Romas Sakadolskis: žurnalistui neturi būti svarbiausia, kaip išplėšti litą iš skaitytojo ar žiūrovo

Romas Sakadolskis

Apie žiniasklaidą, jos dabartį ir ateitį, informacijos svarbą ir kainą bei žurnalisto misiją - „Atodangų” pokalbis su ilgamečiu „Amerikos balso” bendradarbiu Romu Sakadolskiu.

“Reporteriai be sienų” organizacijos duomenimis, spaudos laisvės rodikliais Lietuva atsilieka nuo Latvijos ir Estijos, bet lenkia kai kurias senąsias demokratijas - Didžiąją Britaniją, Prancūziją. Ką tai liudija?

Išgirdęs šią žinią, nesėkmingai mėginau išsiaiškinti, kuo grindžiami šie duomenys. Reikėtų turėti daugiau informacijos apie tai, kaip nustatomas spaudos laisvės indeksas.

Kažkaip keista, kad Lietuva lenkia Didžiąją Britaniją. “Reporteriai be sienų” organizacijos interneto portale ieškojau kokio nors paaiškinimo. Ten kalbama apie Rusiją, JAV. Galbūt Didžiojoje Britanijoje, kaip ir JAV, po teroristų išpuolių būta tam tikro taisyklių sugriežtinimo. Tačiau to sugriežtinimo negalima tiesmukai lyginti su žiniasklaidos padėtimi Lietuvoje. Taigi turiu tam tikrų metodinių priekaištų spaudos laisvės matuotojams.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, jog žiniasklaidoje daugėja šou elementų. Ar įžvelgiate tokios tendencijos požymių?

Manau, tokios tendencijos tikrai esama - ji pastebima daugelyje pasaulio valstybių. Jos priežastys įvairiose valstybėje gali būti skirtingos. O bendra priežastis - tam tikras bendras vardiklis - yra verslas. Ne tai, kad verslas ateina į žurnalistiką - jo visada čia būta, - o tai, kad žurnalistinį darbą dirbantys žmonės pastaruoju metu labiau nei ankstesniais laikais yra linkę ieškoti galimybių užsiimti verslu. Informacija, naujienos pateikiamos vis “verslininkiškiau”.

Manau, ši tendencija yra ydinga, nes, jai įsigalint, žiniasklaidos auditorija vertinama kaip pirkėjų masė. Informacija tampa produktu. Tai matyti JAV, Didžiojoje Britanijoje, panaši tendencija įsigali ir Lietuvoje.

Informacija parduodama taip, kaip parduodamas muilas, dešra ar pienas. Pirkėjas ieško to, kas jam atrodo patrauklu. Jam patinka tai, kas nauja, neregėta, kas intriguoja. Taigi čia atsiranda šou elementas - stengiamasi patraukti pirkėjo dėmesį. Tačiau taip keičiamas informacijos ir žiniasklaidos vaidmuo.

Mano supratimu, žiniasklaida atlieka savo vaidmenį, kai informuoja piliečius ir padeda jiems orientuotis. Jei tai, ką jie skaito, klausosi ir stebi ekranuose, siūloma kaip informacija, o iš tikro tėra parduoti skirtas produktas, žiniasklaidos samprata deformuojama.

Žiniasklaidos virtimas verslu - didelė problema, nes niveliuojamas skirtumas tarp šou ir tradicinės informacijos.

Didele dalimi tai - pramogų verslas. Ar tai ne tik Lietuvai būdinga problema?

Tikrai ne. Pasižiūrėkite, kas vyksta Amerikoje. Orientuojamasi į masinę auditoriją. Žiniasklaidos terpė yra kaip tik ta, kur bendraujama su masine auditorija.

Kaip verslo įtaka žiniasklaidai veikia informacijos vartotojų pasaulėvaizdį?

Kai reikia parduoti prekę ar paslaugą, vyksta tam tikras pataikavimas. Stengiamasi nuspėti, ko žmogus nori, kokie jo poreikiai.

Bet vartotojas ne visada geriau žino, ko jam reikia?

Tikrai ne visada - jeigu jis tik vartotojas. Jeigu jis pilietis, tada gal jis pats geriau žino, ko jam reikia. O vartotojiškos kultūros veikiamas žmogus greičiausiai pasirinks tai, kas jam labiau patinka, o ne tai, ko jam iš tikrųjų reikia. Tai, ko nori, ir tai, ko reikia, nebūtinai sutampa.

