Cinizmo šešėliuose - žūtbūtinė kova dėl savojo intereso

Valentinas STUNDYS

Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas

Valentinas Stundys Eltos foto

Tai, kas vyksta šiandien politikos mugėje, gali komentuoti visaip: ironiškai, negailestingai, lengvabūdiškai, pasismagindamas. Liūdniausia, kad dabartinė keturių dauguma baigia „pribaigti” doros valdžios galimybę, absoliučiai diskredituoja kilnius valdžios tikslus ir jos paskirtį tarnauti viešajam interesui ir bendrajam gėriui, siutina visuomenę ir vėl skatina ją ieškoti naujų „mesijų”. O tie skuba apsireikšti ir leidžiasi iš valdžios olimpo pas tautą, rengia jai teatralizuotus gražbylystės seansus (kviečia „pasitarti” dėl valstybės ateities), koncertėlius ir skanias vaišes - tokiu dėmesiu darbiečių kariauna, pradėjusi pompastišką kruizą po Lietuvą, pamalonins visus lengvatikius, manančius, kad tas neaiškaus išsilavinimo artistas yra vienintelis, galintis sutvarkyti reikalus Lietuvoje, ir visiškai prarandančius kritišką nuovoką: tai viso labo spektaklis, kad tik būtų patikėta, kad būtų aklai paklūstama.

Politikoje šiandien ir yra svarbiausia sujaukti visuomenės galvoseną, paneigti visas įmanomas vertybes ir autoritetus, kad pats sušvistum drąsos ir išminties varsomis. Vienintelis tikslas - užimti valdžią, įsitvirtinti, kad dar daugiau turėtum galimybių visus mulkinti. Šliaužianti grėsmė valstybei ir pilietinei visuomenei - viskas tampa kenkėjiškų manipuliacijų objektu.

Keisčiausia, kad ir kiek pagrįstai būtų kritikuojama „darbo kariauna”, jos reitingai apklausose kyla kaip ant mielių. Kas tai: dalies visuomenės politinis infantilumas, kerštas visoms buvusioms valdžioms dėl jų negalių spręsti įsisenėjusias problemas ar tikėjimas, kad politinis verslininkavimas yra visagalis, ar tiesiog gerai suplanuota mokama veikimo akcija? Turbūt viskas kartu ir dar daugiau, jeigu jau savanoriški pilietinės visuomenės institutai nebesuranda jokių priešnuodžių tokiai populizmo pandemijai sustabdyti. Nugrimzta netikėjimo bedugnėn per giliai - racionalus protas jau bejėgis ką nors suprasti ir paaiškinti, jo balsas tik kelia dar aistringesnę neviltin puolusiųjų aklą meilę.

Tokios tokelės. Pilietinės visuomenės projektas patiria triuškinantį fiasko? Matyt, ne jis žmonėms šiuokart yra esminis, jeigu noriau renkamasi servilistinis būvis. Pilietinė visuomenė statoma ant dorybės pamatų ir kyla iš solidarumo ir altruizmo nuostatų. Visur populiarinama gyvenimo pragmatika ir teisių - ne pareigų - kultūra subrandino tokius dabarties gyvenimo vaisius - vienų, kurie beatodairiškai siekia savo intereso, agresiją, kitų, nelaimėlių, - desperaciją ir apmaudą. Ir lieka vienintelis siekis visiems - išgyventi, prasimaitinti, pragyventi, prasigyventi. Vertybių stygius, moralinė dykra.

Atsitokėjimo šansai ir pilietinės visuomenės atkūrimas tampa panašus į stebuklo laukimą. Daugkart susirūpinusiųjų mūsų ateitimi išsakomi siūlymai eiti į viešąją erdvę sunkiai įgyvendinami, nes joje dominuoja ne viešojo intereso gynyba ir atstovavimas jam, o komerciniai dėsniai: užsakymas, lėšos ir produktas vartotojui. Tik tiek - keliai atviri, bet galimybės- resursuose. Ir tuščios tos pasakėlės bei raginimai. Viešosios erdvės rimtųjų laidų/tekstų favoritai ir jos konstruktoriai įsivaizduoja, kad juos girdi ir supranta visa tauta. Deja, tokių labai nedaug - dauguma mėgaujasi ir raminasi popsinės žiniasklaidos pinklėse. Beje, ir į šią erdvę jau ima veržtis politikos artistai, demonstruodami savi šoumeniškumą. Viskas tampa pigia propaganda. Popsas formuoja tik refleksu grindžiamą visuomenės savivoką - to labiausia ir reikia mumis manipuliuojančioms jėgoms, taip išsivysto rimtų kalbėjimų atmetimo nuostata. Ratas užsidaro.

Kam valdžiai pilietinė visuomenė, jeigu ji visuomet yra dar vienas kliuvinys, kuriam svarbu politikos turinys ir kokybė. Gal todėl ilgalaikiai Lietuvos tikslai yra konkurencinga ekonomika, žinių ir saugi visuomenė. Pilietinės visuomenės projektas šiandien, regis, bus tapęs jos pačios rūpesčiu ir siekiniu. Tokios pilietinės atsvaros kūryba valdžiai tiesiog neparanki, dalijimasis galia su visuomenės institutais jai reiškia savęs silpninimą. Ir valdžiai toks visuomenės būvis patogus, nes iš nevilties ji džiaugiasi bet kokiu pažadu, menku veiksmu jos naudai, vildamasi: jei davė tiek, duos ir vėl. Valdantieji puikiai manipuliuoja žmonių iliuzijomis ir jas nuolat palaiko. Pilietinė visuomenė būtų oresnė, nesileistų mulkinama, todėl valdžios darbotvarkėje ir nėra šio klausimo.

Švietimo paskirtis - brandinti pilietines nuostatas ir vertybes - yra iš esmės užgesinta ir prisimenama tik tam tikromis progomis. Ugdymas tampa visai nupilietintas, išplautos bet kokios vertybės, nebeliko net kalbų apie ugdymo turinio ir sociokultūrinio konteksto sąsajas ir integralumą, svarbiausiu uždaviniu įvardinamas parengimas egzaminui, įskaitai, darbo rinkai, asmens kompetencija - tai, kas praktiška ir naudinga, beveik ištrinamas kultūrinis ir pilietinis matmuo. Taip „gaminamas” veikiančio tipo žmogus, kuris konkuruoja dėl savęs įtvirtinimo darbo rinkoje. Tai gerai, bet vienpusiška, nes lyg ir nebelieka nieko - be jo didenybės „aš”.

Atrodo, būsime pasiekę dugną, kai reikia iš esmės keisti požiūrį į strateginius visuomenės plėtros tikslus, naujai apibrėžti partnerystę su visuomenės institucijomis ir sistemingai, be išskaičiavimų remti jų dalyvavimą viešojoje politikoje. Ne vaidinti, o nuoširdžiai veikti visų labui - tokia valdžių priedermė.

© 2005 "XXI amžius"