„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. rugpjūčio 9 d., Nr. 13 (129)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Studijų savaitėje –tautiškumas su pilietiškumu parankiui

Edmundas SIMANAITIS

„Į Laisvę“ fondo XV studijų savaitės Lietuvoje programa numatė ilgoką seką aktualių pranešimų. Neturint jų tekstų būtų neatsargu polemizuoti su autoriais, tačiau keletą bendrų pastabų verta paskelbti, juolab kad diskusijose ne visada pavykdavo jas pareikšti. Išeivijos atstovai, apibūdindami Lietuvoje susiklosčiusią padėtį, neretai lygindavo ją su Vakarų bei JAV demokratijos patirtimi. Šalies visuomenę varginančių negerovių diagnostika iš principo teisinga. Tačiau išvados ir pasiūlymai, kaip taisyti padėtį, įgautų kiek kitokią išraišką, jei būtų atsižvelgta į atsikūrusios valstybės Trečiosios Respublikos realijas.

Besikeičianti posovietinė bendruomenė

Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo sėkmingai užbaigti svarbiausieji nacionalinio saugumo stiprinimo uždaviniai. Narystė NATO ir Europos Sąjungoje – patikimas, tvarumo egzaminą išlaikęs Lietuvos valstybingumo garantas. Lietuva, tapdama tarptautinių aljansų nare, patvirtino, kad su kaimynėmis valstybėmis neturi neišspręstų klausimų, kurie galėtų pakenkti geriems kaimynystės santykiams. Šie atraminiai momentai sąmoningiems piliečiams vienareikšmiškai byloja: Žemės gaublio lopinėlyje, kurį vadiname mielu širdžiai šventu Lietuvos vardu, turime mokėti išsitekti visi ir vidaus reikalus tvarkyti remdamiesi demokratinės savivaldos principais.

Atkuriamasis Seimas paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo aktą 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. Rubikonas buvo peržengtas! Tačiau okupacijos metų paveldas neišnyko. Jis nyksta keisdamasis. Lietuvos visuomenė tebėra tipiška posovietinė visuomenė, tolydžio sveikėjanti, tačiau nepakankamai sparčiai. Jeigu ekonomikoje, socialinėje, kultūros srityse pokyčiai labai ryškūs, tai sovietmečio „partinės“ ir ūkinės nomenklatūros, tebevaldančios valstybę, tarpusavio ryšiai, mąstysena vienu akimoju neišnyko ir nepasikeitė.

Nomenklatūros vaidmuo silpnėja lėtai

Buvusi sovietinė nomenklatūra nepaveiki jokiai kritikai, jokiems pamokymams, jokiems pagraudenimams. Okupanto įkalta nuostata, kad kompartija kaip „priešakinis darbo žmonių būrys“ tėra vienintelė visa kam ir visa kur vadovaujanti jėga, tebegalioja, nors tuo viešai jau nesigiriama. Negalima nubraukti ir buvusių „partiečių“ indėlio į valstybingumo atkūrimą. Kremlius įsitikino, kad Atgimimo jokiomis propagandinėmis priemonėmis ir grasinimais nepavyks užgesinti. Įprastinis okupanto metodas brutaliu smurtu, ginkluota jėga užgniaužti bet kokias nepaklusnumo apraiškas tuomet buvo politiškai neparankus. Tokia veika būtų sugriovusi mitą apie tuometinio SSRS prezidento Gorbačiovo inicijuotą „perestrojką“, neva galinčią išgelbėti irstančią sovietų imperiją. Tada buvo iškelta užduotis kompartijai, keičiant iškabas, perimti vadovavimą Sąjūdžiui ir vėliau – parlamente. Privalu atminti, kad tuo aktyvaus pilietinio pakilimo metu ir tik ką atsikūrusioje Lietuvos valstybėje vienintelė politinė jėga, veikusi kaip monolitas, buvo sovietmečio nomenklatūra. Ji, nors jau gerokai apirusi, dar ir dabar tebeveikia „partinės“ drausmės saistoma. Nomenklatūros niekada, nei okupacijos metais, o tuo labiau atgavus Nepriklausomybę, idėjiškai nevienijo pseudomoksliniai paistalai apie „šviesų komunizmo rytojų“. Juos siejo Kremliaus emisarų griežta kontrolė, jau minėta „partinė“ drausmė ir kolaboravimo patirtis.