Informacija, kurios žmogui reikia kaip piliečiui, gali būti nemaloni ir neįdomi. Įdomumo kriterijus nėra vienintelis - svarbu ir tai, ką žmogus turėtų žinoti. Tačiau šou verslas tokiais kriterijais nesivadovauja - jis žlugtų, jei vadovautųsi.

Gyvename tokiais laikais, kai santykiai su dauguma mus supančių žmonių palaikomi tik per tarpininkus. Bendraujame su kitais žmonėmis per žiniasklaidą. Informacija šiandien lemia tai, ką mes veiksime. Anksčiau lėmė ūkis, orai, gyvenimas uždaresnėje erdvėje. Dabar pasaulį suvokiame plačiau, ir šiomis aplinkybėmis didėja žiniasklaidos įtaka. Todėl ji ir pelninga.

Kalbate apie didėjančią žiniasklaidos įtaką. Kieno ta įtaka - žurnalistų ar savininkų?

Lietuvoje daug ką reguliuoja savininkai. Amerikoje reguliuoja savininkų ir žurnalistų susitarimas. Susitarimas, kurio Lietuvoje nėra.

O kodėl jo nėra?

Sunku pasakyti. Neabejoju, kad ateityje jis bus. O kas apskritai yra tas susitarimas? Galime pasižiūrėti į Eltos pavyzdį, šios agentūros kontrolinį akcijų paketą nupirkus privačiam verslui (MG Baltic - aut.). Iš pradžių į Eltos žurnalistų darbą buvo kišamasi labiau, vėliau - mažiau. Kodėl? Ar kilnūs savininkų jausmai tai lėmė? Nebūtinai. Gal jie suprato, kad, jei nedarys spaudimo informaciją pateikiantiems žurnalistams ir leis jiems daryti tai, kas turi būti padaryta, ilgainiui verslas bus sėkmingesnis. Nes naujienų agentūra bus patikima, žmonės pirks produktą. Tai pragmatiškas požiūris į žurnalistinę etiką.

Ar verslui apsimoka būti sąžiningam? Yra žmonių, kurie į šį klausimą atsako teigiamai. Yra žmonių, tvirtinančių, kad pragmatiniu požiūriu skaidrus verslas yra sėkmingiausias. O visa tai, kas paslėpta, nesąžininga, galiausiai kainuoja.

Savininkų ir žurnalistų susitarimas yra grindžiamas prielaida, kad žiniasklaidos verslas yra visiškai teisėtas, bet verslas neturėtų daryti įtakos naujienų pateikimo procesui. Skaidrumo stoka sumažina pasitikėjimą. “New York Times”, “Washington Post” yra stiprios profsąjungos, kurios, jei tik kas nors ne taip, ima “skambinti varpais”. Abi šios bendrovės - labai sėkmingos, ir minėtas susitarimas jose egzistuoja. Žiniasklaidos ir verslo reikalai ten - atskirti, reklamos skyriai labai mažai bendrauja su redakcijomis.

O Lietuvoje vis sklando gandai, kur koks verslas paslėptas. Tai mažina pasitikėjimą. Žmonės įtaria, kad straipsniai užsakomi. Gal iš tikro nėra taip neskaidru, kaip atrodo. Bet mums taip atrodo, nes neturime atskaitos taškų, kuriais vadovaudamiesi galėtume sakyti, jog peržengta tam tikra riba.

1934 metais Amerikos verslininkas nusipirko laikraštėlį - “Washington Post”. Dabar tai - labai garsus laikraštis. Minėtas verslininkas paskelbė savo principų deklaraciją. Antruoju punktu buvo skelbiama, jog bus tokių atvejų, kada vardan tiesos bus aukojami verslo interesai. Bijau, kad Lietuvoje tokio pobūdžio nuostatų ir diskusijų nėra.

Kas leidžia tikėtis, kad Lietuvoje jų atsiras? Antai politikai mus guodžia sakydami, kad Lietuvos demokratija dar jauna, nebrandi, todėl esą turime susitaikyti su laikinomis blogybėmis. Žiniasklaidoje - tas pat?Padėtis negerės arba net blogės, o mes guosimės, kad dar per jauni, per mažai patyrę?

Nežinau, ar šiandien galime teisintis jaunumu ir nebrandumu. Gal galėtume turėti normalų laikraštį - “Lietuvos rytas” ir “Respublika” nėra normalūs, skaidrūs. Nežinome, kur baigiasi ir prasideda leidėjų interesai.

