„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. lapkričio 15 d., Nr. 19 (135)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Be naftos dolerių, Rusijos galybė – muilo burbulas

Petras KATINAS

Rusijos prezidentas V.Putinas nepraleidžia progos pasigirti dideliu Rusijos ekonomikos augimu, didėjančia karine galybe, jos įtaka pasaulio politikoje. Tačiau neseniai amerikiečių žurnalas „Newsweek“ paskelbė dviejų analitikų straipsnį, kuriame teigiama, kad iš tikrųjų Rusija yra silpna ir pažeidžiama valstybė. Jeigu naftos ir dujų kainos ims kristi, tai padėtis gali tapti tragiška. Dabar Rusijos ir Europos šalių žiniasklaida rašo apie Rusiją gana šabloniškai: Rusija stiprėja, ji atkuria savo buvusią SSRS laikų įtaką pasaulyje, ir Vakarams pats laikas priprasti prie to Rusijos galybės stiprėjimo. Amerikiečių analitikai iš „Newsweek“, analizuodami padėtį Rusijoje, nieko neišgalvojo. Jie daugiausia remiasi pačios Maskvos skelbiamais pranešimais, Tarptautinio valiutos fondo bei kitų tarptautinių organizacijų analize.

Pagrindinis valstybės galybės rodiklis – karinė jėga. Žinoma, šiuo metu pertekusi naftos dolerių Maskva nuolat skelbia apie pačių šiuolaikiškiausių raketų bandymus ir išdidžiai pabrėžia, kad tos raketos gali pralaužti bet kokias JAV priešraketinės gynybos sistemas, kad jau sukūrė raketas, kurių branduolinės galvutės gali išsisukti nuo bet kokių amerikiečių raketų. Tačiau visi mato ir žino: kad ir kiek milijonų naftos dolerių kištume armijai, ji vis tiek lieka labai blogai parengta, finansavimo jai vis trūksta, pačioje Rusijos žiniasklaidoje gausu pranešimų apie vadinamuosius nestatutinius santykius, karių savižudybes, generolų korupciją, o patys naujausi ginklai parduodami kitiems. Štai nuo 2001 metų Indija nusipirko Rusijoje kur kas daugiau naujausių tankų, nei jų teko Rusijos armijai. Aišku, Tarptautinis valiutos fondas pripažįsta, kad Rusijos ekonomikos augimas šiais metais pasiekė 7 proc. Tačiau šis kilimo bumas vyksta tik dėl didėjančių naftos kainų. Kas atsitiks, kai tos kainos ims mažėti? Lėšų, kurios skiriamos pastaraisiais metais naftos atsargų paieškoms ar esamiems gręžiniams modernizuoti, yra labai mažai. Ekonominės reformos stringa, o valstybinė kontrolė vis griežtėja, ypač strateginėms ūkio sritims. Užsienio investicijų nedidėja. Jeigu 2004 metais iš 648,1 milijono dolerių užsienio investicijų įvairioms šalims didžiulei Rusijai teko vos vienuolika milijonų – tai labai daug ką pasakantis faktas. Ir čia nieko nėra stebėtina. Juk skelbiamuose globalizacijos vertinimuose Rusija tvirtai užima paskutiniąją vietą. Žlunga ir žmogiškasis Rusijos kapitalas. Kasmet dėl vis mažėjančio gimstamumo ir nepaprastai augančio mirtingumo gyventojų skaičius vidutiniškai sumažėja 750 tūkstančių žmonių.

Be to, gyventojai pastebimai sensta, ir todėl apie darbo efektyvumo ir produktyvumo didėjimą netolimoje ateityje nėra ko ir svajoti. Be to, Rusijoje nepaprastai išplitęs alkoholizmas ir narkomanija, o pagal susirgimus tuberkulioze Rusija tvirtai pirmauja Europoje. Susirgimai AIDS, Rusijos specialistų teigimu, dar nepasiekė viršūnės. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tarp 46 šalių Rusija irgi tvirtai pirmauja savižudžių skaičiumi. Nusižudo 71 iš 100 tūkst. gyventojų.

Aišku, kiekvienos tautos ir nacijos galybės bei jėgos šaltinis yra jos politiniai institutai. Bet ir čia Rusija pastebimai silpnėja. Savo valdymo pradžioje V.Putino autoritarizmas lyg ir padarė tvarką provincijos politiniame chaose. Bet kartu su chaosu ir parlamentas buvo neutralizuotas ir tapo panašus į SSRS laikų Aukščiausiąją tarybą, nesprendžiančią jokių klauismų. Valstybės Dūma tapo paklusnaus rankų kilnojimo mašina. Tas pats atsitiko ir su nevyriausybinėmis visuomeninėmis organizacijomis, politinėmis partijomis ir žiniasklaida. Aukščiausias politines pozicijas Rusijoje dabar užima slaptosios policijos (KGB-FSB), armijos ir milicijos vadovai, kurie niekada negerbė nei demokratijos, nei įstatymų. Apie korupcijos „vėžį“ geriau ir nekalbėti.

Pagaliau Rusijos įtaka „artimajame užsienyje“ vis labiau silpsta. Artimiausi Maskvos sąjungininkai Kirgizija, Tadžikija ir Uzbekistanas yra labai neturtingi ir polištikai nestabilūs. Tuo tarpu turtingam Kazachstanui ir Turkmėnijai labai nepatinka, kad jų energoresursų eksportą kontroliuoja Rusija. Lojaliausia Maskvai – Armėnija, tačiau ji niekaip negali išspręsti Kalnų Karabacho konflikto su vis labiau turtėjančiu Azerbaidžanu. Kremliaus grubus kišimasis į Gruzijos reikalus dar labiau sustiprino Tbilisio ryžtą tapti NATO nare, o tarp gruzinų – antirusiškas nuotaikas. Aišku, Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka lyg ir siekia kuo glaudesnės sąjungos su Rusija, tačiau šioje šalyje, netgi pačiam Kremliuje, daugeliui nepriimtina A.Lukašenkos Baltarusijoje įvesta sovietinė tvarka. Tarptautinėje plotmėje V.Putinas nuolat demonstruoja pasitikėjimą savimi, pabrėždamas, kad be Rusijos neįmanoma išspręsti Irano režimo branduolinių ambicijų. Kaip ir „misterio NE“ – buvusio SSRS užsienio reikalų ministro A.Gromykos – laikais Maskva vis gąsdina pasinaudosianti veto teise JT Saugumo Taryboje, ypač sprendžiant Kosovo problemą. V.Putinas vis labiau kalba apie imperinę „didžiąją Rusiją“, nuolat kenčiančią nostalgiją tiems laikams, kai SSRS šantažavo visą pasaulį. Pagaliau vis labiau prasiveržia atvirai nacionalistinės gaidos ir vargu ar tas neslepiamas nacionalizmas gali prisidėti prie Rusijos galybės stiprinimo. Greičiau atvirkščiai. Visas pasaulis pašiurpęs nuo vis didėjančių rasistinių išpuolių Rusijoje. Vienas paskutinių tokių išpuolių Karelijos Kondopogos mieste, reikalaujant nedelsiant išvaryti iš Rusijos visus kitataučius, rodo pavojingą tendenciją. Negalima pamiršti, kad Rusijoje gyvena 25 milijonai musulmonų, o radikalusis nacionalizmas ir rasizmas su šūkiais „Rusija – rusams!“ irgi nieko gera nežada.

Savo straipsnį „Newsweek“ žurnale amerikiečių analitikai užbaigia žodžiais: „Apskritai geriau šimtą kartų išgirsti apie galingą Rusiją, negu suvokti, jog Vakarams teks gyventi ne su stipria, o su silpna Rusija. Be to, pati istorija aiškiai rodo, kad šalys – burbulai, garsiai šaukiantys apie savo galybę, tačiau turinčios tik nedidelį vėzdą, – labai dažnai sprogsta sukeldamos problemų ne tik sau, bet ir aplinkiniams“.

Vargu ar galima tikėtis greito to burbulo sprogimo. Patyrę visokių tarptautinių intrigų meistrai puikiai naudojasi pastebimu ir vis didėjančiu Europos politinio elito ištižimu, sistemingai griauna pokariu susiformavusią Vakarų vienybę. Ir niekas negarantuotas, kad nusilpusi ir suskaldyta Europa netaps paklusni Maskvos tarnaitė. Mainais už tariamą stabilumą ar ekonominę gerovę vėl paaukos mažąsias išsilaisvinusias iš komunizmo Rytų ir Vidurio Europos šalis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija