Ką atskleidė Šiaurės Korėjos branduolinė krizė?

Marius Markuckas

Keista, tačiau net nepraėjus mėnesiui po tokio įvykio, koks spalio 9 dieną nutiko Šiaurės Korėjoje, visos naujienų bei informacijos agentūros tapo nebylios. Kita vertus, tai nėra taip nesuprantama, kai suvoki, jog pastarosios agentūros informuoja viso pasaulio gyventojus apie juos supančius įvykius tik tiek, kiek pastariesiems tai esti įdomu, arba, kitaip sakant, tik tol, kol yra paklausa tokiems informaciniams pranešimams (čia taip pat funkcionuoja elementarus paklausos – pasiūlos dėsnis). Visgi, kad ir kaip ten būtų, ne informavimo ar naujienų perdavimo klausimas čia svarbiausias. Blogiausia yra tai, kad naujiena, pasiekusi daugelio žmonių ausis, taip ir lieka tik naujiena, neįgauna didesnio – žinios – statuso. Tačiau esant tokiai situacijai, kokia klostosi dabar, nesunku suprasti, jog vis dėlto kai ką žinoti tikrai vertėtų, juolab kad ir per pasaulį siunčiamos žinios iš tikrųjų tampa vis grėsmingesnės.

Taigi spalio 9 dieną Šiaurės Korėjoje buvo atliktas branduolinio ginklo bandymas išties turėjo priminti žmonėms ne tai, kad bombos vis dar kuriamos ir sprogsta, tačiau tą faktą, jog viso pasaulio likimas panašėja į savotišką kortų namelį, kuris bet kada gali sugriūti arba būti sugriautas. Šis teiginys neatrodo toks neįmanomai prototipiškas, kai žinai, kiek kai kurios valstybės turi įvairios ginkluotės, taip pat ir branduolinių ginklų. Pasaulio mokslininkai jau yra apskaičiavę, kad pastarosioms iki dantų ginkluotoms šalims panorėjus sunaikinti Žemės planetą, jos tai nesudėtingai sugebėtų padaryti, ir anaiptol ne vieną kartą. Daugelio valstybių gyventojams vis labiau linkstant į atominį visuomenės gyvenimo būdą, tokios grėsmės tampa kone visiškai nesuvokiamos ir svetimos (neva neturinčios nieko bendra su jais pačiais). Gaila, tačiau pastaroji Pchenjano branduolinė krizė iš dalies įrodė, kad panašioje situacijoje (arba sąmoningumo lygmenyje) yra atsidūrę ne tik paprasti žmonės, bet ir jų aukščiausieji reprezentantai – valstybių vadovai.

Pastarasis vadovų nesupratimas puikiausiai atsiskleidžia tuomet, kai bandoma tokias grėsmes, kokios šiuo metu kyla iš Šiaurės Korėjos, raminti ne su visuotinio ir lygiavertiško dialogo pagalba, o tik galios demonstravimu ir sankcijomis. Kitaip sakant, užuot viešai ir garsiai prabilus apie bendrą palaipsnišką visų branduolinių valstybių nusiginklavimą, yra pasirenkamas kitas, tiesa, visiškai problemos nesprendžiantis kelias – dar didesnis ginklavimasis. Tarkime, Japonija jau tvirtai pareiškė, kad taip pat norėtų turėti branduolinį ginklą savo saugumui užtikrinti, ir tokia galimybė tarptautinėje bendruomenėje tampa svarstytina. Vadinasi, iš esmės dabartiniame pasaulyje vyksta tai, kas vyko Šaltojo karo laikais – masinis ginklavimasis ir kažko laukimas. Skirtumas galbūt tik tas, kad ginkluojasi ne kelios, o kur kas daugiau valstybių. Taigi rezultatas paradoksalus – vietoje didesnio saugumo atsiranda tik dar daugiau naujų pavojų.

Be abejo, tokie paradoksai visiškai nepanaikina pačios Šiaurės Korėjos atsakomybės. Kim Čen Irui (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos diktatoriui) ginklo bandymu pasiuntus vienprasmišką žinią likusiam pasauliui, tapo aišku, kad pastaroji valstybė įgauną savotiškai „kamikadzinį“ galios monopolį bent jau savame regione. Žinoma, kol kas šis monopolis dar nėra absoliutus ir nepaveikiamas. Pagrindinė priežastis – silpna ir nuo išorės jėgų priklausanti šalies vidaus ekonomika. Tai suprasdama, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įvedė perspėjamąsias sankcijas: uždrausti ar ypatingai kontroliuojami ne tik įvairūs kitų valstybių prekybiniai santykiai, bent kiek susiję su Šiaurės Korėjos militaristiniais reikalais (be abejo, ir branduoliniu ginklu), taip pat draudžiama į šią šalį importuoti kai kurias prekes (daugiausia tai prabangos prekės, kurios, suprantama, minimaliai veikia paprastų Šiaurės korėjiečių gyvenimą). Taip Kim Čen Irui ir jo aplinkai tarsi atgal persiunčiama primenanti žinutė, kad jie anaiptol neturi teisės ir, kas svarbiausia, galimybių absoliučiai ignoruoti kitų šalių, arba tarptautinės bendrijos, nuomones, siūlymus bei reikalavimus.

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau ekonominiai svertai stalinistinėje Šiaurės Korėjos aplinkoje veikia toli gražu neidealiai, ir tam yra ne viena priežastis. Pirmiausia taip yra todėl, kad paramos paprastiems Šiaurės Korėjos gyventojams paskirstymo mechanizmas nėra patikimas ir efektyvus: šalių donorių parama dažnai atitenka ne skurstantiems ir iš bado kenčiantiems gyventojams, tačiau tiems, kurie, Kim Čen Iro nuomone, yra vertesni jos (taigi nėra netgi patikimos gėrybių paskirstymo sistemos). Kita vertus, net jei pastaroji parama kažkokiu būdu ir pasiekia kenčiančiuosius, tai nuo to neretai pagerėja ir Šiaurės Korėjos karinė parengtis: dar daugiau šalies lėšų skiriama armijos reikmėms, o kiti paprasčiausiai gyvena iš gautosios labdaros. Taip karingai nusiteikęs režimas tik stiprėja.

Norint išsiaiškinti antrąją neefektyvumo priežastį, reikia suprasti, kaip funkcionuoja Šiaurės Korėjos valdžios aparatas. O funkcionuoja jis gana paprastai: realiai visa valdžia iš esmės yra sukoncentruota vieno asmens rankose, kuris šalyje yra paverstas stabu (garbinamas ne tik paprastų žmonių, bet ir savo partijos). Siekiant išlaikyti tokio stabo mistifikaciją ir idiliškumą, be abejo, masiškai „dirbama“ su demagogija, populizmu ir melu. Tai juntama ne tik pačioje šalyje, bet ir už jos ribų: dažniausiai susitarimai tarp Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos ir kitų šalių esti visiškai beprasmiški, nes Kim Čen Iras sutarčių laikosi tik tiek, kiek jam tai esti naudinga (čia iš tikrųjų būtų galima prisiminti nemažai įvairių susitarimų bei bandymų susitarti ne tik su Azijos, bet ir su Vakarų pasaulio valstybėmis). Tas santykis tarp tokių susitarimų ir realaus jų vykdymo puikiausiai atsiskleidė spalio 9-ąją.

Trečia ir ne mažiau svarbi priežastis yra ta, kad Šiaurės Korėjos, kaip ir bet kurio kito totalitarinio režimo, tvirtumas priklauso nuo pakankamai sandarios tarptautinės izoliacijos, o ši sąlyga yra vykdoma išties neblogai. Taigi ne tik lengvai išlaikomas mitas apie nesaugų ir blogą „kitą“ pasaulį, tačiau kartu dar labiau sudievinamas diktatorius, kuris neva visas savo jėgas ir laiką skiria tam, kad apsaugotų Šiaurės Korėjos žmones nuo juos supančių blogybių ir kėslų. Toks tarptautinės socializacijos nunykimas veda į vieną tikslą – visiškai sunaikinti paprastų Šiaurės korėjiečių savimonę ir priversti juos mylėti tik vienintelį vadą. Ir šis tikslas, galime sakyti, jau beveik pasiektas: nemaža dalis net ir skurstančios Šiaurės Korėjos visuomenės besąlygiškai tiki savo herojumi Kim Čen Iru, o kitas valstybes mato kaip potencialią grėsmę jų pačių saugumui. Vadinasi, reikia suprasti, kad deramasi ar kovojama yra anaiptol ne su viena asmenybe, o ir su ištisa liaudimi, t.y. totalitarinio režimo mentalitetu ir tokio mentaliteto rezultatais, kuriuos keisti iš tiesų – nepaprastai sudėtinga.

Tad, norint atsakyti į klausimą, kaip spręsti Šiaurės Korėjos krizę (ir ne tik branduolinę), reikia remtis ne vien ekonominiais, bet ir edukaciniais svertais. Be abejo, bent jau iš pradžių turėtų būti sukurtas efektyvesnis paramos skirstymo aparatas pačioje Šiaurės Korėjoje (kad parama pasiektų tuos, kurios jiems tikrai reikia). Taip pat turėtų būti stengiamasi paramą plėtoti ne tik ekonomine, bet ir edukacine prasme – t.y. žmones bent minimaliai supažindinant su kitomis kultūromis ir tautomis (taip naikinant „blogiečių“ mitą). Žinoma, šias užduotis įvykdyti ypatingai sunku vien todėl, kad paprastų Šiaurės korėjiečių gyvybės labiau rūpi ne Kim Čen Irui, o kitų valstybių atstovams. Kitaip tariant, pastarasis vadas manipuliuoja ne tik atominiu ginklu, bet ir milijonais savo šalies gyventojų gyvybių, kurie neoficialiai atlieka įkaitų vaidmenį. Todėl lieka tikėtis, kad pastaroji krizė bent jau nebus paprasčiausiai užmiršta, o vis garsiau kvestionuojama, nes, kaip jau seniai pastebėjo žymusis mąstytojas I.Kantas, ,,paliaubos (o šiuo atveju paprasčiausia tyla – M.M.) tikrai dar nėra taika”. Esant tokiai situacijai, norisi manyti, kad visgi bus ryžtasi kažką keisti tarptautiniu mastu (iš pradžių bent jau ieškoma dialogo galimybės), o naivus tylėjimas neatgims dar grėsmingesnėmis formomis.

© 2006 „XXI amžius“