„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. gruodžio 28 d., Nr.22 (243)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ryga

Gintautas Ereminas

Žvilgsnis į centrinę Rygos aikštę

Latvija – ne tik mūsų kaimynė, bet ir pagal tautinę, kalbinę, istorinę raidą yra artima, netgi broliška tauta. Priklausiusi Livonijos ordinui, turėjusi konfliktų ir su tuometinėmis lietuvių gentimis, vėliau kai kurios dalys įėjo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį ar priklausomybę, o dar vėliau, kaip ir Lietuva, pateko į Rusijos imperijos sudėtį, nuo 1918 metų jos istorija beveik sutapo su Lietuvos istorija – 1918 metais paskelbė nepriklausomybę, o 1940 metais ją prarado, 1990-aisiais – vėl tapo nepriklausoma. Su Latvijos istorija glaudžiai susijusi jos svarbiausio miesto – dabartinės sostinės Rygos – istorija.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad dabartinės Rygos vietoje X–XI amžiais buvo gyvenviečių. Istoriniuose šaltiniuose (eiliuotoje Livonijos, Wartberge’s kronikose ir kt.) Ryga minima nuo 1198 metų. 1201–1255 metais šis miestas buvo Rygos vyskupo, 1255–1562 metais – arkivyskupo rezidencija. 1202 metais Rygos vyskupas Albertas įkūrė Kalavijuočių ordiną (nuo 1237-ųjų – Livonijos ordinas), Ryga tapo jo tvirtove. 1203 metais Rygą puolė lietuvių remiamas Jersikos valdovas Visvaldis, 1205-aisiais – Vidžemę siaubiančio lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenė, 1210 metais miestą buvo apsiautę kuršiai. Po 1221 metų Ryga įgijo politinį savarankiškumą, savo vėliavą ir herbą. Įtaką miesto valdymui darė cechai ir gildijos. Netrukus gavo miesto teises, įsteigta rotušė, sukurta Rygos patrimoninė sritis. 1232 metais paskelbta, kad sklypus šioje srityje gali įsigyti tik Rygos miestiečiai, bet ne vienuolynai ar dvasiniai ordinai. 1256 metais Rygos arkivyskupas Albertas II Suerbeeras atsisakė jam priklausančios siuzereno teisės tvirtinti miesto teisėją, po metų popiežius Aleksandras IV atleido Rygą nuo dešimtinės. Šio miesto santykiai su Livonijos Ordinu (jis 1275 metais gavo iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo I Habsburgo Rygos mieste teisminę valdžią) blogėjo, 1297–1330 metais Rygos arkivyskupijos ir Rygos kovą su Livonijos Ordinu rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas, mieste buvo įkurdinta lietuvių įgula. 1330 metais Livonijos Ordinas tapo Rygos siuzerenu. Nuo XIV amžiaus vidurio Ryga aktyviai veikė Hanzos sąjungoje (jai priklausė nuo 1282 metų). Pagal Kopuso prekybos sutartį (1406 metų) laisvai prekiavo su LDK priklausančiu Polocku, per Rygą vyko nemaža dalis LDK užsienio prekybos. Rygiečių luominę savimonę stiprino atstovavimas apie 1420 metais įkurtame Livonijos Landtage. 1451 metais miestas pradėjo prieš Livonijos Ordiną nukreiptas slaptas derybas su Prūsijos sąjunga. Kilus karo grėsmei 1452 metų lapkritį pasirašyta Salaspilio sutartis: Ryga pakluso dviems siuzerenams – Livonijos Ordinui ir Rygos arkivyskupui. 1535 metais įsitvirtinus reformacijai perimta Rygos katalikų bažnyčių ir vienuolynų nuosavybė, katedros mokykla pertvarkyta į evangelikų liuteronų, pranciškonų vienuolynai – į vargšų prieglaudas. Per 1558–1583 metų Livonijos karą Ryga buvo laisvasis miestas. 1581–1621 metais priklausė Abiejų Tautų Respublikai, 1621–1710 metais – Švedijai, 1710–1917 metais – Rusijos imperijai. XVII amžiuje šiame mieste atsirado manufaktūrų. XVIII amžiaus 9 dešimtmetyje tapo Rygos gubernijos (nuo 1795 metų Vidžemės gubernija) centru, netrukus – vienu didžiausių Baltijos jūros uostamiesčių. 1812 metais, siekiant apsisaugoti nuo galimo Napoleono I puolimo, sudeginti Rygos priemiesčiai. Panaikinus baudžiavą Vidžemėje (1817 metais) ir Kurše (1819 metais) bei plėtojant pramonę XIX amžiuje Rygoje gyventojų staigiai padaugėjo. 1857–1863 metais nugriauti miesto įtvirtinimų sistemos pylimai, priemiesčiuose leista statyti mūrinius pastatus, nutiesta geležinkelio linija, kuri per Daugpilį jungė Rygą su Sankt Peterburgu ir kitais miestais. XIX amžiaus antroje pusėje Ryga tapo trečiu pagal dydį Rusijos imperijos pramonės centru. Labai padaugėjo pramonės darbininkų (1890 metais – 16 tūkst., 1900 metais – 47 tūkst., 1914 metais –  daugiau kaip 87 tūkst.). Tai buvo vienas svarbiausių 1905–1907 metų revoliucijos centrų. Iki 1908 metų čia veikė karo, iki 1912 metų – sustiprintos apsaugos padėtis. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje  apie 350 pramonės įmonių ir 200 tūkst. kvalifikuotų darbininkų bei jų šeimos narių evakuota į Rusijos gilumą, daug gyventojų tapo karo pabėgėliais. Per visą karo laikotarpį fronto linija ėjo netoli Rygos, 1917 m. rugsėjį ją užėmė Vokietijos kariuomenė. 1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje paskelbta Latvijos nepriklausomybė, sudaryta Latvijos laikinoji vyriausybė (pirmininkas K. Ulmanis). 1919 m. sausį Rygą užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė (čia paskelbta Latvijos SSR), 1919 m. gegužę – Landesveras ir vadinamoji Geležinė divizija. Per 1919 metais vykusį Cėsių mūšį Latvijos ir Estijos kariuomenei sumušus Landesverą, K. Ulmanio vyriausybė grįžo į Rygą. Netrukus Latvijos kariuomenė  iš Rygos prieigų išvijo bermontininkus. 1920 m. rugpjūtį 11 d. Rygoje pasirašyta Latvijos–Sovietų Rusijos taika, o 1921 m. kovo 18 d.  – Lenkijos ir Sovietų Rusijos karą užbaigianti Rygos taika. Iš Sovietų Rusijos atgauta nedidelė dalis evakuotų įmonių. 1918–1940 metais Ryga buvo nepriklausomos Latvijos sostinė, svarbiausias šalies pramonės, prekybos, kultūros ir švietimo centras. XX amžiaus 4 dešimtmetyje čia pastatyta daug visuomeninės paskirties pastatų, gyvenamųjų namų, įrengta parkų. Po Molotovo–Ribbentropo pakto sudarymo 1939-aisiais iš Rygos išvyko dauguma jos gyventojų vokiečių. 1940 m. birželio 17 d. miestą okupavo SSRS, 1941 m. liepą – Vokietijos kariuomenė. 1943 m. rugpjūtį Rygoje sukurta tautinio pasipriešinimo organizacija – Latvijos centrinė taryba (pirm. K. Čakstė). 1944 m. spalį SSRS kariuomenė užėmė Vokietijos kariuomenės paliktą Rygą. 1945–1991 metais Ryga buvo Latvijos SSR sostinė ir Pabaltijo karinės apygardos centras. Sutelkus pramonės gamybą sovietmečiu mieste apsigyveno daug imigrantų iš SSRS. XX amžiaus 9 dešimtmetyje, SSRS prasidėjus vadinamajai pertvarkai, miestas tapo nepriklausomybės sąjūdžio centru, 1991 m. rugpjūčio 21 d. atkūrus Latvijos nepriklausomybę – vėl suverenios valstybės sostine. XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pramonės gamyba sumažėjo daugiau nei perpus, nustojo veikti dauguma Rygos didžiųjų pramonės įmonių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija