„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. vasario 2 d., Nr.3 (225)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Prezidentas, kurio valstybė nesuprato

Vytautas Guliokas

Rusijos Federacijos
prezidentas Borisas Jelcinas

Vasario 1 dieną minėjome pirmojo nepriklausomo Rusijos Federacijos valstybės prezidento Boriso Jelcino (1931–2007) 80-ies metų sukaktį. Ir Leninas, ir B. Jelcinas įsirašė į Lietuvos istoriją: ir vienas, ir kitas sudėtingų istorinių aplinkybių apsuptyje savo laiku pripažino ir mūsų valstybės nepriklausomybę.

B. Jelcino laikotarpis prezidento poste Rusijoje (1991–1999) vertinamas nevienareikšmiai, kaip ir jo nenuspėjamas charakteris ir poelgiai jam kylant karjeros laiptais ir esant aukščiausiame valstybės poste. Žinomas Rusijos rašytojas ir disidentas A. Solženicynas po susitikimo su prezidentu B. Jelcinu taip trumpai jį apibūdino: „Labai rusiškas“ ir pridėjo: „Per daug rusiškas“.  Galbūt jo nenuspėjamą elgesį lėmė ir krikštas, per kurį pagėręs šventikas kūdikio vos nenuskandino maudyklėje. Jį atgaivinę suteikė Boriso vardą. Šis žmogus gana kukliai įamžintas, nes tam prieštarauja atskiri visuomenės sluoksniai. 2008 metais Krasnojarske verslininko Aleksejaus Pfanenštilio iniciatyva buvo bandyta pastatyti paminklą pirmajam atgimusios Rusijos prezidentui, tačiau vietinė valdžia, spaudžiama visuomenės, leidimo neišdavė.

Rojus Medvedevas, žinomas kairiosios krypties disidentas ir publicistas, B. Jelcino jubiliejaus proga išleido knygą „Borisas Jelcinas (Liaudis ir valdžia Rusijoje XX amžiaus pabaigoje)“, kurioje skaitytojams pažadėjo būti nešališku ir remtis tik patikrintais faktais.  Knygoje rašoma, kad B. Jelcinas, įgijęs statybų inžinieriaus specialybę Sverdlovsko politechnikos institute, neužsibuvo  statybų aikštelėse. Nors kolektyvizacijos metu jo tėvai, kaip pasiturintys, buvo iškelti iš savo gyvenamosios vietos, o tėvas patyrė kalinio dalį ir statė Vogos-Dono kanalą, B. Jelcinas sparčiai kopė partinio darbuotojo karjeros laiptais. 1976 metais jis jau buvo Sverdlovsko srities CK pirmasis sekretorius, o nuo 1985 metų  partinę veiklą tęsė Maskvoje. 1987 partijos Centro komiteto plenume jis kritiškai atsiliepė apie centro komiteto narius, jų privilegijas ir M. Gorbačiovo persitvarkymo politiką, pareiškęs, kad „liaudies tikėjimas persitvarkymu palaikomas dirbtinai“. Tada M. Gorbačiovas pažadėjo B. Jelcino neprileisti prie politikos. Deja, persitvarkymo mechanizmas jau buvo per daug įsisukęs, tad krentant M. Gorbačiovo populiarumui augo B. Jelcino, tapusio partinės demokratijos lyderiu, populiarumas. Kai 1991 metų rugpjūčio mėnesį Maskvoje prasidėjo pučas, B Jelcinas nepabūgo įsiaudrinusios minios akivaizdoje pasirodyti aikštėje ant tanko ir metė M. Gorbačiovui, pasislėpusiam Rusijos pietuose esančioje Foroso poilsiavietėje, skaudžią repliką: „Brangusis Michailai Sergejevičiau, mes jau 48 valandas esame mirties akivaizdoje“.  M. Gorbačiovas, sugrįžęs iš Foroso, ant lėktuvo trapo buvo priverstas pripažinti: „Aš sugrįžau į kitą šalį“. 1991 metų rugpjūčio 21 dieną baigėsi SSRS istorija.

Tačiau, pasak R. Medvedevo,  B. Jelcinas, daug jėgų atidavęs kovai už valdžią, jau nebeturėjo jų tiek, kad galėtų valdyti šalį. Privatizacijos banga, karas Čečėnijoje (1994–1996) ir 1998 metų krizė, per vieną naktį nuvertinusi rublio vertę, bei paties prezidento potraukis stipriajam gėrimui išsekino sveikatą. 1999 m. gruodžio 31 dieną B. Jelcinas pranešė apie savo atsistatydinimą  ir paprašė jam atleisti, kad ne viską padarė: jam nepavyko atsikratyti praeities šleifo ir vienu šuoliu peršokti nuo totalitarinio režimo į civilizuotą visuomenę.

Kol kas to pasiekti nepavyko ir jo paveldėtojams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija