ES neturi europietiškos politikos Rusijos atžvilgiu

Kalba Europos Parlamento mažojoje plenarinėje sesijoje spalio 11 dieną

Vytautas Landsbergis

Kalbėdami apie Lahtį, turime susivokti Briuselyje.

Sesijos pradžia šiandien parodė, kokie esame nevieningi, suskaldyti ir kaip lengva mumis manipuliuoti. Europos Parlamentas pasirodė nepajėgus iš karto bendru dokumentu reaguoti į baisų nusikaltimą Maskvoje, kad tik nesugadintų nuotaikos Rusijos prezidentui, vykstančiam į susitikimus Europoje. Tai dar vienas ženklas, kad Europos Sąjunga neturi savo europietiškos politikos Rusijos atžvilgiu. Ką turime ir vykdome, yra rusiška Europos politika Rusijos atžvilgiu. Vadovų pataikavimas – tai blogiausia paslauga Rusijai, jeigu kas nors dar nori tikėti, kad Rusija galėtų tapti europietiška šalimi greičiau negu Europa taps nedemokratinės Rusijos politiniu priedu. Nuolat kalbame apie vieningą Europos energijos strategiją, bet užmerkiame akis, kad Rusija to neleis, ir jau turi savo Trojos arklį Europos viduryje. Šrioderininkai ir kiti, sergantys politine katarakta, ir toliau tęs vieningos Europos destrukciją.

Deja, čia, Parlamente, mes neturime kitos galimybės, kaip kalbėti visiškai atvirai apie sąmoningą moralinę įtakingų europiečių kapituliaciją. Rusijos prezidentas yra kaip tik visiškai atviras, kai sako, kad jo Rusijai, jo režimui netinka Europos vertybės; Europa, anot rusų politikų, gali išmesti savo „Energijos chartą“ kartu su „Žmogaus teisių charta“, nes Europa vis vien pasirašys tai, kas bus parengta ir padiktuota Rusijos. Tai buvo pasakyta Sočyje ir įvairiomis kitomis progomis. Tokia yra reali partnerystė ir „bendra erdvė“. Tai toje „bendroje erdvėje“ žudomi žurnalistai, ir mes neišdrįsime peržiūrėti, ar tai iš tikrųjų bendra ir mums erdvė.

O dar erzinamės dėl Šiaurės Korėjos, tūpčiojame aplink Iraną, užuot atvirai pripažinę, kad abu mygtukus Teherane ir Pchenjane pakaitom spaudo tas pats žaidėjas, įsikūręs maždaug pusiaukelėje.

Jeigu suprantame, kas iš tikrųjų siunčia „katiušas“ į Artimuosius Rytus, tai reikia apie tai kalbėti ir Lahtyje, ir visur, - bet mes kartojame įprastines mantras apie tariamą abipusę priklausomybę nuo dujų čiaupo, o visa kita skamba labai privačiai, lyg kokioj saunoj. Verta bent suprasti, kad A.Politkovskają užmušė ne vien putinistinė Rusija. Paskutinę drąsią Rusijos žurnalistę užmušė ir konformistinė Europa.

© 2006 „XXI amžius“