„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. sausio 27 d., Nr.2 (202)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Filmas apie agresiją prieš Gruziją

Gintaras Visockas

Režisierius Andriejus Nekrasovas,
sukūręs dokumentinį filmą
„Uroki russkogo“ apie Rusijos
ir Gruzijos konfliktą
Autoriaus nuotrauka

Su režisieriumi iš Sankt Peterburgo Andriejumi Nekrasovu pirmą kartą susipažinau 2009-ųjų vasaros pabaigoje, kai jis viešėjo Lietuvoje. Rugpjūčio 1–7 dienomis Vilniuje surengtame festivalyje „Kinas prieš melą“ buvo rodoma trumpoji A. Nekrasovo dokumentinio filmo „Nedoverije“ (apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Rusijoje priežastis) versija. Beje, festivalio atidarymo metu režisierius A. Nekrasovas pabrėžė esąs laimingas, galįs dalyvauti kino festivalyje, skirtame morališkai palaikyti tuo metu Kaune įkalintus čečėnus Chadižat ir Maliką Gatajevus. Mat kaip ir kiti festivalio rengėjai bei dalyviai, jis  buvo įsitikinęs, jog Gatajevų byla yra politinio pobūdžio.

Taigi Andriejus Nekrasovas – aštrių, politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai – apie sprogdinimų Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioaktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. 2009-ųjų rugpjūtį laikraščiui „XXI amžius“ jis pasakojo apie baigiamą kurti dokumentinį filmą apie 2008-ųjų Rusijos ir Gruzijos karą, nes šį konfliktą jis matė savo akimis. Filmą jis žadėjo baigti montuoti iki 2010-ųjų pradžios. O kur bus parodyta sensacingoji juosta, režisierius A. Nekrasovas tuokart tiksliai nežinojo. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A. Nekrasovas, dabartinei Rusijos vadovybei nėra priimtini. Todėl dauguma aštraus siužeto A. Nekrasovo filmų dienos šviesą išvysta tik Vakaruose – Amerikoje, Europoje. Net montuojami jie dažniausiai ne Rusijoje, o kokioje nors kitoje, saugesnėje vietoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje ar Norvegijoje.

Šiandien A. Nekrasovo filmas apie 2008-ųjų pabaigos kruviną Gruzijos ir Rusijos konfliktą jau užbaigtas. Pirmieji dviejų valandų trukmės dokumentinę juostą „Uroki russkogo“ išvydo Vakarų valstybių žiūrovai, daugiausia – Kanų kino festivalio rengėjai ir svečiai. Į klausimą, kada ir kaip jį galėtų pamatyti Lietuvos žmonės, dar keblu atsakyti. A. Nekrasovo filmą galima pasižiūrėti internete. Žinoma, dokumentinės juostos peržiūra internete šiek tiek skiriasi nuo peržiūros modernioje kino salėje. Ir vis dėlto režisieriaus A. Nekrasovo filmas paliko neišdildomą įspūdį.

Pirmiausia jis yra objektyvus. Tai A. Nekrasovas žadėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio mėnesį, duodamas „XXI amžiui“ išskirtinį interviu. Savo pažado režisierius iš Sankt Peterburgo nesulaužė. Filme išklausomos visos pusės, visos versijos. Tačiau jo filme – ryški pilietinė pozicija. Dar tiksliau tariant – ryški progruziniška pozicija. Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų – kai jis atsiprašo kelyje sutiktų gruzinų už tai, kad rusų karo lėktuvai sugriovė jų namus bei nužudė artimuosius. O netekčių ir nelaimių prislėgtas gruzinas, nors ir bardamasis bei be perstojo kartodamas „taip elgtis negalima“, vis dėlto A. Nekrasovui neatsuka nugaros. Priešingai – rusų režisieriui padovanoja butelį gruziniško vyno. Tuo metu suskamba režisieriaus A. Nekrasvo komentaras, kokia didelė laimė, jei karas atėjo ne į tavo namus. Kartu režisierius pabrėžia: laimingas ir tas, kuris žino, jog ne jis ir ne jo tauta pradėjo neteisingą karą. Šie žodžiai aidi taip įtikinamai ir nuoširdžiai, jog nesunku įsivaizduoti, kaip kenčia ir pats režisierius, matydamas, kokius baisumus į šią Kaukazo valstybę atnešė ginkluoti jo tautiečiai.

Beje, rašyti recenziją apie dokumentinį filmą – keblus reikalas. Filme labai svarbūs vaizdai – jokių faktų, skaičių, komentarų. Tiesiog kartais vaizdas pasako žymiai daugiau, nei ištisos tirados sausos informacijos. Bet kaip tą vaizdo sukeltą jausmą perteikti popieriuje? Štai ant kelių klūpo gruzinas ir garsiai rauda. Šalia – jo namų griuvėsiai. Tolumoje – degantys namai. Ant klūpančio gruzino kelių guli negyvo jauno vyriškio kūnas. Gal brolio, gal sūnaus, gal draugo. Klūpančiojo veidas – iškreiptas skausmo. Jis bučiuoja žuvusįjį ir gruziniškai šaukia. Rėkia garsiai, klaikiai. Gruziniškai nesuprantu, bet man pasirodė, kad gyvasis gruzinas liepia gulinčiam greičiau keltis ir nuoširdžiai pyksta, kai šis nereaguoja į jo prašymus. Netoliese – bėgančių kariškių, pabėgėlių, siluetai. Pro šalį prašvilpia greitosios medicinos pagalbos automobilis. O klūpantis gruzinas nieko nemato, aplinkinis pasaulis jam neegzistuoja – jis gedi žuvusiojo.

Filme yra ir scena, kaip gruzinų kariškiai pakelia gatvėje žuvusiojo kūną ir neša jį į šiukšlių mašiną. Žuvusiojo kūnas nešamas į šiukšles išvežančią transporto priemonę ne todėl, kad gruzinų kariai negerbtų žuvusiojo, o todėl, kad kito automobilio tuo metu tiesiog nėra. Ir neaišku, ar kada nors bus. Taigi sumaitotas nelaimėlio kūnas guli ten, kur kadaise buvo pilamos šiukšlės. Tuo metu prieina senyvo amžiaus moteriškė ir ranka baksnoja kūną, ištaria žuvusiojo vardą, prašo, kad šis keltųsi. Filme yra ir abchazės interviu. Moteris tvirtina, jog abchazai ir gruzinai per amžius gyveno taikiai ir draugiškai, kol neįsikišo Kremlius. Jos tėvas buvo abchazų šventikas. Į kaimą atėję rusų kazokai paklausė tėvo, kieno čia žemė, ant kurios jis stovi. Rusų kazokai norėjo, kad šventikas pasakytų, kad ši žemė nepriklauso Gruzijai. Tačiau šventikas neišsigando automatų vamzdžių ir pasakė: „Ši žemė – Dievo, o mes visi – Dievo vaikai“. Toks atsakymas agresyviai nusiteikusiems rusų ir abchazų kariams nepatiko ir jie nužudė šventiką, susigraudinusi pasakojo nužudytojo abchazų šventiko dukra.

Filme įsiaudrinęs kalba ir karinėje Rusijos agresijoje prieš Gruziją dalyvavusio rusų eilinio tėvas. Tėvas tvirtino, kad sūnus žinojo, jog bus pasiųstas į Gruziją kariauti kur kas anksčiau, nei prasidėjo realūs koviniai veiksmai. Rusų kario tėvui net abejonių nekyla, jog pirmieji šaudyti vis dėlto pradėjo ne gruzinai, o rusai. Pasirodo, dar 2008-ųjų liepos mėnesį Cchinvalio gyventojus Kremlius buvo perspėjęs kraustytis iš namų Rusijos link. O rusų kariuomenė dar iki rugpjūčio 8-osios buvo slapta įžengusi į Gruzijos teritoriją ir į gruzinus šaudė nuo pat rugpjūčio 6-osios.

Rusų eilinio tėvas baisėjosi rusų karininkų nepagarba rusų kareiviams. Pasak jo, rusų karininkai savo pavaldinius  laikė alkanus. Ne dėl to, kad iš centro nebūtų atėję konservų daviniai. Mėsos konservus rusų karininkai parduodavo civiliams gyventojams prekyvietėse, o pinigus susidėdavo sau į kišenes. „Tokia rusų kariuomenės moralė“, – pasakojo eilinio rusų kario tėvas.

Patys kraupiausi filmo vaizdai – visai ne tie, kuriuose rodomas kraujas, raudos, lavonai. Kraupiausios akimirkos – tai savimi patenkinto, šaltakraujiškai į filmavimo objektyvą žvelgiančio Rusijos premjero Vladimiro Putino žodžiai, esą „Kremlius elgiasi visiškai adekvačiai, pažabodamas agresyvųjį Tbilisį“.

Rusijos premjero teiginius, esą Kremliui galima priekaištauti tik todėl, kad jis per daug ilgai laukė, kol atsikvošės Michailas Saakašvilis, režisierius A. Nekrasovas pakomentavo leisdamas pasakoti patiems gruzinams, osetinams, abchazams. Dauguma filmo herojų demaskavo sumaniai paslėptas agresyvias Kremliaus užmačias. Jie pasakojo, kaip iš Cchinvalio dar gerokai iki konflikto Rusija masiškai ir organizuotai išvežė beveik visus civilius – mieste liko vien kariškiai. Todėl Kremliaus propagandos platintojų šūkavimai, esą gruzinai barbariškai bombardavo taikų civilių miestą, tėra begėdiškas melas. Kai Gruzija ėmėsi atsakomųjų veiksmų, Cchinvalyje civilių jau seniai nebuvo.  

Dokumentiniame filme „Uroki russkogo“ režisierius A. Nekrasovas įamžino ir Rusijos premjero V. Putino pokalbį su Vakarų žurnalistu, kuris klusniai, tarsi mokinukas, atsakinėja į tendencingus Rusijos vadovo žodžius. Pasak režisieriaus, V. Putinas neklausia, kieno argumentai jam pasirodė labiau įtikinami. V. Putinas klausia, kodėl žurnalistui pasirodė teisinga būtent Maskvos pozicija. Ir demokratiškos Europos Sąjungos atstovas ima berti tarsi mintinai išmoktas antigruziniškas tezes. O tuo metu rodomas vaizdas, kaip nuolaužų krūvoje pargriuvusi klykia moteris, o aplink ją viskas dega, sproginėja. Pasak A. Nekrasovo, visą pasaulį apskriejęs vaizdas buvo pateikiamas kaip Gruzijos kariškių agresijos prieš taikius abchazus ir osetinus pavyzdys. O juk iš tikrųjų – viskas priešingai. Toji iš baimės ir skausmo klykianti moteris – ne abchazė ir ne osetinė. Ji – gruzinė. Ir ji klykė ne Cchinvalyje, o viename Gruzijos kaime, kurį apšaudė rusų naikintuvai.

Režisieriui A. Nekrasovui pavyko išsamiau pasišnekėti su aukšto rango Gruzijos karininku, kuris pasakoja, kaip rusų kariškių remiami separatistai, kriminalinių struktūrų atstovai konflikto išvakarėse įžūliai šaudė į gruzinų pozicijas. Tokiais veiksmais gruzinai buvo provokuojami atsakomiesiems veiksmams. Į klausimą, kam visos šios karinės operacijos prireikė V. Putinui, gruzinų kariškis atsakė nedviprasmiškai: „Kremlių erzina mūsų ketinimai stoti į NATO ir Europos Sąjungą“. Tuoj po šito pokalbio dokumentinėje juostoje demonstruojama Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kalba. Apie Gruzijos ir Rusijos konfliktą ji kalba taip, tarsi dėl karo labiau būtų kalta Gruzija, o Rusija – tik dėl pernelyg grėsmingo atsakomojo veiksmo – neva Rusija turėjo moralinę teisę atsakyti į Gruzijos agresiją, tik atsakė pernelyg griežtai. Režisieriaus A. Nekrasovo filme Vokietijos kanclerės žodžiai skamba kaip įžūlus, begėdiškas melas. Šis melas verčia susimąstyti, kur nueis demokratinė Europos Sąjunga, net žodžiais neišdrįsdama agresoriaus pavadinti agresoriumi.

Dokumentiniame filme panaudota ir pasaulinio garso muzikanto muzika, kuri kadaise buvo grojama Leningrado blokados aukų garbei. Dabar savo muziką tas išsilavinęs, inteligentiškas muzikantas leidžia panaudoti pagerbiant neva nuo Gruzijos kariškių nukentėjusias aukas. Režisierius A. Nekrasovas piktinasi: rusai barbariškai bombarduoja gruzinišką Gorį, o Vakarai apsimeta maną, jog tai gruzinai atakuoja Cchinvalį.

Filme kalba buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė. Jis sako: „Rusijai reikia Abchazijos. Rusijai reikia Abchazijos kurortų, uostų, todėl ji ir kursto abchazus prieš gruzinus“. Filme yra ir tokie pasipiktinusio Gruzijos diplomato žodžiai: „Mes išvedėme tankus iš Abchazijos, patikėję, jog Rusija nesiims destruktyvių veiksmų prieš mus. Bet Rusija mus apgavo. Mes išvedėme savo kariuomenę, o ji – įvedė.“

A. Nekrasovas ir jo kolegė į karo konflikto zoną atvyko iš dviejų skirtingų pusių. Vienas iš jų važiavo iš Rusijos kontroliuojamos teritorijos, kitas – iš regionų, kurie pavaldūs dabartinio Gruzijos prezidento M. Saakašvilio administracijai. Todėl pats žiūrovas gali palyginti, kokius faktus nutyli, slepia, iškraipo, sakykim, rusų kariškiai ir kokias versijas pateikia Gruzijos karininkai. A. Nekrasovo dokumentinėje juostoje leidžiama savo nuomonę išdėstyti visoms konfliktuojančioms pusėms. Tačiau režisieriaus A. Nekrasovo simpatijos – gruzinų pusėje. Pelnytos simpatijos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija