Politinio susikalbėjimo link (I)

Vladimiras LAUČIUS

Eltos politikos skyriaus redaktorius

Vladimiras Laučius

Akivaizdus, kartais komiškas nesusikalbėjimas svarstant politinius klausimus tolydžio tampa viena didžiausių mūsų visuomenės ir valstybės problemų. Ir anaiptol ne todėl, kad nesugebama susiderėti ir susitarti: derybų menas siekiant valdžios, o per ją ir naudos šiandien yra ištobulintas kaip niekad. Tačiau susikalbėti vadovaujantis bendrai pripažintais principais ir susitarti vadovaujantis sutampančiais ar sutaikytais interesais - tai du absoliučiai skirtingi dalykai. Jei kas nors dėl to abejoja, juos galime tik pasveikinti, nes abejonė yra pirmoji gilesnio mąstymo pastanga.

Dauguma šiandienių diskusijų, samprotavimų politikos klausimais, politinio gyvenimo analizių ir komentarų arba yra grindžiami populiaria prielaida, esą politika - tai interesų derinimas, arba apskritai jokia politikos samprata negrindžiami. Kitaip tariant, vyrauja du požiūriai: pagal pirmąjį, politika yra egoistinių grupuočių susitarimas dėl bendro veiklos vardiklio; pagal antrąjį, galima drąsiai vertinti politikos būklę nesusimąstant giliau, kas yra politika. Pastaruoju atveju susiduriame su politinio gyvenimo “analitikais”, panašiais į muzikos kritikus, peikiančius dainininką dėl jo žemo ūgio bei to, kad jis nejautrus kaimo žmogui - mat nedainuoja apie subsidijas žemės ūkiui.

Tuo tarpu sakantys, jog politika yra interesų derinimas, politinę veiklą noromis ar nenoromis prilygina verslo santykiams. Po to patys piktinasi, kad politika Lietuvoje vis labiau panašėja į verslą arba kad jos apskritai nelieka. Juk būtent jie iš dalies ir formuoja plintančią nuomonę, esą politika grindžiama naudos principu, iš šio principo plaukiančiais interesais ir interesų kompromisu. Toji nuomonė šiandien baigia įgyti “savaime suprantamybės” statusą bei purena dirvą politikams, kurie ja džiaugsmingai naudojasi, aiškindami savo veiksmus. Maža to, ji sėkmingai užgožia politikos suvokimo alternatyvą, pagal kurią kertinis politikos principas yra ne nauda, o garbė, esminis jos požymis - idėjų kova, o ne interesų derinimas, ir pamatinis tikslas - teisingumas vardan bendro gėrio, o ne valdžia dėl grupių naudos.

Vienas gabiausių ir įžvalgiausių šiandienio politikos suvokimo apologetų - Ministro Pirmininko patarėjas Juozas Bernatonis - tiksliai pastebėjo esminį skirtumą tarp tų politikų, kurie teikia pirmumą viešai pasakytam žodžiui, ir tų, kurie pirmenybę suteikia veiksmui. Pagal klasikinę politikos sampratą, žodis politikui ypatingai svarbus: viešas kalbėjimas ir atsakomybė už jį, kai kreipiamasi į laisvą piliečių bendriją, politinę veiklą išskiria iš kitų. Savo ruožtu veiksmas, kitaip nei žodis, svarbesnis ūkininkaujant, užsiimant privačiais namų reikalais. Veiksmui pirmumą teikiantis požiūris į politiką, kurio laikosi J. Bernatonis ir - paprastai kiek mažiau reflektuodami savo mąstymą - daugelis kitų valdžios vyrų bei moterų, prieštarauja klasikinei politikos sampratai, prie kurios savo metiniame pranešime neatsitiktinai kvietė grįžti Prezidentas Valdas Adamkus.

Kodėl veiksmui pirmumą teikiantis, žodį nuvertinantis politikos suvokimas yra abejotinas demokratinėje valstybėje? Pirmiausia todėl, kad, juo remdamosi, politinės partijos ciniškai purtosi atsakomybės už savo pažadus, nuostatas ir idėjas, atsainiai tardamos: “maža kas ką kalbėjo - dabar mes dirbsime”. Savo darbą jos ima suvokti taip, kaip jį aiškino vienas iš dabartinės valdančiosios daugumos lyderių: “aš nepolitikuoju, aš tvarkau reikalus”. Kai partijos ateina į valdžią išsižadėdamos savo žodžių ir tvarkosi kažin kokius nepolitinius reikalus, jos griauna daugiapartinės demokratijos pamatus, nes rinkėjai nustoja jomis tikėti bei susitaiko su tuo, kad valdžios reikalai yra nepolitiniai. Jiems lieka puoselėti apolitišką nedemokratinę viltį, kad valdžios reikalai bus tvarkomi bent jau ūkiškai, šeimininkiškai, ir kad žmonėms tada sočiau “nubyrės” nuo miklių šeimininkų stalo. Tokios nuotaikos gali vesti į savanorišką laisvės išsižadėjimą perduodant valstybinio rūpesčio naštą “ūkininkams-specialistams” (technokratinis modelis) arba autoritariniam “šeimininkui” (į Rytus nuo Lietuvos suklestėjęs modelis). Šiedu modeliai ar jų derinys gali ir nebūti įgyvendinti iki galo: užtenka paskirų elementų, kad demokratijos kokybė ir politikos kaip tokios likimas Lietuvoje taptų - ko gero, jau tapo - viešai svarstytina problema.

Bėda ta, kad prasmingas jos svarstymas kol kas beveik neįmanomas dėl čia aptartų stereotipinių nuomonių apie politikos prigimtį. Vieniems šis klausimas atrodo esąs nesvarbus, neaktualus, o kiti atsakydami į jį vienpusiškai skelbia interesų reikšmės pirmumą. Leistis į svarstymus, kol šios dvi prielaidos dominuoja ir net nėra reflektuojamos, vadinasi - nerti į viešąją erdvę persunkusį tuščiažodžiavimo srautą arba įsitraukti į bergždžią ginčą be galimybių susikalbėti. Kaip sakė Jose Ortega Y Gassetas, “negali būti nė kalbos apie idėjas bei nuomones ten, kur nėra visuotinai pripažintos reguliuojančios instancijos, normų sistemos, į kurią ginčijantis galima būtų apeliuoti”. Taigi pirmasis žingsnis, kurį galėtume žengti susikalbėjimo link, verstų kritiškai peržiūrėti vyraujančias politikos suvokimo prielaidas ir pripažinti klasikinės alternatyvos, apie kurią užsiminė Prezidentas V. Adamkus, politiškai reikšmingą gyvybingumą. Kitas žingsnis - išsiaiškinti normų sistemos, į kurią ginčydamiesi politiniais klausimais apeliuotų ekspertai, politikai, pilietiškai aktyvi visuomenės dalis, pobūdį bei jos santykį su viešo kalbėjimosi dalyviais.

© 2005 "XXI amžius"