Egzaminas ,,Laisvė“: Rusijos – Gruzijos krizės atvejis

Marius MARKUCKAS

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis

Tokie santykiai, kokie pastarosiomis dienomis įsivyravo tarp Rusijos ir Gruzijos, išties nėra netikėti. Panašaus „susirėmimo“ iš esmės galima buvo laukti ir kur kas anksčiau, pavyzdžiui, jau tuo metu, kai šios šalies prezidentu tapo gruzinišką temperamentą puikiai reprezentuojantis Michailas Saakašvilis (2004 m. sausis), arba tada, kai buvo garsiai prabilta apie Gruzijos galimybes tapti visaverte NATO ir Europos Sąjungos nare (2004 m. spalis). Kitaip tariant, kalbėti apie Maskvos ir Tbilisio „iš kažkur atsiradusius“ nesutarimus būtų tiesiog juokinga.

Oficialiu pretekstu, kaip žinia, tapo Gruzijoje sulaikyti ir, vos tik Kremliui įsakmiu tonu pareikalavus, iškart nepaleisti keturi šnipinėjimu įtariami Rusijos karininkai. Kažin ar verta daug šnekėti apie tai, jog, iškilus tokiems įtarimams, kokie buvo pareikšti minėtiems rusų karininkams, Gruzijos teisėsauga paprasčiausiai kitaip elgtis ir negalėjo (juk procedūra panašiais atvejais gana aiški ir reglamentuota: įtariamieji suimami, apklausiami, nepasitvirtinus įtarimams – paleidžiami). Tiesą sakant, taip ir buvo. Tačiau įdomiausia prasidėjo vėliau ir tęsiasi iki dabar. „Procedūra“, jau taikoma Kremliaus, buvo gana standartinė: Rusija, greitai sureagavusi į šią situaciją, savo ruožtu kaipmat pritaikė „sankcijas“ ir Gruzijai. Pastarosios „sankcijos“ šį kartą nebuvo energetinės (nors, žinoma, dar nevėlu, ką patvirtina ir patys Rusijos vadovai), o daugiau ekonominės.

Tokios „sankcijos“ tipas pasirinktas neatsitiktinai. Ekonominės bausmės buvo pasirinktos ne todėl, kad, tarkime, dujų blokada tokiu metų laiku nelabai išgąsdinsi (reikia prisiminti, kad gruzinai gana didvyriškai tokį Rusijos manevrą „įveikė“ jau 2006 metų žiemą), tačiau dėl to, kad Kremliaus „strategai“ pasirinko kitą kelią siekdami sukompromituoti dabartinę Gruzijos politiką (tuo pačiu ir pačią demokratinę Gruziją) bei kai kurių gruzinų galvose sukelti sumaištį, užduodant klausimą, ar išties politinė laisvė yra geriau nei sotus pilvas? Tokį klausimą padeda iškelti ne kas kita, o „tarpvalstybinis pašto ir transporto ryšių nutraukimas“. Tai išties gana skausminga Gruzijai, nes šimtai tūkstančių šios šalies gyventojų dirba Rusijoje ir siunčia uždarbį atgal į namus. Tačiau įvedus tokią „blokadą“ pajamos lieka didžiojoje kaimynėje, o gruzinų darbininkų šeimos, likusios gimtinėje, yra priverstos patirti materialinį stygių. Todėl nesunku suprasti, jog Rusijos valdžia laukia, kad Gruzijos piliečių gretose kristų pasitikėjimas ir įsivyrautų nepasitenkinimas prezidentu M.Saakašviliu (nors pats Kremlius teigia, kad kaip tik M.Saakašvilis, konfrontuodamas su ja, kelia savo reitingus) bei artimiausiuose rinkimuose šio ne visai parankaus Rusijai žmogaus likimas taptų miglotas. Tokiu atveju Rusija galėtų pabandyti sukurti kokį nors projektą „Lojalus prezidentas“ ir pamėginti tvirčiau perimti į savo rankas gruzinų likimą, galbūt net pasukant Gruzijos valstybės „laivą“ tolėliau nuo vakarietiškųjų struktūrų „uostų“, o tai, pasak NATO plėtros analitiko ir Transatlantinio centro direktoriaus Ronaldo Asmuso, yra svarbu ne tik pačiai Gruzijai, bet ir Aljansui, siekiančiam įsitvirtinti Balkanų pusiasalyje.

Todėl pastarasis konfliktas iš tiesų, nors ir ne tiesiogiai, liečia ne tik šias dvi valstybes. Kaip galima suprasti iš Kremliaus retorikos, jis nepatenkintas ir tuo, kad Gruzija vykdo aktyvų ginklavimąsi, o tai neva graso pačios Rusijos saugumui. Be abejo, tokie pasisakymai yra ne kas kita, o tik pigūs triukai, bandant stabdyti Gruzijos integraciją į NATO. Dar daugiau, toks pasakymas yra iš dalies adresuojamas ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nes būtent pastaroji šalis ginkluote aktyviai remia Gruzijos armiją jau maždaug nuo 1994 metų. Nereikia būti naiviems ir tikėti, jog Vladimirui Putinui bei jo bendrininkams, matant iš rankų slystančią įtaką (o slysta ji ne tik Gruzijoje, bet ir Ukrainoje), niekas nesikeis, arba į šiuos procesus bus atsižvelgiama tolerantiškai. Taigi, reikia pamiršti B.Jelcino šnekas, išsakytas dar visai neseniai Rygoje, kad Rusijos mentalitetas visiškai kitas nei SSRS, nes, kaip matyti iš pastarosios krizės, dabartinių Rusijos vadovų metodika mažai skiriasi nuo ankstesnių garsiųjų SSRS vadų: dialogo (bene pagrindinio demokratijos elemento) kaip nebuvo, taip iš esmės ir nėra, o išlikęs tik „nepaklusniųjų“ kaimyninių šalių baudimas įvairiomis formomis. Elgtis kitaip Rusijai paprasčiausiai nenaudinga ne tik dėl to, kad griūtų imperinės Rusijos įvaizdis, tai yra tarsi būtų suabejota jos galia, tačiau ir dėl elementarių pragmatiškų ekonominių motyvų. Yra didelė tikimybė, jog pastarosioms posovietinėms šalims įstojus į ES, pigesnės darbo jėgos srautai persiskirstys ne Rusijos naudai, tokiu būdu palaipsniui mažės ekonominė įtaka joms. Tad tokios perspektyvos didžiosios valstybės išties nedžiugina.

Žinoma, nemažą vaidmenį šiame konflikte vaidina ir Rusijos kariuomenės daliniai, dislokuoti Gruzijos teritorijoje. Iš esmės dabar šie daliniai atlieka dvejopą vaidmenį: „prižiūri“ Abchaziją ir Pietų Osetiją, bet tuo pačiu tampa ne blogesniu galios demonstruotoju patiems gruzinams. Taigi situacija žingsnis po žingsnio gali tapti panaši į „įkaitų dramą“, kurioje potenciali „įkaitė“ – be abejo, pati Gruzija. Girdint Maskvos dabartinį toną ir matant bendravimo manieras Tbilisio atžvilgiu, 2008 metai, t.y. tada, kai Rusija oficialiai iš Gruzijos teritorijos turėtų išvesti savo armiją, gali ir neateiti taip greitai. Be abejo, tokį laiko „stabdymą“ rusams palengvintų, sakykime, tai, jog Gruzija visgi susikompromituotų gynybinės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos akyse ir neįvykdytų savo siekių saugumo srityje.

Vadinasi, galima teigti, jog pastaroji krizė anaiptol nėra vien tik „šnipų krizė“. Kartu tai – dviejų ideologijų kova, kurioje konfrontuoja demokratiniai ir autoritariniai principai. Rusija, iš dalies suprasdama ir laiko limitą, dar sykį stengiasi įvykdyti kardinalią revoliuciją ne tik gruzinų galvose, tačiau tuo pačiu ir jų šalyje. Belieka viltis, jog šį „laisvės“ egzaminą Gruzija išlaikys.

© 2006 „XXI amžius“