti tikra partija, turėtų pabūti opozicijoje ir išmokti politikos metodų. Iš tiesų kartais matyti naivumas – turėsim daugumą ir galėsim viską Lietuvoje keisti, kaip mums reikia. Taip demokratinėje valstybėje nebūna.

Kita vertus, Jūsų minėtas Artūro Paulausko atvejis rodo, kad buvusi populistinė partija nestiprėja, o mažėja, palaipsniui tirpsta.

Visos populistinės partijos švysteli kaip meteorai, paskui greitai susilpnėja. Šiandien nei Latvijoje, nei Estijoje nekalbama, kad populistinės partijos gali padaryti stebuklus.

Rinkimų kampanijos metu dažnai buvo girdėti, kad V. Uspaskichas yra valdomas Rusijos. Ar Rytų Europoje tos rusiškos įtakos Jūs neįžiūrėjote?

Būtų sunku patikėti, kad Bulgarijos carui iš Ispanijos į tėvynę atvažiuoti reikia Rusijos įtakos, nors, kadangi tenka sekti regiono gyvenimą, atkreipiau dėmesį į kai kuriuos privatizacijos momentus.

Pavyzdžiui, daug nerimo kėlė tabako pramonės privatizacija Bulgarijoje ir buvo įtarimų, kad veikia rusų pramoninė mafija.

Neginčijamas faktas, kad Latvijos ir Estijos ekonomikoje rusiškų struktūrų yra kur kas daugiau, pvz., Latvijoje – bankų sektoriuje. Kad Lietuvoje V. Uspaskichas yra kokių nors rusiškų struktūrų atvestas daryti biznį, tokia sąmokslo teorija egzistuoja. Ji nepatikrinta, nors kažkuriais aspektais logiška. Negalėčiau tvirtinti, kad taip yra. Kai kurių ekonomistų neoficialiais skaičiavimais, Viktoro Uspaskicho ir jo artimų žmonių biznis bendrame Lietuvos vidaus produkte nesiekia 10 proc. Tai nėra stebuklas. Bet įsivaizduokit, jeigu žmonės su 7-8-9 proc. biznio ima visą valdžią Lietuvoje tam, kad paverstų visą šalį savo ūkiu. Tai iš tikrųjų yra pavojinga, tačiau argumentų, kad tai padaryta Rusijos labui, nėra. Bet jeigu žmonės sako, kad Lietuva yra Kėdainiai, padauginti iš 50, arba kad Lietuvą mes galim valdyti kaip akcinę bendrovę, tai reiškia, kad žmonės nežino, kaip tvarkoma valstybė. Jeigu jie nori padaryti iš jos akcinę bendrovę ar kolūkį, tai bus panašu į Lukašenkos modelį Baltarusijoje, kuri yra kolūkis, padaugintas iš 10 tūkstančių. Tokio ūkio darymas, žinant, kad to ūkio žaliavų tiekimas eina iš Rusijos, gali būti labai pavojingas. Tai vėl - tik teorija, bet potekstėje gali slypėti, kodėl Viktoras visą laiką atsižegnodavo nuo Rusijos įtakos.

Laikyčiausi idėjos, kad politika ir verslas nebūtų persipynę. Tai viena iš demokratijos principų. Prancūzai sako: jeigu finansų ministras ima žaisti akcijų biržoje, tai jau negerai. Jau gali būti interesas. Geriau, kad finansų ministras nežaistų akcijų biržoje.

Kaip Jūs sužaistumėt politikos šachmatų partiją dabar, po 2004 m. Seimo rinkimų?

Istoriškai valstybių ar partijų vadovams kartais kyla noras pastovėti nuošaly, pažiūrėti, kaip kiti pešasi ir prisidėti tada, kai kuri nors pusė laimės. Nemanau, kad gera politika būtų stovėjimas nuošaly ir „konstruktyvus“ kritikavimas. Taip pat būtų negerai iš karto pasakyti, kad atiduodame valdžią Viktorui Uspaskichui, tegul jis pabando ir patiria krachą. Lietuva nėra koks nors eksperimentinis žvėrelis, su kuriuo galima daryti bandymus. Aš esu už aktyvią politiką. Pavyks ar nepavyks - čia kitas klausimas. Stovėjimas nuošalyje mus silpnintų.

Egidijų VAREIKĮ kalbino
Audronė V. ŠKIUDAITĖ

© 2004 "XXI amžius"