Kur Prezidento autoritetas?

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Ketvirti metai Lietuvoje matyti Seimo ir Prezidento institucijų priešprieša. Panašu, kad ji jau negali būti traktuojama vien kaip kurio nors skandalo padarinys: ši priešprieša tampa politinio gyvenimo reiškiniu bei tendencija.

Galime ieškoti bei rasti esminių skirtumų tarp Rolando Pakso ir Valdo Adamkaus prezidentavimų. Tačiau juos subendrina požiūris į Prezidento ir Seimo galias, kurių santykis nuo praėjusio dešimtmečio pabaigos akivaizdžiai neduoda ramybės prezidentūrai.

Algirdas Brazauskas šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis valstybės vadovas. Eidamas Prezidento pareigas, jis nekoneveikė Seimo, politinių partijų, nemėgino vaizduoti esąs "aukščiau" parlamentinės ir partinės sistemos. Maža to, jis viešai pasisakė už Seime, o ne visuotiniu balsavimu renkamą Prezidentą (interviu Eltai 2004-05-09).

Ir Adamkui, ir Paksui mintis apie nuoseklesnį parlamentinį modelį atrodytų kaip erezija viduramžių inkvizicijai. Kad ir ką sakytų šių dviejų politikų sugretinimo nemėgstantys jų gerbėjai, jiems abiem panašiai būdinga makiaveliška nuostata dėl vienasmenio (uno solo) valdymo veiksmingumo, kai šalį iš vidaus esą "drasko" partijų ar aukštuomenės (signori) nesutarimai.

Prisiminkime Pakso kalbą, kurioje šių dienų Lietuva prilyginta XVIII amžiaus Respublikai, esą pražudytai bajorų vaidų. Adamkui ne ką mažiau, gal net labiau nei Paksui būdinga piršti visuomenei valstybe nesirūpinančių, vien savo "siaurų interesų" paisančių politinių partijų vaizdinį.

Toks kalbėjimas apie partijas dabartiniam šalies vadovui buvo būdingas jau ir per pirmąją jo kadenciją. Žodžius lydėjo darbai: prezidentūra demonstravo Seimo daugumai savo raumenis, atstatydindama tuometį Ministrą Pirmininką Gediminą Vagnorių.

Gerai padarė, kad atstatydino. Ir iš esmės teisingai, pagrįstai kritikavo partijas. Tačiau politinės santvarkos atžvilgiu tokio pobūdžio kritika negali būti vertinama vien kaip teisinga ar neteisinga. Taip galima būtų ją vertinti ekspertiniu, akademiniu lygmeniu. Savo ruožtu valstybės vadovas dirba ne akademinį, o politinį darbą.

Politinio darbo lygmeniu kritika grindžiama ne tiek "teisinga" ar "neteisinga" (politikas nėra tyrinėtojas), kiek "gera" ir "bloga" sampratomis. Todėl kai aukšto rango valstybininkas, juolab Prezidentas, griežtai kritikuoja partijas, tai nuteikia ne jo argumentų apmąstymams, tiesos paieškoms, o "gėrio" (nepartinio prezidento) ir "blogio" (politinių partijų) socialinei-politinei priešpriešai.

Šis nuteikimas daro didelę įtaką visuomenei ir jos vertinimams, nes Prezidento žodis, kaip jokio kito politiko, yra autoritetingas. Paprastai tariant, užsipuldamas partijas Adamkus ne tiek atranda politologinę tiesą, kiek diskredituoja daugiapartinę sistemą visuomenės, pasitikinčios Prezidentu, akyse.

Skirtumo tarp politinio ir ekspertinio vertinimo Adamkus, matyt, pripažinti nenori. Maža to, savo atsakomybę už partijų kritiką jis peradresuoja visuomenei: "Partijas įvertina Lietuvos žmonės. Galime matyti, kaip jie jomis pasitiki. Tai visiems žinoma, nereikia to vertinimo suvesti į mano asmenį <...> Mano požiūris į partijas - kritiškas. Manau, joms reikėtų daug padirbėti, kad įgytų žmonių pasitikėjimą" (interviu Eltai 2004-05-30).

Čia vėl pritaikomas makiaveliškas triukas: politiškai aktyvi mažuma (aristokratija arba partijos) supriešinama su politiškai pasyvia dauguma (visuomene, "paprastais" žmonėmis). Pastarąją valstybės vadovas privalo rinktis kaip savo valdymo atramą, - moko Adamkaus prieš keletą metų skaitytas (bent jau žurnalistams jis pasigyrė) Machiavellis.

Dutūkstantaisiais prieš tradicinės kairės ir dešinės partijas prezidentūra subūrė "naujosios politikos" atsvarą. Šiai galiausiai žlugus ir subyrėjus, mėginta ieškoti įvairiose partijose žmonių, kurie būtų "tikri" valstybininkai, kitaip tariant - įgyvendintų prezidentūros strategiją. Šį scenarijų sugadino pralaimėti 2003-ųjų rinkimai.

Dabar Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo fone apie Seimą ir jo darbą girdime valstybės vadovo žodžius, po kurių kadaise Pakso sakyti vertinimai atrodo gana santūrūs. Štai keli pavyzdžiai:

Prezidento neįtikino "prielaidomis grindžiamos Seimo išvados dėl Saugumo departamento vadovo veiklos". Adamkus: "Mane nuvylė paviršutiniškas požiūris į VSD problemas. <...> "Buvo daug politikavimo, skambių pareiškimų, nesusikalbėjimo, nereikalingų emocijų" (Delfi).

"Kaip tas tyrimas buvo vykdomas, štai kur turbūt yra šokiruojantis dalykas, - interviu TV3 laidai "Savaitės komentarai" sakė prezidentas. - Visa Lietuva matė, tai buvo šokiruojantis dalykas. Frakcijų vadai Lietuvos reikalus tvarkė taip, lyg jie tvarkytųsi savo kišenėse, vienas kitam duosiu neduosiu, tu toks, aš kitoks. Kiti sako - čia mano beveik vos ne partija, ką aš noriu, tą darau. Štai kokioje atmosferoje mes dirbame".

Prezidentas įsitikinęs, kad "jokios grėsmės nacionaliniam saugumui nėra, yra mitas, žmonės dirba savo darbą, ir jei nesutikimas su vienu asmeniu - būtent įstaigos vadovu, - tai nėra grėsmė visai valstybei" (Delfi).

Jei kažką panašaus būtų sakęs Paksas, tuoj pasigirstų autoritetingų balsų, kad Lietuva artėja prie diktatūros. Nes po tokių valstybės vadovo žodžių visuomenė turėtų daryti išvadą, kad laikas Seimą uždrausti ir išvaikyti.

Į Seimo patvirtintą parlamentinės komisijos išvadą dėl grėsmių valstybės saugumui Adamkus viešai nusišluostė kojas: grėsmės nėra, taškas. Nuostata, už kurią balsavo tautos atstovai, drastiškai pavadinta mitu. Kad parlamentinės frakcijos "Lietuvos reikalus tvarkė taip, lyg tvarkytųsi savo kišenėse", apskritai primena murzininkų retoriką.

Ir visai tai ištarė "demokratiškas", "liberalus" prezidentas - ne koks nors Franko ar Salazaras, kurio politiką - taip pat "naująją" - įkūnijo autoritarinis "estado novo" režimas. Lietuvos šiandienis kontekstas - parlamentarizmas niekinamas iš aukščiausių valdžios tribūnų, ginamas slaptųjų tarnybų neliečiamumas - neatsitiktinai skatina prisiminti Franko ir Salazarą.

Užpernai kalbėdamas iš Seimo tribūnos Adamkus įspėjo apie oligarchijos grėsmę. Deja, nelabai matyti, kaip jis įsivaizduoja demokratinę alternatyvą šiai grėsmei. Panašu, kad partijų oligarchijai valstybės vadovas nutarė viso labo priešpriešinti biurokratijos oligarchinį sandą, maitinamą kad ir Rusijos spec. tarnybų priedangos pinigais bei palaikomą Lietuvoje kuriamos policinės santvarkos priemonėmis.

Kuo nepartinė klaninė oligarchija geresnė už partinę - "bradauskinę" ar "uspaskinę"? Tik tuo, kad nepartinei prezidentūrai ir jai lojaliam biurokratinės valdininkijos elitui ji iš prigimties artimesnė? Juk šiandien plika akimi matyti, kad Prezidento politika nėra nei nešališka susikertančių interesų ir galių atžvilgiu, nei "teisinga ir lygi visiems", nei principingai priešiška oligarchijai.

Palyginti su Broniaus Bradausko, Alfredo Pekeliūno ir Viktoro Uspaskicho atstovaujama oligarchijos atmaina, Prezidento ginamas valdininkų, politikos analitikų ir juos globojančių verslininkų elitas atrodo kur kas intelektualesnis. Ko vertas vien tarptautinių santykių ir politikos mokslų specialistų įsitraukimas į kovą už šio klano interesus. Tačiau šios oligarchijos intelektualumas mažai bendra turi su Prezidento deklaruotomis moralinėmis ir politinėmis vertybėmis.

Veik prieš dvejus metus Adamkaus savo metiniame pranešime ragino atsigręžti į klasikinę politikos sampratą. Veik prieš trejus metus, artėjant rinkimams, Adamkus pabrėžė, jog Prezidentas privalo būti moraliniu autoritetu valstybės vidaus politikos lygmeniu. Tačiau Prezidento kadencijai įpusėjus, nematyti nei klasikinės politikos sampratos, nei moralinio autoriteto pirmumo konjunktūrinių sumetimų atžvilgiu.

Klasikinė politikos samprata, be kita ko, ypatinga tuo, kad normatyvinis dėmuo jai svarbesnis už vadinamąsias politines technologijas, ypač populiarias šiandienės Rusijos politikos moksluose. Klasikinė politikos suvokimo prieiga numato vertinimo standartą, kurį "vertybiškai neutrali" socialinių mokslų samprata menkina arba neigia. Koks šiuo atveju yra Prezidento pasirinkimas?Nepaisant gražių kalbų apie klasiką, prezidentūros veiksmus šią kadenciją geriau paaiškina makiavelizmo labinami motyvai. Laikysena pagal modelį "kartu su visa tauta - prieš nemėgstamą Seimą ir partijas" yra tik vienas galimų pavyzdžių.

Ne mažiau pavaizdu ir tai, kad Prezidentui vidaus politikos klausimais patariantis politologas yra puikus savo srities profesionalas, bet toji sritis su puoselėtina, anot Adamkaus, politikos samprata paprastai susijusi taip, kaip medienos pramonė - su saugotinais miškais.

Savo rinkimų kampaniją Adamkus grindė pažadu šią kadenciją užvis labiau rūpintis socialinėmis problemomis. Dabar, kaip ir Algirdui Brazauskui po susitarimo su Darbo partija, jam tik lieka sakyti: "Maža kas ką žadėjo prieš rinkimus". O gal politikos apžvalgininkai ir analitikai pastebėjo didžiulį prezidentūros įdirbį sprendžiant socialines problemas? Nepanašu į tai: veikiau panašu į Machiavellio patarimą valdovui nesilaikyti žodžio.

Moralinio autoriteto principas taip pat, regis, lieka neįgyvendintas. Šališka, su grupiniais interesais siejama prezidentūros pozicija VSD skandalo metu nėra vienintelė šitai patvirtinti galinti aplinkybė. Stulbina tokie reiškiniai, kaip prezidentinė arogancija, kurią pastaruoju metu patyrė ir Seimas, ir Aukščiausiasis Teismas jo pirmininko asmenyje.

Galbūt specifiniu vertinimo kampu tokia Prezidento laikysena susijusiu su autoritetu. Bet tai jau nebe moralinis autoritetas, o veikiau autoritetinis moralizavimas neįtinkantiems, grįstas valdžios galia, o ne teisingumu. Tokio autoriteto sklaida, įtakos grupių ir pataikūnų skatinama, tolydžio vis labiau trukdo matyti ir pripažinti savo klaidas. Kalbos apie nelygstamą Prezidento autoritetą šiuo atveju tampa panašios į ritualinius ditirambus, keliančius šypseną ir neįkvepiančius jomis tikėti.

© 2007 „XXI amžius“