Laisvės simbolis

Netgi JAV priešai pripažįsta, kad pati žymiausia mūsų planetoje skulptūra yra Laisvės statula, stovinti Laisvės saloje, Niujorko prieplaukoje. Šiomis dienomis Laisvės statulai sukako 120 metų.

Tiesa, nedaug kas žino, kad oficialus šios gigantiškos statulos pavadinimas yra „Laisvė, nušviečianti pasaulį“ (Liberty, Enlightening the World). Laisvės statula buvo atidengta 1886 m. spalio 28 d. Atidarymo iškilmėse kalbą pasakė tuometis JAV prezidentas Klivlendas. Statula turėjo būti amerikiečių ir prancūzų draugystės simboliu. Tai ir suprantama, nes kaip tik Prancūzija padovanojo šią skulptūrą Amerikai. Laisvės statulos aukštis – 32 metrai, įskaitant pjedestalą. Statulos iškeltoje virš galvos dešinėje rankoje – degantis fakelas, o kairėje – lenta su data: „1776 m. liepos 4 d.“ Tą dieną buvo paskelbta JAV nepriklausomybė nuo Anglijos valdžios. Šios statulos, kaip Senojo pasaulio dovana Naujajam pasauliui, idėja kilo prancūzų istorikui Eduardui de Laulajė. O pats pasiūlymas Prancūzijos valdžiai buvo pateiktas pasibaigus pilietiniam karui JAV 1865 metais. Vyriausybė kreipėsi į visus prancūzus ir prašė savo aukomis paremti dovaną amerikiečiams. Ir dauguma žmonių, netgi sunkiai besiverčiančių, aukojo. Laisvės statulos kūrimo darbai prasidėjo 1875 metais. Darbams vadovavo skulptorius Frederikas Augustas Bartoldi, o bronzinė statula buvo montuojama ant didžiulių keturių geriausio plieno tvirtinimo konstrukcijų. Jos buvo pagamintos pagal architektų Emanuelio Violė de Liuko ir Aleksandro Gustavo Eifelio brėžinius. To paties Eifelio, kurio sukurtas metalinis bokštas tapo Paryžiaus simboliu. Laisvės statulos kūrimo darbai buvo baigti 1885 metais. Didžiulė bronzinė skulptūra, svėrusi 225 tonas, laivu buvo atgabenta į Niujorką. 1972 metais Laisvės statulos pjedestale buvo atidarytas Imigracijos muziejus, o 1980 metais atliktas jos kapitalinis remontas. Šį „kosmetinį“ remontą kartu vykdė amerikiečių ir prancūzų specialistai. Atnaujinta, švytinti „dama“ iš naujo atsivėrė lankytojams iš viso pasaulio 1986 metų liepą, minint jos pastatymo šimtmetį. Anot vieno JAV architekto, nepaisant solidaus amžiaus, „ši dama atrodė labai patraukliai. Kaip ir laisvė“.

Amerikiečiai iš pradžių Laisvės statulos priežiūrą buvo pavedę Nacionalinei švyturių tarybai, nes Laisvės statulos rankoje iškeltas fakelas buvo priskirtas navigaciniam įrengimui. 1901 metais statula buvo perduota kariškiams, nes Fort Vudas buvo veikiantis karinis objektas. Tiktai 1924 metais Laisvės statula buvo oficialiai paskelbta „nacionaliniu monumentu“. Pagaliau 1965-aisiais ji tapo Elis Ailendo salos dalimi. Tos salos, kuri daugelį metų buvo JAV imigracijos vartais. Per Elis Ailendą perėjo milijonai žmonių iš viso Žemės rutulio, kurie čia atplaukė tikėdamiesi pasišildyti Laisvės statulos fakelo šviesoje.

Iki šiol Laisvės statula tarsi magnetas traukia ne tiktai visus amerikietiškojo gyvenimo būdo šalininkus ir mylėtojus, bet ir to gyvenimo kritikus bei priešus. Vargu ar būtų galima suskaičiuoti, kiek šaržų, karikatūrų buvo nupiešta ir išplatinta vaizduojant Laisvės simbolį kaip karų kurstytoją, statulą, laikančią rankoje ne laisvės fakelą, o policininko lazdą ar atominę bombą arba verkiančią dėl prarastų laisvių. Šioje srityje ypač stengėsi Sovietų Sąjungos karikatūristai, visokie kukryniksai bei į juos panašūs. Dabar estafetę perėmė įvairaus plauko islamiškieji radikalai, Kubos ir Šiaurės Korėjos komunistai, karingieji Irano mulos ir pagaliau pasiskelbęs didžiausiu JAV priešu Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas, kuriam, beje, neslepia savo palankumo ir dosniai šelpia ginklais Kremlius. Tačiau Laisvės statula išliko ir liks ateityje laisvės ir gerovės simboliu nesuskaičiuojamai daugybei pasaulio žmonių, kurie gavo prieglobstį to simbolio papėdėje.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“