Konservatyviausias Tėvynės sąjungos sparnas liberalėjimui nepritaria

Povilas Jakučionis

Tėvynės Sąjunga, remiantis viešosios nuomonės apklausų duomenimis, antroji tarp populiariausių partijų, ir jos reitingai vis dar auga. Iš tiesų naujoji jungtinė Tėvynė sąjunga yra sudėtingas, tris sparnus vienijantis darinys, kuriame bendri sprendimai gimsta tik didelių kompromisų dėka. Kaip dabartinius iššūkius šiai partijai ir valstybei vertina konservatyviausias TS sparnas – Politinių kalinių ir tremtinių frakcija, “Atodangos” teiravosi jos vadovo, Seimo nario Povilo Jakučionio.

Pernai, LPKTS susijungus su TS ir įsteigus naują partiją, bene gausiausią narių skaičių deklaruojanti Lietuvos politinė organizacija, vienijusi buvusius politinius kalinius ir tremtinius, savo politinę veiklą perkėlė į Tėvynės Sąjungos Politinių kalinių ir tremtinių frakciją. Kaip šiandien sekasi buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams reikštis politikoje? Kokie klausimai rūpi jų atstovams Seime? Ar daug buvusių LPKTS narių įsiliejo į frakciją?

Dalyvavimo politikoje sąlygos iš esmės nepasikeitė. Kas turi noro ir sugebėjimų dirbti politinį darbą, tas dalyvauja visų TS struktūrų veikloje: Taryboje, Prezidiume, Priežiūros ir Politikos komitetuose, Seimo TS frakcijoje. Savivaldybių tarybose mūsų atstovai dirba pagal 2002 m. rinkimų rezultatus.

Po LPKTS ir TS susijungimo Seime vietoje anksčiau buvusio vieno dabar dirba keturi buvę tremtiniai - LPKTS iškelti arba paremti Seimo nariai. Jiems daugiausiai tenka rūpintis socialiniais ir švietimo klausimais. Akcentuojame tautiškumą, teisingumą ir krikščioniškąsias moralės vertybes, taip pat sveikatos sistemos tobulinimo problemas.

Į TS Politinių kalinių ir tremtinių frakciją dabar įsirašę arti 4 tūkstančių narių, tačiau dar nėra pasibaigęs LPKTS ir TS jungimosi sutartyje numatytas jungimosi terminas. Buvę LPKTS nariai formaliai laikomi jungtinės TS nariais iki 2005 m. pabaigos. Iki to laiko jie turi raštu pareikšti savo norą būti įrašytiems į TS PKT frakciją.

Tie, kas nenori tiesiogiai dirbti politinio darbo, lieka visuomeninės organizacijos nariais. Nors ši organizacija didelį dėmesį skiria švietimui, jaunosios kartos pilietiniam ir patriotiniam ugdymui, politinės aktualijos ir valstybės raidos klausimai jų veikloje tikrai nėra paskutinėje vietoje. Tuo galima įsitikinti peržvelgus šį mėnesį vykusio suvažiavimo dokumentus. Čia buvo priimtos net 8 rezoliucijos, mūsų manymu, svarbiausiais valstybei klausimais.

Gavę ir kitų rezistentus vienijančių organizacijų palaikymą gegužės 5 d. ketiname įgyvendinti LPKTS suvažiavime priimtą sprendimą Nepriklausomybės aikštėje surengti protesto mitingą. Čia buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai iš visos Lietuvos pareikš protestą dėl valdančiosios daugumos tuščiai dalinamų pažadų, kai nesirūpinama Lietuvos žmonių gerove, nevyksta švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų bei mokesčių reformos, ne mažinamos, bet didinamos valdymo išlaidos, o sveikatos reformos iškraipymai veda į desperaciją pacientus ir medicinos darbuotojus.

Jei pavyks gauti leidimą, gyva protestuojančiųjų grandine apjuosime buvusius KGB rūmus, kur veikia Ypatingasis archyvas. Taip protestuosime prieš jo uždarymą 70-ai metų, prieš KGB agentų ir rezervininkų skverbimąsi į aukščiausius valstybės valdymo postus, prieš Rusijos imperinius siekius Lietuvoje. Reikalausime, kad būtų pakeistas Liustracijos įstatymas, performuota Liustracijos komisija, o valstybėje būtų vykdoma skaidri ir morali politika.

Dar visai neseniai visuomenę sukrėtė KGB rezervininkų skandalas. Buvusius politinius kalinius ir tremtinius nemaloniai nustebino per prievartą į KT brukama T.Birmontienė, kuri savo mokslininkės laipsnį apsigynė juodindama Lietuvos partizanus. Iš viešų buvusių politinių kalinių ir tremtinių pasisakymų aiškiai matyti, kad jie turi kitokią nuomonę nei TS vadovybė. Kaip sekasi susitarti naujos jungtinės politinės organizacijos viduje dėl Jums svarbių klausimų? Ar į politinių kalinių ir tremtinių balsus įsiklausoma tiek partijoje, tiek Seimo TS frakcijoje?

Vieningos nuomonės dėl KGB rezervininkų Seimo Tėvynės sąjungos frakcijoje nėra. Tačiau susitarti galima. Ir kitais klausimais – taip pat. Reikia kantrybės ir tvirtų argumentų. Galių ir įtakos sprendimams kiekvienas turi tiek, kiek išsikovoja. Deja, taip. Jungtinė TS susideda iš trijų dalių: konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių bei krikščioniškųjų demokratų. Tai ne vien pavadinimai, bet ir skirtingi bendros programos akcentai. Frakcijos turi savo programas. Todėl tikėtis vienbalsiškumo – nerealu.

Tai ar buvo prasmės jungtis, jei politinių kalinių balso negirdėti: tenka mitingus organizuoti?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad protesto mitingas nėra organizuojamas siekiant suvedinėti su kuo nors sąskaitas. Šio mitingo moto - “Už skaidrią ir moralią politiką”.

Partijoje Politinių kalinių ir tremtinių frakcija turi savo balsą ir į jį yra įsiklausoma. Kol kas nesigailime susijungę. Ir dar nebuvo tokių atvejų, kad reikėtų reikšti atskirą nuomonę. Minimi klausimai dėl KGB rezervininkų ir T.Birmontienės skyrimo KT teisėja buvo svarstomi ne partijos, o Seimo frakcijos viduje, kuri savo pozicijos su partijos struktūromis nederino. Štai čia ir išsiskyrė mūsų nuomonės. Deja, ne tik tarp konservatorių, bet ir tarp buvusių politinių kalinių ir tremtinių atstovų.

Balandžio 16 d. Vilniuje vykusioje TS Krikščioniškųjų demokratų frakcijos konferencijoje buvo išsakyta daug karčių žodžių TS vadovybei, kurios veikloje pasigesta “matomų vertybinių bruožų”. Ji kaltinama gerokai suliberalėjusi, nutolusi nuo konservatoriškųjų ir krikščioniškųjų vertybių. Kaip Jūs vertinate šiuos kaltinimus? Ar buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai taip pat įžvelgia šias tendencijas?

Tiksliai nežinau, kokius kaltinimus TS Krikščioniškųjų demokratų frakcija “metė” TS vadovybei. Vadovybėje esu ir aš, ir Irena Degutienė, TS KD frakcijos pirmininkė. Tačiau keistų liberalizmo apraiškų, šiaip jau nebūdingų konservatoriškas vertybes išpažįstančioms partijoms, esama. Ypač tarp jaunesniosios kartos konservatorių, susijusių su akademiniais ir verslo sluoksniais. TS PKT frakcija liberalėjimo tendencijoms nepritaria.

Ko konkrečiai, kokių apsisprendimų ir siūlymų visuomenė laukia iš dešiniųjų partijų? Kokia jų atsakomybė šiandieninių problemų, kurios paminėtos kaip trys iššūkiai LR Prezidento metiniame pranešime, fone?

Visuomenė nėra vienalytė. Turbūt reikėtų klausti, kokių sprendimų laukia dešiniųjų partijų rėmėjai. Manau, kad pirmiausia jie laukia dešiniųjų vienybės ir bendro darbo. Visuomenė niekuomet nepritarė arogantiškoms ambicijoms, skaldymuisi ir tarpusavio kaltinimams.

Kiek tenka girdėti, žmonės pritaria metiniame Prezidento pranešime akcentuotiems trims dabarties iššūkiams valstybei ir tautai. Visuomenė laukia siūlymų, kaip įgyvendinti žmogišką krikščionišką teisingumą, kaip konsoliduoti ir išsaugoti nuo “išsivaikščiojimo” lietuvių tautą, kaip pagerinti visų žmonių gyvenimo sąlygas (ne vien tų, kurie “nusipelnė gyventi geriau”). Visa tai įmanoma padaryti pasiremiant tautinėmis, krikščioniškosiomis vertybėmis ir tradicijomis.

Kalbino Ingrida Vėgelytė

© 2005 "XXI amžius"