Ar gali būti dar blogiau? Gali. Jei didieji laikraščiai pradės supirkinėti regioninę žiniasklaidą ir jų įtaka dar didės, jeigu informacija bus traktuojama tik kaip prekė - muilas ar dešros gabalas, - mes toliau bulvarėsime. Norėčiau tikėti, jog taip nebus.

Šiandien Lietuvoje daugiau nei anksčiau žurnalistų, norinčių rašyti sąžiningai, nesiimti užsakomųjų straipsnių. Maždaug prieš 5 metus padėtis dar buvo kitokia. Bet nedrįsčiau sakyti, kad šiandien esame pasiekę duobės dugną arba kad iš jos lipame.

Padeda tai, kad esame Europos Sąjungoje. Kuo labiau į ją integruosimės, tuo labiau didės reikalavimai nedaryti taip, kaip dabar darome.

Gal Lietuvoje galėtų atsirasti valstybės išlaikomas dienraštis? Arba sustiprėti partinė spauda?

Dėl valstybės laikraščio - neįsivaizduoju, kad Lietuvoje būtų spauda, kurią tvarkytų valstybė. O partinė spauda gerai gyvuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Tačiau šis modelis man nelabai patinka. Suprantu, kad laikraštis turi užimti tam tikrą poziciją - gal todėl, kad augau Amerikoje. Ten laikraščių pozicija būna į kairę arba į dešinę nuo centro. Jie nėra partiniai, bet vieni labiau palaiko demokratus, kiti - respublikonus.

Mano supratimu, žurnalistas turi būti ir metraštininkas, ir pilietis. Nemanau, kad partijos turėtų reguliuoti mūsų gaunamą informaciją - jos turėtų organizuoti visuomeninį gyvenimą.

Lietuvoje dažnai sakoma, kad politika yra tokia, kokia yra visuomenė. Gal ir žiniasklaida panašiai vertintina? Ir kur link su tokiais vertinimais judėsime?

Jei priimame tokius argumentus ir žaidimo taisykles, tai esame pasmerkti. Galima žiūrėti į politinius procesus taip: žmonės nusipelnė valdžios, kurią išsirinko. Bet yra ir kita idėja: žmogus, kuriam patikėta valdžia, priima sąmoningus ir nebūtinai tarp rinkėjų populiarius sprendimus. Kaip šios dvi sąvokos suderinamos? Viena vertus - vox populi, vox Dei; kita vertus, žmogus juk nėra užprogramuojamas robotas. Egzistuoja atstovavimo teisė.

Čia gali būti analogija su spauda ir žiniasklaida apskritai. Žiniasklaida nebūtinai turi orientuotis vien į tai, iš kur vėjas pučia. Žurnalistas mato daug daugiau nei eilinis žmogus. Jam patikėtas informacinis ryšys tarp piliečio ir valstybės.

Žurnalistas privalo dairytis tiesos. Jeigu jis dairysis tiesos ir stengsis informaciją pateikti kuo geriau, jeigu jis paisys šių priesakų, mes pasmerkti nebūsime.

Kokia bulvarinės spaudos esmė? Skaitytojas pagal ją yra vartotojas. Jam tiesiog kažkas parduodama. O nebulvarinė spauda orientuojasi į žmogų, kuriam reikia informacijos. Ta informacija gali nepatikti, bet jos vis tiek reikia. Tokią informaciją pateikia pilietiškas žurnalistas. Jis interpretuoja, pateikia savo analizę, nuomonę, bet stengiasi būti sąžiningas. Jam rūpi tikrovė, kaip jis ją mato, o ne dešros gabalas, kurį reikia parduoti.

Tai žiniasklaidai neturi vienareikšmiškai galioti dėsnis, kad paklausa formuoja pasiūlą?

Sąžiningo žurnalisto darbas nieko bendra neturi su pasiūlos-paklausos dalykais. Tai nereiškia, kad jo rengiamai medžiagai negalios patrauklumo reikalavimas. Jis turi pateikti informaciją įdomiai. Tačiau žurnalistui neturi būti svarbiausia, kaip išplėšti litą iš skaitytojo ar žiūrovo. Jei tai - svarbiausia, tai pirmuose puslapiuose visada bus koks nors skandalas, bus žaidžiama jausmais. “Vakaro žinios” ir toliau rašys, kaip Tomkus esą laimėjo prieš žydus.

Kalbino Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"