Okupacijos trukmės veiksnys

Tai esminės svarbos lėtai besikeičianti realija, kurią reikia suvokti labai atsakingai. Ilgalaikis vyksmas neretai veikia kaip cementas, konservuojantis sovietmečio griuvėsius, ir tai savo ruožtu lėtina pilietinės visuomenės raidą. Dažnai mūsų valstybės ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir kitokie rodikliai lyginami su Danijos ar Norvegijos analogais. Tai sveika ir naudinga, tačiau būtina įvertinti okupacijos trukmės faktą. Minėtos šalys kentė okupaciją ketverius metus, Lietuva – pusę amžiaus. Danai, norvegai atkūrė valstybines struktūras be ypatingo vargo. Lietuvoje buvo daug kas sugriauta iki pamatų. Tad lyginant valstybių rodiklius privalu pasvarstyti, kokią įtaką daro okupacijos trukmė.

Justitia est fundamentum regnorum

Teisingumas yra valstybių pamatas, skelbia Romos teisė. Visi sovietiniai teisėjai peržengė menamąją Kovo 11-osios ribą in corpore ir tapo nepriklausomos Lietuvos Temidės tarnais. Nebuvo sutrukdyta net tiems, kurie baudė tėvynainius už antiokupacinę veiklą. Maža to, Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikė buvusiems sovietiniams teisėjams neliečiamybės statusą. Į teismų veiklą negali kištis jokia valstybės ar visuomenės institucija. Konstitucijos kūrėjai buvo humaniški - suteikė pasitikėjimo avansą visoms iš okupacijos periodo išlikusioms ir tik pervadintoms valstybės valdymo struktūroms. Pasitikėjimas nebuvo pateisintas. To ir reikėjo laukti. Teisėjų savitvarkos mechanizmas neveikė. Nebuvo atsisakyta prosovietinės orientacijos teisėjų paslaugų. Temidės tarnai šiuo atveju buvo visiškai bejėgiai. Dar blogiau – Konstitucinis ir Aukščiausiasis Teismai apsikumščiavo grumdamiesi dėl viršenybės. Itin svarbioje valstybės prestižui Prezidento nušalinimo byloje buvo priimti du diametraliai priešingi verdiktai: Konstitucinis – kaltas! Aukščiausiasis – nekaltas? Jokia kazuistine sofistika neįmanoma to paaiškinti, tuo labiau pateisinti, nors mėginimų būta.

Pasigendama kvalifikuoto publicistinio – žurnalistinio tyrimo ir teisinės sistemos analizės panašaus pobūdžio renginiuose. Išeivijos specialistų dalykiškai kritiškas žvilgsnis į mūsų teisinę sistemą būtų ne tik įdomus, bet ir labai naudingas. Nesiliaujantys Seimo skandalai, sugriuvusi Vyriausybė, ne Lietuvos valstybės interesus ginantys teismų verdiktai smukdė piliečių pasitikėjimą teismo institucija ir kėlė visuomenėje nepasitenkinimą. Ne veltui Prezidentas inicijavo teisėtvarkos reformą. Ant teisės pamatų statomos visos kitos valstybės valdymo struktūros. Darbas tęsiamas.

Svetimų jėgų grėsmės

Okupanto represinių struktūrų veikla nepriklausomoje Lietuvoje buvo formaliai sustabdyta. Žiniasklaida skelbė, kad du tūkstančiai kadrinių KGB karininkų nebuvo nei apklausti, nei patraukti teismo atsakomybėn ir, net formaliai neatsiskaitę visuomenei už talkininkavimą okupantui, tapo visateisiais atsikūrusios valstybės piliečiais. Net ir tie, kurie tiesiogiai dalyvavo lietuvių tautos genocido operacijose. Naivu būtų manyti, kad jie, sulindę į priedangos firmas, nekelia potencialios grėsmės nacionaliniam saugumui. Kas gali paneigti, kad ši didelė grupė krizės atveju netaps Penktosios kolonos stuburu?

