„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. gruodžio 10 d., Nr.20 (179)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Metų pabaigą vainikuoja globali finansų krizė

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Metų pradžioje pasaulyje prasidėjusi finansų krizė jau pasireiškia visa jėga. Žvelgiant plačiau, tai ne vien finansų krizė, tai jau ir greta pasireiškiančios ekonomikos bei socialinės krizės. Kai kuriose pasaulio šalyse jau prasidėjo recesija (ekonomikos augimo nuosmukis), kurią lydi visa grandinė neigiamų ekonominių veiksnių – nustoja augti ar net mažėja bendrasis vidaus produktas, išauga infliacija, bedarbystė. Lietuvoje nuo metų pradžios smarkiai sumažėjo statybų, gerokai padidėjo bankrutuojančių įmonių skaičius, bankai kelia palūkanas paskoloms. Paskutinį metų ketvirtį sparčiai auga ir bedarbių skaičius.

Kokios pagrindinės šios krizės priežastys? 1996-2000 metais pasaulyje pūtėsi su interneto ir telekomunikacijų verslu susijusių įmonių akcijų kainų burbulas. Akcijų pirkėjai manė, kad ekonomika perėjo į visai kitą vystymosi fazę. Tokių atvejų pasaulio ekonomikoje būta ir anksčiau, jos buvo susijusios su esminėmis permainomis – geležinkelių, elektros atsiradimu, elektronikos pramone. Dabar akcijų kursams katastrofiškai krintant tai atsiliepia į akcijas investavusiems bankams, pensijų fondams, stambiems pavieniams investuotojams. Antras labai svarbus aspektas –  bankų sektoriaus priklausymas nuo rizikingų klientų. Ilgą laiką bankai suteikdavo paskolas rizikingiems klientams ir dabar tai atsiliepė: kai kurie bankai priėjo aklavietę, bankrutavo, jiems teko susijungti su kitais bankais ar gelbėtis su valstybės pagalba. Kodėl taip atsitiko? Daug rizikingų klientų negrąžino paimtų paskolų, be to, teko perimti ir nemažai nekilnojamojo turto objektų, kurių atsisakė kai kurie klientai, pirkę sau būstus už paskolas. Staiga pingant nekilnojamam turtui nemažai žmonių nusprendė, kad jiems neapsimokės mokėti palūkanų ir atiduoti paskolas, todėl namus perėmę bankai turi juos pardavinėti pusvelčiui.

Rytų ir Vidurio Europos šalių regione galime išskirti kelias valstybių grupes. Pirmiausia tai valstybės, kurias krizė palietė mažiausiai – Čekija, Slovėnija ir Lenkija. Šiose šalyse krizės poveikis kol kas minimalus. Antrai šalių grupei priskiriamos Estija ir Slovakija. Šiose valstybėse krizės poveikis didesnis, tačiau valstybinės institucijos siekia krizę neutralizuoti. Trečia grupė – valstybės, kurias krizė palietė skaudžiausiai, – Lietuva, Latvija, Bulgarija, Rumunija, Vengrija. Šiuose kraštuose labai didelė infliacija, staigus statybų nuosmukis, sparčiai auga bedarbių skaičius.

Krizė Lietuvoje vis labiau juntama. Jau metų pradžioje statybų sektorius ėmė strigti, o šiuo metu bendra statybų apyvarta mūsų šalyje krito beveik dvigubai. Vilniuje viešojo maitinimo įstaigos ir pramogų verslas dar beveik nejaučia krizės požymių, tačiau Kaune, Panevėžyje ir kituose miestuose jau gerokai sumažėjo įvairių klubų, restoranų bei kavinių apyvarta, kai kurių tokio pobūdžio įstaigų pelnas krito net 20-30 procentų. Krizės akivaizdoje pranašumą įgauna tie verslininkai, kurie užsiima tiek legaliu, tiek šešėliniu verslu. Nors legaliame versle jie kartais patiria nuostolių ir turi įvairių sunkumų, tačiau tai jie gali kompensuoti iš šešėlinio verslo gaunamomis pajamomis. Šešėlinis verslas – spirito ir cigarečių kontrabanda, prekyba narkotikais, PVM mokesčių grobstymas bei kiti sukčiavimo būdai, Europos Sąjungos lėšų grobstymas, neteisėtas miškų kirtimas – Lietuvoje vis dar klesti. Užsiimantys tokia veikla vidutiniu mastu verslininkai gauna 1-3 milijonus litų pajamų per metus. Užsiimančių šešėline veikla itin stambiu mastu pajamos kur kas didesnės. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl taip ilgai išsilaiko kai kurios nuostolingos kavinės ar kiti verslo objektai – mat jų išlaikymas tokių įmonių klestintiems savininkams yra prestižo reikalas. Sunku verslininkams, valdantiems nedideles parduotuves, kavines, smulkesnių laikraščių savininkams. Krizės akivaizdoje ir gresiant kylančių mokesčių bangai jie yra neapsaugoti.

2009 metų finansinės ir ekonominės prognozės nėra džiuginančios. Krizės padarinius pajus tiek išsivysčiusios pasaulio valstybės, tiek skurdesnės šalys. Skirtumas tas, kad finansiškai turtingesnės valstybės galės lengviau neutralizuoti krizės padarinius, o skurdesnėms šalims teks kur kas labiau pasistengti. Krizė gali skaudžiai paliesti ir tam tikrą specifinę valstybių grupę, vadinamuosius egzotiškus kraštus – Seišelių salas, Maurikijų, Maldyvų salas, Arubą ir dar kai kurias nedideles valstybes, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra turizmas. Kelionės į šiuos kraštus yra gana brangios, tad gali būti, kad kitais metais nemaža dalis į egzotiškus kraštus atvykstančių turistų (daugiausia tai Vakarų Europos valstybių, JAV ir Kanados gyventojai) atsisakys šių kelionių ir turistų skaičius čia sumažės.

Pasaulyje yra nemažai valstybių, kurios labai priklauso nuo skolinimosi užsienyje – Turkija, Bulgarija, Serbija, Ukraina, Rumunija, Pietų Afrikos Respublika ir kitos valstybės. Tokių šalių grupei priklauso ir Lietuva. Visos šios valstybės turės dar daugiau skolintis, ir daug kas priklausys nuo paskolų sąlygų. Egzistuoja grėsmė, kad šiose valstybėse didės skurdas.

Dar viena specifinė valstybių grupė – tai daugiausia iš naftos eksporto gyvenančios šalys – Rusija, Iranas, Venesuela, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Nigerija ir dar kelios valstybės. Smarkiai krentančios naftos kainos gali skaudžiai atsiliepti šioms valstybėms ir net išjudinti kai kurių šias valstybes valdančių korumpuotų režimų pamatus. Rusiją valdantys saugumiečių klanai, pasinaudodami krize, stengiasi perimti kai kurių pelningų verslo objektų kontrolę. Ekonomikos apžvalgininko Maksimo Blanto teigimu, kai kuriems koncernams ir bankams, kuriuose valstybė dabar turi 10-15 procentų akcijų, gresia nacionalizacija.

Krizė palietė jau visas pasaulio valstybes. Tačiau krizę kur kas lengviau neutralizuoti tose valstybėse, kurios turi sukaupę daugiau rezervų – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kitos išsivysčiusios šalys. Ir kur kas sunkesnė labiau atsilikusių valstybių, tarp kurių yra ir Lietuva, dalia.

Bet kodėl Lietuvos biudžete nėra sukaupta jokių rezervų ir kartu didelės dalies žmonių pajamos yra, švelniai tariant, nedidelės? Lietuvoje aštuonerius metus valstybės biudžeto lėšos buvo švaistomos. Didžiulių stadionų, prabangių sporto arenų, rūmų statybos, prabangių valdiškų automobilių pirkimas. Tad pinigai, kurie galėjo būti skirti žmonių pensijų didinimui, biudžetinio sektorius darbuotojų algų kėlimui ir valstybės finansinio rezervo kaupimui, buvo iššvaistyti ir net išgrobstyti. Deja, prie tokio švaistymo savo pritarimu prisidėdavo ir tuometinė opozicija.

Žvelgiant į krizės priežastis, iškyla ir vertybių klausimai, kurie kartais pamirštami. Vakarų pasaulyje įsivyravęs vartotojiškumas ir kai kuriose Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Rytų Europos valstybėse įsigalėję korumpuoti režimai atvėrė kelius į staigų finansinį ir ekonominį nuosmukį. Tironiškose ir oligarchinėse valstybėse įsigalėjusi kapitalizmo diktatūra sukūrė iškreiptą socialinę bei ekonominę sistemą. Valdžia atsidūrė stambiausių kapitalistų – bankininkų ir oligarchų – rankose, visuomenės tapo valstybę užvaldžiusių siaurų oligarchinių grupių įkaitėmis. Jozefo Hofnerio knygoje „Krikščioniškas socialinis mokymas“ teigiama: „Ekonomika nėra nei vienintelis, nei svarbiausias tikslas: ji turėtų užimti deramą vietą teisingoje tikslų hierarchijoje. Svarbu yra žmogaus orumas ir laisvė, santuoka ir šeima, religija ir dorovė, kultūros vertybės ir galutinis visų daiktų tikslas – Dievas. Bandymas sugriauti šią harmoniją būtų technokratijos ir žmogaus pažeminimo siekimas“. Apie vertybių ir ekonomikos santykį dažnai kalbėjo ir popiežius Jonas Paulius II: „Kad išvengtume vartotojiškumo fenomeno, reikia tokių vadovaujančių žmonių, kurie atsižvelgtų į visas būties dimensijas. Jei objektyvus ekonomikos tikslas vartotojiškai suabsoliutinamas ir prekių gamyba bei vartojimas paverčiami visuomeninio gyvenimo pamatu, tai reiškia, kad nustoja normaliai veikti visa socialinė kultūros sistema. Todėl reikia milžiniškų pastangų, kurios ugdytų atsakingą vartotoją, pažadintų gamintojų atsakomybės jausmą ir sukurtų prielaidas kartais būtinam valstybės institucijų įsikišimui“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija