„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. rugsėjo 30 d., Nr. 26


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šalis, kurioje nėra norinčių dirbti Generaliniu prokuroru...

Pokalbis su Transparency International Lietuvos skyriaus direktoriumi Ryčiu Juozapavičiumi

Rytis Juozapavičius
Eltos foto.

Visi kalbame, rašome ir kone kasdien skaitome apie korupciją Lietuvoje. Ar į tai kaip nors reaguoja Vyriausybė?

Prieš porą savaičių pasirodė Vyriausybės pranešimas spaudai, kuriame sakoma, jog Vyriausybė posėdyje pritarė naujoms kovos su korupcija priemonėms. Cituoju: „Vyriausybė numato svarstyti galimybę drausti politinę reklamą”. Taip pat „ketinama numatyti politinės reklamos draudimą ir privalomą politinių kampanijų finansavimo stebėseną”.

Tai darbai, kurie jau seniai turėjo būti atlikti. Manau, šis pranešimas – dar vienas geras pavyzdys, įrodantis, kad valdžia nelabai skuba ką nors daryti.

Pavyzdžiui, pernai priimtas Politinių partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nustatė, kad Vyriausybė iki šių metų sausio 1 d. jau turėjo būti parengusi studiją, kaip būtų galima drausti mokamą politinę reklamą per radiją ir televiziją. O dabar matome pareiškimą su formuluotėmis „ketinama numatyti”. Mano supratimu, tai – veidmainiška.

Apskritai peršasi išvada, jog po to, kaip Lietuvą įstojo į NATO ir ES, visi darbai kovos su korupcija fronte tiesiog sustingo. Iki tol mus vis kas nors tempdavo „iš viršaus” – ES ir NATO biurokratai, kurie vis kažin ko reikalaudavo. Kai galų gale tos geležinės klumpės buvo sudėvėtos, lietuviški biurokratai visiškai nusiramino, atsipalaidavo.

Pagarsintasis Vyriausybės nutarimas įrodo, kad iš esmės nieko rimto nevyksta. Tame nutarime labai daug įdomių frazių, pavyzdžiui – pažadas „išnagrinėti situaciją”. Jeigu Vyriausybės antikorupcinių priemonių plane numatyta dar tik nagrinėti situaciją, tai praktiškai liudija viena: biurokratams nieko nereikia daryti.

Įsivaizduoju, kad priemonės, siūlomos Vyriausybei, neturėtų skambėti kaip siūlymas tiesiog „panagrinėti situaciją”. Manau, teikiant kovos su korupcija priemonių planą premjerui A.Brazauskui, kuris paprastai, atrodo, turi labai mažai informacijos, reikia jau būti „panagrinėjus situaciją” ir siūlyti kokį nors sprendimą, kuriam premjeras, susipažinęs su informacija, galėtų pritarti arba nepritarti.

O kas konkrečiai galėtų šią nagrinėtiną situaciją apibūdinti? Apklausos, reitingai? Kokie skaičiai?

Taip, yra konkretūs skaičiai. Specialistai, dalyvaujantys antikorupcinėje veikloje, tiesą sakant, nesiskundžia, kad kažkas esą labai neaišku. Iš esmės tik Vyriausybės lygiu neaišku, kas čia vyksta. Štai toks paradoksas.

Bet nejau minėti konkretūs skaičiai valdininkų negąsdina? Gal jie gali atbaidyti investicijas – ar tai ne didžiausia šalies valdžios baimė?

Taip, Pasaulinis korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje blogėja, ir tai gali atšaldyti investuotojų entuziazmą. Kai kurie investuotojai, lygindami tris Baltijos šalis, apie Lietuvą išties nekalba geriausiai. Kai kuriuos jų gali atbaidyti vieno ar kito miesto korumpuotas įvaizdis. Bet korupcija – tai juk ne tik neatplaukusios investicijos, bet ir prarasti milijonai ar net milijardai mokesčių mokėtojų pinigų.

Kalbant apie didžiąją korupciją, turiu pastebėti, kad interesų grupuotėms – verslui – atiduodama labai daug mokesčių mokėtojų pinigų įvairiais pavidalais: per subsidijas, lengvatas, išimtis ir, be kita ko, per nekonkursinius užsakymus.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Žurnalistai ne taip seniai aprašė atvejį, kai Vidaus reikalų ministerijos kriminalistikos laboratorija buvo pastatyta Žvėryne, regis, už trylika milijonų litų net be konkurso. Arba Vilniaus savivaldybės atvejis, kuris irgi gražiai iliustruoja, kaip proteguojami vienos bendrovės interesai.

Kalbant apie Vilniaus savivaldybės sprendimus pripažįstama, jog savivaldybė tiesiog meistriškai naudojasi įstatymų spragomis – jos sprendimai nėra neteisėti...

Taip, įstatymų spragų yra labai daug, ir daug protingų žmonių efektyviai išnaudoja įstatymų spragas, kad galėtų prisiplėšti iš bendruomenės.

Bet ar neatsitinka kartais taip, kad iš pradžių kai kurie iš tų protingų žmonių minėtas įstatymų spragas palieka, o po to pakeičia veiklos sritį ir jomis naudojasi?

Tai panašu į tiesą, nes būtent toks susidaro įspūdis kalbantis su teisininkais, kurie išmano situaciją. Jų nuomone, neretai tos įstatymų spragos yra paliekamos tyčia. Mūsų parlamentarai jau turėjo pasimokyti, kas yra prasta teisėkūra, prasti įstatymai, žinodami tuos atvejus, kai bendrovės pasinaudoja minėtomis spragomis ir gavo pelną.

Ko verta gerai žinoma “Vilniaus prekybos” istorija, kai ji, pasinaudojusi lengvatomis, teikiamomis bendrovėms, įdarbinančioms invalidus, susižėrė gražaus pinigo. Tokias spragas atranda protingi ir gerus atlyginimus gaunantys teisininkai, kurie ieško spragų įstatymuose. Ir dažnai, kaip minėjau, tos spragos paliekamos tyčia.

Galiu priminti, kad Viešųjų pirkimų komisija, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės atžvilgiu yra kritikavus sprendimą, proteguojantį vienos bendrovės interesus, užsakant miestelėnams Vandens pramogų parko paslaugas.

O ką šiuo atveju reiškia „kritikuoti”? Štai ir mes susėdę galime pakritikuoti...

Iš pakankamai suglumusio Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo veido, kurį mačiau per televiziją, suprantu, kad jis tiesiog šiam savivaldybės sprendimui nelabai pritaria. Žinoma, tokia kritika galėtų būti kur kas geriau argumentuota, ryškesnė.

Ko vertas jau vien tas faktas, kad, kaip buvo aiškinama per televiziją, Vilniaus savivaldybė tiesiog “nebuvo gavusi” Viešųjų pirkimų tarnybos rašto, stabdančio minėtą sandorį. Manau, atvejis tiesiog anekdotinis. Vilniaus savivaldybė, kaip žinome, sugeba gauti net slapčiausias užsienio žinybų korespondencijas, bet štai oficialiai siunčiamų raštų – negauna.

Mūsų aptariamas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas dėl Vandens pramogų parko paslaugų pirkimo – gražus atvejis panagrinėti visiems, kurie domisi didžiąja korupcija. Nes yra visi požymiai, kad sprendimas priimamas tokiu būdu, kuris dažniausiai priskiriamas korupcijos atvejams.

Pirmiausia nepaisoma labai svarbaus principo – leisti ir bendruomenei dalyvauti priimant sprendimą. Šių metų rugsėjo 19 d. dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Būstas” žurnalistai kaip visiškai naują dalyką aprašinėja, koks bus tas vandens pramogų parkas. Vadinasi, net „Lietuvos rytas”, kuris nuolat ir labai draugiškai nušviečia visas Vilniaus savivaldybės iniciatyvas, vandens pramogų parką dar traktuoja – ir pateikia – kaip naujieną.

Taigi straipsnis, kuriame rašoma apie nuostabų savivaldybės sprendimą, pasirodo jau po sprendimo ir visuomenė – laikraščio skaitytojai – su sprendimu supažindinami jau post factum. Akivaizdu, kad miesto valdžia, prieš priimdama sprendimą, nepasistengė paklausti piliečių nuomonės, ar jiems apskritai reikia vandens pramogų parko.

Manau, ir mūsų aptariami Vilniaus savivaldybės sprendimai, ir įstatymuose paliktos spragos liudija viena – kad Lietuvos valdžia iki šiol nedaro svarbiausio dalyko, reikalingo kovojant su korupcija, kuris ir turėjo būti patvirtintas Vyriausybės potvarkiu – neįteisina įstatymų leidybos poveikio vertinimo. Turėtų būti taikomi tokie metodai, kaip kaštų ir naudos analizė, ir panašiai.

O kas tuo turėtų užsiimti?

Tai turėtų daryti brangiai apmokami specialistai, nepriklausomi ekspertai. Tiesa, tokios studijos galėtų būti ir užsakomos. Antai Vilniaus miesto savivaldybė tokią studiją užsakė padaryti privačiam verslui. Bet privataus verslo už pinigus atliekamos studijos, manau, nėra geriausias sprendimas. Turėtų būti tam tikras analitinis padalinys Lietuvos valstybėje, kuris sugebėtų vertinti, kokį poveikį darys priimami įstatymai.

Pagal įstatymą dabar tokia veikla turėtų užsiimti Specialiųjų tyrimų tarnyba, bet, mano žiniomis, ten dirba tik keli tuo užsiimantys žmonės. Valstybės saugumo departamentas irgi savo interneto svetainėje skelbiasi, kad jie užsiima ekonominio poveikio vertinimu. Man susidaro įspūdis, kad Valstybės saugumo departamentas iš esmės “nusiplovė rankas” ir interneto svetainėje tiesiog meluoja, kad tuo užsiima – jokių to darbo ženklų nematyti.

Šios dvi tarnybos turėtų turėti intelektualinių pajėgumų tai daryti, bet kol kas jos nesugeba suvokti, ar įstatymai nėra „prastumti” kažkurios korupcionierių grupuotės bei užkirsti kelio tokių įstatymų priėmimui. Manau, kaštų ir naudos analizės metodas yra mūsų paskutinė viltis.

Greičiausiai mūsų Seimo nariai tiesiog nepajėgūs patys deramai įvertinti tokio kiekio įstatymų, kokį jiems tenka priiminėti...

Ne tik nepajėgūs, bet, deja, kartais ir nesuinteresuoti.

O kaip reikėtų vertinti parlamentinę komisiją galimai korupcijai Vilniaus miesto savivaldybėje tirti?

Manau, tai yra didžiausia nesąmonė. Ta parlamentinė komisija tiesiog sugalvojo būdą save reklamuoti. Jie braunasi į prokurorų kabinetus ir skaito ikiteisminio tyrimo medžiagą, – tokiais savo veiksmais ši komisija daro milžinišką žalą kovai su korupcija. Po tokių kone viešų ikiteisminio tyrimo medžiagų skaitymo, po pokalbių su prokurorais apie ikiteisminio tyrimo dalykus mero A. Zuoko advokatai, jei kurios nors bylos vis dėlto pasiektų teismą, turės nenuginčijamų argumentų, kad procesui darė įtaką politikai.

Lietuva jau skaudžiai pasimokė Europos žmogaus teisių teisme dėl procesų, kuriems turėjo įtakos politikai. Taigi Loretos Graužinienės vadovaujamos komisijos kišimasis į ikiteisminio tyrimo procesą yra puikus pavyzdys, kaip žmonės nesimoko iš jau kartą padarytų klaidų.

Kita vertus, mane stebina, kokioje šalyje mes gyvename – parlamentarai turi eiti į prokuratūrą ir kone drąsinti prokurorą, kad jis atliktų savo pareigą. Tiksliai pastebėjo viena žinoma teisininkė: kokia čia šalis, kai nėra žmonių, kurie norėtų dirbti Generaliniu prokuroru...

Taigi – kas vyksta? Galime net daryti prielaidą, kad ta politinė korupcija taip smarkiai sukerojusi, kad neužtenka sąžiningų žmonių, kurie norėtų ateiti dirbti į prokuratūrą ar STT. Sistema tampa bejėgė prieš galingą korupcionierių klaną, ir niekas nenori būti savižudžiu. Taigi šis sakinys, kad Lietuvoje niekas nenori būti Generaliniu prokuroru, yra viena iš taikliausių ir trumpiausių Lietuvos teisinės sistemos charakteristikų.

Išties stebint buvusį Generalinį prokurorą A. Klimavičių, priverstą atsiprašinėti buvusio Seimo nario V. Andriukaičio, Generaliniu prokuroru būti nesinori...

Nesinori. Akivaizdu, kad bandymai kovoti su korumpuotu politiniu elitu – be galo sunkūs. Ir jokia žinyba tokio krūvio nepaneš.

Visose šalyse, kuriose galų gale buvo imtasi reikšmingų antikorupcinių iniciatyvų, taip atsitiko tik dėl to, kad ten pabudo pilietinė visuomenė. Piliečiai, vidurinioji klasė atrado savigarbos ir ėmė remti korumpuotos sistemos reformatorius.

Lietuvoje kol kas stebime tik paskirus tokių bendruomenių bruzdėjimus ginant Žvėryną ar “Lietuvos” kino teatrą, bet, deja, jų veikla susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Štai Žvėryno bendruomenė net buvo gąsdinama, kad jai teks atlyginti nuostolius dėl sustabdytų statybų.

Pilietinis judėjimas „Kitas pasirinkimas” teisiasi su Baltijos akademija ir jo sąskaitos areštuotos, o „Lietuvos” kino teatras uždarytas...

Korumpuotas politinis elitas nenori pajudinti piršto, kad iš esmės pakeistų padėtį. Ir tai puikiai suprantama. Vyriausybės sprendimas dėl kovos su korupcija gerai atspindi susiklosčiusią situaciją. Jeigu piliečiai, vidurinioji klasė nerems antikorupcinių iniciatyvų ir pati neprotestuos, nerems politikų, kurie nuoširdžiai bando kovoti su korupcija, tai niekas tikrai nepasikeis. Neatsiras jokio komisaro Katanio ar indėnų vado Čingačguko, kurie bandytų pakeisti padėtį. Niekas nenori būti savižudžiu šiais laikais, kai yra tiek nuostabių dalykų, pavyzdžiui, vandens pramogų parkas, kur gali eiti ir linksmintis, užuot kovojęs su mafija.

Kalbino L.L.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija