Debesys Rytuose nesisklaido

Petras KATINAS

Įdomu panagrinėti paskutiniųjų savaičių ir dienų Rusijos spaudos publikacijų, kuriose nagrinėjami Lietuvos reikalai ir jos santykiai su buvusiu „didžiuoju broliu“, antraštes. Štai tiktai pora iš jų: „Mažeikiai – be vamzdžio, Kaliningradas – be tranzito?“ („Utro. ru“, autorius A.Milovravovas), „Kas atskyrė Rusiją nuo Rusijos“ („Argumenty i fakty“, autorė J.Tutina). Pastaroji autorė savo straipsnyje iškart pateikia tradicinį apgailestavimą: „Prieš 15 metų buvusios sesės, sąjunginės respublikos, viena po kitos paskelbė apie savo išėjimą iš SSRS sudėties. Šalis subyrėjo, o Kaliningrado sritis tapo atriekta rieke nuo didžiosios Rusijos“. J.Tutina rašo, jog valdžia paskutiniaisiais metais daro daug žygių, kad garantuotų nenutraukiamą, bevizį ir pigų susisiekimą su Kaliningradu. Bet esą vežimas beveik nepajudėjo iš vietos. Ir tai, pasirodo, vyksta tiktai dėl „draugiškų“ kaimyninių valstybių trukdymų. Aišku, primenama, kad Lietuva neva pagrasino pradėti geležinkelio linijos, einančios į Kaliningradą, remontą. Pasirodo, tai būtų atsakymas į lietuvių „įsivaizduojamą“ naftos žaliavos blokadą. Kodėl įsivaizduojamą? Juk net į Lietuvą atvykęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas D.Hastertas, aukšti ES pareigūnai ėmė rimtai domėtis tuo Rusijos vykdomu energetiniu šantažu. Kitas dalykas, Rusijos apžvalgininkai, ypač tie, kurie papūgiškai kartoja Kremliaus poziciją, teigdami, kad kaliningradiečiams susisiekimas geležinkeliu su „didžiąja žeme“ yra vienintelis prieinamas būdas. Bilieto kaina – 1,4 tūkst. rublių. Kelionės laikas – 23 valandos. Tačiau piktinamasi, kad keleiviai privalo turėti užsienio pasą ir pirkti bilietą prieš 30 valandų, kad lietuviai spėtų keleiviui įforminti laikiną pravažiavimo dokumentą.

Bet kuo čia dėta Lietuva? Juk visai neseniai Kremlius gyrėsi, kad aviabendrovė „Kaliningrado avialinijos“ jau 2002 metais nusipirko (už Rusijos biudžeto pinigus) pačius šiuolaikiškiausius amerikietiškus „Boing 737“ lainerius. Ir dabar „Kaliningrado avialinijos“ pagal tokių aukštos klasės keleivinių lėktuvų skaičių užima pirmą vietą Rusijoje. Tad skraidykite sau į valias! Tuo labiau kad dar visai neseniai Maskva tikino, kad „bilieto kaina tame lėktuve iki Maskvos tekainuos tik 950 rublių“. Bet šiandien toks bilietas kainuoja daugiau kaip 6000 rublių. Ir todėl kaliningradiečiai savo aviakompanijos lėktuvais skrenda ne į Maskvą, o į Barseloną, Nicą, Kopenhagą. Ir ne vien todėl, kad skrendant į Europą bilietai kur kas pigesni.

Tiesa, tarp Kaliningrado ir Sankt Peterburgo kursuoja keltas „Georgas Otsas“. Kelionė juo trunka 36 valandas. Bet pakliūti į keltą ne taip jau lengva. Jeigu nespėjote į reisą, teks laukti tris paras. Be to, pats pigiausias bilietas keturvietėje kajutėje – 2242 rubliai į vieną pusę. Tiesa, V.Putinas labai išpūtė propagandinį burbulą, jog atidaryta keltų linija Baltijskas-Ust Luga. Tačiau kol kas keltais keliami ne žmonės, o tiktai kroviniai. Todėl ir nežinia, kodėl reikia kaltinti Lietuvą, o nugirstas užuominas apie geležinkelio remontą vertinti vos ne kaip agresijos aktą.

Neverta net minėti tokių Rusijos politikų, kaip V.Žirinovskis, V.Alksnis, D.Rogozinas ir panašių, isteriškų svaičiojimų. Tai jau seniai tapo jų duona kasdienine. Tačiau kitų aukštų Maskvos politikų tonas, nors ir ne toks agresyvus, išreiškia lygiai tokias pačias dabartinės Kremliaus politikos nuostatas. Štai Rusijos Valstybės Dūmos Ekonomikos politikos komiteto pirmininkas Valerijus Draganovas akcentavo, kad Lietuvos politikų samprotavimai nieko nereiškia ir nelemia. Pasak jo, Lietuva pasirašiusi ne tik dvišalius susitarimus su Rusija, bet ir tokias kaip „Susisiekimo žemėlapis“ ES–Rusija. „Todėl esu įsitikinęs, kad Lietuvos politikai naudoja tik neprotingą retoriką“, – sakė V.Draganovas.

Aišku, Maskvą labai nervina galima „Mažeikių naftos“ netektis. Štai ką rašo jau minėtas A.Milovzorovas: „Bet dabartinėje situacijoje Vilniui ir „PKN Orlen“ liūdniausia tai, kad Rusijos pusė negali, o greičiausiai nenori kalbėti apie remontuojamo naftotiekio ateities perspektyvą. Aišku, kaip vystysis įvykiai toliau – didelis klausimas“. Tuo tarpu Rusijos „Transneft“ vadovas Semionas Vainštokas pasisakė kur kas aiškiau. Jo žodžiais tariant, „Transneft“ gali iš viso atsisakyti naftotiekio „Družba“ naudojimo, nes jis jau veikia nuo 1964 metų ir yra visiškai susidėvėjęs. Tiesa, iškilus šiam klausimui Europos žiniasklaidoje, „Transneft“ vadovai jau sušvelnino toną ir pareiškė, kad kai tiktai bus gauti „sugedusio“ naftotiekio ekspertizės rezultatai, tada ir bus nuspręsta, ką daryti toliau. Blogiausiu atveju, anot S.Vainštoko, būtų galima statyti naują 140 kilometrų naftotiekio „Družba“ atkarpą.

Yra dar vienas dalykas, vienaip ar kitaip susijęs ne tik su tuo nelemtu naftotiekiu, bet ir apskritai su energetiniais reikalais. Jau kitais metais turėtų būti pasirašyta nauja ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutartis. Briuselyje vis dažniau kalbama, kad naujojoje sutartyje energetikai, t.y. naftos ir dujų tiekimui į ES šalis, žinoma, ir į Lietuvą, turėtų būti skirtas kur kas didesnis dėmesys. Todėl tai girdėdama Maskva jau net pačių aukščiausių valdžios pareigūnų lūpomis ėmė skelbti, kad Rusijai Europos energetinė rinka jau nebeįdomi. Kitaip tariant, per maža. Pasirodo, kur kas svarbiau Rusijos energetinius resursus nukreipti ne tik į Aziją, bet ir į Ameriką. Esą ten vyksta sparti ekonominė plėtra, o Europos ekonomika – vos juda. Taigi užsimota šantažuoti ne tiktai Lietuvą ar kitas buvusias „seses“, bet ir visą Europą. Juk ne be reikalo V.Putino draugužiui buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui „Gazprom“ moka milijoninį atlyginimą.

Taigi naujoji Rusijos ekspansija vargu ar gali kam nors kelti abejonių. Tai pripažino netgi mūsų socialdemokratas europarlamentaras Justas Paleckis, neseniai dalyvavęs Maskvoje vykusioje F.Ebreto fondo tarptautinėje konferencijoje. Jis pažymėjo, jog iš daugelio šioje konferencijoje kalbėjusių Rusijos politikų ir politologų lūpų skambėjo nedviprasmiški samprotavimai, jog energetika – tai valdžia. Tiesa, Maskvos politikos formuotojai aiškina, kad ne jie pirmieji tai suprato. Tą dalyką pirmiausia įsisąmonino amerikiečiai dar „šaltojo karo“ laikais, tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai paskelbė naftinguosius Artimuosius Rytus savo išteklių zona. Todėl esą Rusija, nors ir pavėluotai, seka JAV pėdomis. Taigi pakankamai aišku, kad energetinis Maskvos spaudimas tiktai didės. Rusija siekia absoliučios Lietuvos energetikos kontrolės, nors ir dabar ji kontroliuoja per 70 proc. Lietuvos energetikos. Teikia vilčių, kad tokias Rusijos tendencijas pastebėjo įtakingas socdemas A.Brazauskas, pragmatiku besivadinantis J.Paleckis. Ko ne ko, o jo neapkaltinsi rusofobija, kaip europarlamentaro prof. V.Landsbergio. Užtat Kremliaus giesmeles ėmė giedoti „valstietis“ ūkio ministras V.Navickas. Kaip pažymėjo vienas žinomas politikos apžvalgininkas, toks jau tų Kremliaus sekamų ir jo mylėtojų kartojamų pasakų bruožas: tos pasakos sekamos nuolat, bet ir pernelyg nesistengiant, kad kas nors jomis patikėtų.

Esant šitokiai padėčiai, ypač rengiantis pasirašyti naują ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir diplomatiniam korpusui būtina dėti visas pastangas, kad toje sutartyje būtų užfiksuoti ir mūsų šalies nacionaliniai interesai bei apsauga nuo Rusijos energetinio šantažo. Deja, matant, kokie asmenys pluša mūsų ambasadose ir kaip vyksta jų rotacija, tikėtis aktyvios veiklos Lietuvos valstybės labui, švelniai tariant, vilčių ne per daugiausia. Pagaliau niekas nepaneigė, kad mūsų Užsienio reikalų ministerijoje savo, tiksliau, Rusijos koncerno, vadinasi, ir Kremliaus, reikalus tvarko „Gazprom“ vietininkas Lietuvoje „Dujotekanos“ vadovas. Ir ne jis vienas. Pakanka tik paminėti Rusijoje tūnantį buvusį ūkio ministrą ar jo įpėdinį, paliktą šioje ministerijoje. Ir tokių „įpėdinių“ yra daugiau negu reikia.

Nežinia, kodėl Lietuvos vidaus reikalų ministras R.Šukys piktinasi, kad naujųjų ES šalių nelabai trokštama bemat priimti į Šengeno zoną. Po Suomijos mieste Tamperėje įvykusio neformalaus ES šalių vidaus ir teisingumo ministrų susitikimo beveik neliko abejonių, kad Šengeno plėtra bus atidėta. Europos Komisijos viceprezidentas Frenkas Frėtinis tai aiškina techninėmis problemomis. Aišku, Lietuvos piliečiams įsiliejimas į 25 šalių laisvų kelionių erdvę yra labai svarbus. Tačiau senoji Europa bijo ne tiek naujokių piliečių, kiek per tų naujokių sienas galimai užplūsiančių nepageidaujamų žmonių iš Rusijos ir NVS. Kitas dalykas, ES Šengeno programai finansuoti 2004 metais kartu su Lietuvos lėšomis skyrė 202 mln. litų. Tačiau iš tų lėšų, pasak europarlamentarės dr. Laimos Andrikienės, iki šių metų vidurio pagal sudarytas sutartis buvo panaudota tik apie 10 proc. tais metais skirtų lėšų. 2005 m. Šengeno programai skirta 276,8 mln. litų, tačiau pasirašyta sutarčių vos už 6,3 mln. litų. Per trejus metus Valstybės sienos apsaugos tarnyba turėjo panaudoti 409 mln. litų, tačiau iki šiol neįgyvendintas nė vienas iš vadinamųjų didžiųjų projektų. O išorinės sienos apsauga Europos Sąjungai rūpi labiausiai. Taigi kaltinti ES kažkokia diskriminacija vargu ar teisinga. Jeigu toks neatsakingas požiūris į išorinės sienos apsaugą tęsis ir toliau, tai gali nutikti kaip ir euro įvedino atveju. Būsime įvertinti kaip neatitinkantys reikalavimų ir kitų svarbių kriterijų ir dar keliems metams palikti už borto.

Ir išvis keistai skamba mūsų vidaus reikalų ministro pasipiktinimas dėl nepriėmimo į Šengeno zoną. Juk daugiau nei akibrokštu atrodo faktas, kad tarp Lietuvos ir Latvijos sienos pasienio kontrolė primena vos ne blokadą. Tad ministrui vertėtų patylėti,turint galvoje po keliolika valandų užtrunkantį Lietuvos-Latvijos sienos kirtimą.

© 2006 „XXI amžius“