Vakarų Vokietijoje denacifikacijos procesas truko pora metų. Represinių struktūrų darbuotojai, Nacionalsocialistų partijos funkcionieriai prarado teisę dirbti teisėtvarkos sistemoje, savivaldoje, valstybės valdymo struktūrose, švietimo sistemoje. Lietuvoje pritrūkta politinės valios imtis aktyvesnės desovietizacijos ir dekagebizacijos. Ji vyksta natūraliu būdu – išeina į Amžinybę laisvės kovotojai, Gulago įnamiai, tremtiniai ir pirmosios kolaborantų kartos. Politikai, politologai, publicistai, filosofai vengia išsamiau gvildenti šio reiškinio tolesnę raidą ir jo įtaką visuomenės gyvenimui. Bet Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą, atsinešė mišrią sovietų ir nacių okupacijos patirtį, kuri Vakarų Europai reikalingesnė, negu ten populiarinama nacionalsocializmo patirtis.

Netikras „mesijo – gelbėtojo“ poreikis

Sumaišties organizavimas Lietuvoje ir jos palaikymas bei intensyvinimas reikiamu metu, atrodo, yra nuolatinis svetimų spectarnybų rūpestis. Tenka pripažinti, kad šis ardomasis darbas suplanuojamas neblogai, pradedamas netgi sėkmingai, bet atvesti jį į nacionalinę katastrofą dar vis nepavyksta. Gležnutė mūsų demokratija dar negeba gintis nuo provokacijų. Neverta kartoti paksogeito pamokų. Kiek įdomesnis „gelbėtojo – mesijo“ efektas, kuris brandžioje pilietinėje visuomenėje absoliučiai neįmanomas. Mūsų krašte porą kartų buvo žaidžiama ant prarajos krašto. Nesunku nuspėti, kuo tai galėjo baigtis. Scenarijai buvo lyg ir neblogai sudėlioti, bet vykdytojai jiems skirto vaidmens ištempti iki galo nepajėgė. Įžūli demagogija, primestų tariamos demokratijos štampų kartojimas, papirkinėjimas rinkėjų alumi, saldainiais, smulkiais niekučiais, artimiausių parankinių „ištikimybės“ užtvirtinimas (originalo kalba – zakreplenije, rus.) sumomis, kurios baigiasi ne mažiau kaip penkiais nuliais, praranda paveikumą, jei akcija užsitęsia ir galiausiai žlunga. Tada atsiskleidžia tikrieji provokacijos tikslai ir stebėtinai paprasti „masių“ valdymo metodai.

Vargu ar reikia abejoti, kad naujų „gelbėtojų-mesijų“ būtinai rasis artimiausioje ateityje. Tuo yra kam rūpintis. Tinkamu laiku jie bus išstumti į sceną. Šis posovietinei visuomenei būdingas reiškinys prašosi įžvalgios publicisto plunksnos.

Turčių moralinė (ne tik!) skola visuomenei

Laisvos rinkos pranašumai, lyginant su komandine sovietine ekonomika, nepriklausomybės sąlygomis žadėjo gausų nuvorišų derlių. Posovietinėje visuomenėje staigiai lobstančių turčių sluoksnis formavosi iš sovietinės nomenklatūros. Nė vienas sugrįžėlis iš Gulago katorgos ar Sibiro tremties netapo fabriko savininku ar dvarininku kolūkio žemėse. Kompartijos CK valia valdžiusieji valstybines įmones tapo jų savininkais, o kolūkių pirmininkai užvaldė žemės plotus. Kuriant piliečių bendruomenę nagrinėtinas šio sluoksnio vaidmuo, būtent, kaip jie grąžina moralinę (o gal ir turto?) skolą bendruomenei, kurios turto dalį jie pasisavino ar kitaip įsigijo. Ką remia, kam padeda? Mokyklai, vaikų darželiui, Sibiro tremtiniams?..Tokiu atveju tikriausiai iškiltų tikrų, veiksmingų, ne iš sovietmečio paveldėtų profesinių sąjungų poreikio problema. Ypač pageidautini Lietuvos patirties palyginimai su Vakarų šalių praktika.

Nesiryžtama užsimauti etikos apynasrio

Ypač reikalinga skleisti Vakarų pasaulio patirtį profesinės etikos srityje. Mat įstatymai bei kiti teisės aktai negali aprėpti valstybės pareigūno, tarnautojo ir piliečių santykių visumos. Vakarų demokratinių šalių ir Lietuvos patirties palyginimas tiesiog būtinas visais atžvilgiais: teisiniu, moraliniu ir etikos. Sovietmečio palikimo įtaka šioje srityje ypač ženkli. Kai valstybės institucijos vadovas pasiskiria sau penkiolika kartų didesnę nei paprastam tarnautojui atseikėtą premiją, kai nuvorišų statybos draustiniuose tampa įprastiniu reikalu, kai Seimo narys, akiplėšiškai apmelavęs kolegą, neturi drąsos atsiprašyti, nekalbant apie valdininkų išradingumą korupcijos brūzgynuose, tai peršasi išvada ne tik apie etikos kodeksų reikalingumą, bet ir apie jų įgyvendinimo keblumus.

Ats. gen. J.Kronkaitis savo pranešime „Lietuvos dabartinė padėtis ir perspektyva“ šiai temai skyrė daug dėmesio. Prieštaringai vertintinas medžioklės įstatymas, suteikiantis elitiniams medžiotojams teisę medžioti privačiuose miškuose, neatsiklausus savininkų leidimo, o patiems miško savininkams savame miške medžioti...draudžiama. Taigi ir Nepriklausomybės sąlygomis tebepuoselėjama sovietmečio nomenklatūros susikurta privilegja?

Seimas svarstė politikų etikos reikalus. Pasiūlyta patiems politikams rūpintis etikos reikalais. Jie patys spręs apie savo kolegų nusižengimus etikai. Tai menkina Kodekso veiksmingumą. Pabijota įsileisti į komisiją visuomenės atstovus, kurie vertintų ir spręstų renkamų tautos atstovų nusižengimus etikai. Akivaizdu, kad vien iš politikų sudaryta komisija gali pristigti principingumo vertindama kolegų prasižengimus, o ypač interesų konflikto atvejais. Tikriausiai bus apsiribota tik pabarimu ar pagraudenimu kluptelėjusiam kolegai. Jei teisinių ar finansinių poveikio priemonių nebus numatyta, tai tokio etikos kodekso veiksmingumas bus atvirkščias. Jis, užuot stabdęs pareigūnų pražangas, jas skatins. Seimūnas ar atsakingas valstybės tarnautojas, pažeidęs Etikos kodekso taisykles, turėtų aiškiai patirti atsakomybės už savo poelgį svorį iki praradimo eiti užimamas pareigas.

Antrosios Respublikos karininkų etikos reikalais rūpinosi karininkų Garbės teismas, kurio nuostatus 1928 metais patvirtino Respublikos prezidentas A.Smetona. Teismas vadovavosi „kariškosios garbės supratimu, sąžinės bei moralės pajautimu ir nuostatų taisyklėmis“. Jis buvo pavydėtinai veiksmingas. To reikėtų pirmumo tvarka siekti visose valstybės valdymo ir savivaldos grandyse.

Reikia jauno lietuviško skambesio

Politiniame spektre senoji „partinė“ nomenklatūra jau natūraliai praranda vienvaldystę. Raiškus naujų politinių jėgų spektras žada pokyčių valdymo sistemoje. Daugiau mažiau išvardytais požymiais studijų savaitės pranešimuose buvo atsiliepta. Išskirtinio dėmesio verti pranešimai: dr.K.Ambrozaičio „Į Laisvę“ fondo vaidmuo puoselėjant rezistencinį paveldą išeivijoje ir Lietuvoje“, ats. gen. J.Kronkaičio jau minėtas pranešimas, ambasadoriaus Č.Stankevičiaus „Energetikos grėsmės ir saugumo stiprinimo uždaviniai“, L.Rugienienės „Lietuvos ir užsienio lietuvių sanglaudos svarba naujos emigracijos bangos akivaizdoje.“

Turint omenyje tokio stambaus renginio svarbą ugdant ir puoselėjant pilietiškumą, apie ką savo metiniuose pranešimuose dažnai užsimena Lietuvos Respublikos Prezidentas, tikslinga būtų pavesti kelis pranešimus padaryti akademiniam jaunimui ir vyresniems gimnazijų auklėtiniams iš Lietuvos ir išeivijos. Tai būtų ne tik kartų sąšauka, bet ir aktyvus rezistencijos paveldo perimamumo aktas, jaunosios kartos atsiliepimas į visuomenę jaudinančias aktualijas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija