„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. lapkričio 25 d., Nr. 11 (293)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Miglotas lapkritis

Kun. Robertas PUKENIS

Lapkričio 8-ąją milijonai pasaulio žmonių, kvapą užgniaužę stebėjo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus. 45-uoju JAV prezidentu tapo ekstravagantiškas, nenuspėjamas milijardierius Donaldas Trampas (Donald Trump). Nors ir daug kalbėta, rašyta įvairių apžvalgininkų ir politologų, bet vis dėlto pasigendama vieno kito katalikiško akcento jų įžvalgose. Žinoma, kad Hilari Klinton (Hillary Clinton) mums, lietuviams, buvo saugesnis ir geresnis variantas. Aš irgi iš pradžių maniau, kad D. Trampo išrinkimas Lietuvai bus blogai, bet paskui dėl tokio vertinimo susilaikiau, suprasdamas, kad Dievo Apvaizda tokiuose įvykiuose vis dėlto veikia geriau negu diplomatų strategijos. Tad kokios mintys kilo, žvelgiant į neramų pasaulį pro Bažnyčios langą?

Rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose yra pamoka Europos Sąjungos, o ypač Lietuvos politikams. JAV respublikonai gina gyvybę, jie dažnai pasisako už tvirtą tradicinę šeimą, nepritaria abortams, įvairiausiems bandymams (Džordžas Bušas, tapęs prezidentu, uždraudė vadinamuosius „mokslinius tyrimus“, susijusius su gyvybe). O Barakas Obama, tapęs prezidentu, viską leido, ką respublikonai buvo įdiegę moralės, šeimos, gyvybės apsaugos srityje. Be to, B. Obama kartais netgi griežtai stodavo prieš Katalikų Bažnyčios poziciją, todėl H. Klinton netgi prezidentą B. Obamą buvo pakritikavusi, ypač užsienio politikos srityje, ir teigė, kad ji turinti kitokias pažiūras. Vis dėlto prezidentas B. Obama tiek „nusivažiavo“, kad 2015 m. liepos 26-ąją, atskridęs į Keniją, pradėjo užtarti sodomizmą, lyg tai būtų svarbiausias dalykas žmonijai. Aš tik dėstau faktus ir atsiprašau panašios orientacijos žmonių, prašydamas niekam neniekinti kitaip mąstančių ir nesityčioti iš jų – negali būti jokios homofobijos. Bet ir musulmonai, aprašę tą B. Obamos vizitą, teigė: „Pranašas buvo nesuprastas savo tėviškėje“. Kiti afrikiečiai aiškino, kad jie Afrikoje yra atsilikę ir jiems tai neaktualu.

Kai JAV prezidentu 1993–2001metais buvo H. Klinton vyras Bilas, savo liberaliomis nuostatomis prieš gyvybę ji reiškėsi ne tik JAV, bet ir tarptautinėse konferencijose. Net popiežius Jonas Paulius II, priimdamas buvusį Italijos komunistų partijos lyderį Maksimą d‘Alemą (Massimo d‘Alema), sakė: „Jūsų graži, ne amerikietiška šeima“. Taigi turėjo galvoje JAV prezidentą B. Klintoną ir jo žmoną. H. Klinton būtų tęsusi tą pačią liberalią šeimos politiką, tik galbūt negalėjusi pralenkti dabartinio prezidento demokrato B. Obamos, nes visuomenė jau nepritarė jo siūlymams įrengti bendrus tualetus. Prezidentaujant B. Obamai dar pirmoje kadencijoje aš paklausiau vienos lietuvaitės teisininkės, dirbančios JAV, aktyvios vidutinio amžiaus išeivijos veikėjos, kaip ji vertinanti B. Obamą. Ši atsakė maždaug taip: „Velnias jis, nepripažįsta jokios religijos, neina į jokią bažnyčią, teisindamasis, kad, jeigu eis, tada šitai konfesijai suteiks pirmumo teisę“. Tikras demokratas ir viską daro „dėl lyčių lygybės“. Taigi visa šita „pažanga“, brukama paprastiems amerikiečiams, įgriso iki gyvo kaulo. O juk dauguma JAV gyventojų yra krikščionys (nors ir ne katalikų).

Tiesa, už H. Klinton balsavo 800 tūkst. rinkėjų daugiau negu už D. Trampą, bet dėl sudėtingos rinkimų sistemos šioje šalyje pergalę pasiekė būtent jis. D. Trampo sėkmę lėmė daugybę faktorių. Pavyzdžiui, irgi siekęs būti perrinktas Atstovų Rūmų pirmininku respublikonas Polas Rajanas (Paul Ryan) teigė, kad „palaikysiąs Donaldą, kadangi su juo bus galima susitarti šeimos klausimu. Jis (Trampas) pažadėjo mus remti, o su H. Klinton mes nesusitarsime“. Sudėjus visus veiksnius ir subjektyvius faktorius, nugalėjo stiprus vyras, nors ir neatsilaikęs prieš manekenes, turėjęs skandalų verslo srityje. Pavyzdžiui, prezidentas Džordžas Bušas su žmona sugadino balsavimo lapą ir parodė, kad jiems nė vienas kandidatas netinkamas. Keista ir įdomi ta Amerika. Štai H. Klinton rinkimų štabo darbuotojai priminė, kad D. Trampas kažkada pasigyrė meilės nuotykiais. Jis turėjo gal 10 minučių suprakaitavęs aiškintis per televiziją, kad dabar yra labai rimtas žmogus. Vienas amerikietis tvirtino, kad niekada nelaimės JAV prezidento rinkimų bedievis, nors ten religija demonstratyviai atskirta nuo valstybės ir oficialiuose sluoksniuose netgi nemandagu klausti: „Koks tavo tikėjimas?“ Bet pralaimėjusioji H. Klinton jau prisiminė Dievą, sakydama: „Telaimina Ameriką Dievas“. Kaip supratau, ji dar žada dalyvauti kituose JAV prezidento rinkimuose, jeigu turės sveikatos. Buvusi senatorė H. Klinton turi didelę patirtį, taigi jei gerai pasiruoš, greičiausiai laimės tuos rinkimus.

D. Trampas palietė jautrią temą ir pataikė paprastiems amerikiečiams tiesiai į širdis. Jis priminė prarastą amerikiečių didybę, kai visame pasaulyje juos gerbė, o dabar Vladimiro Putino Rusijos lėktuvas provokuojančiai manevruoja virš amerikiečių laivo. D. Trampas sakė, kad už tokį JAV prezidento pažeminimą reikia nušauti. Tokia rinkimų detalė parodo, kad JAV neleis pažeminimo. Be to, D. Trampas pareiškė, kad reikia pirmiau savimi pasirūpinti. „Pastatome Kabule mokyklą, ją susprogdina ir vėl statome, o mums patiems trūksta tokių mokyklų ir ligoninių“, – sakė jis. Juk jau pasenusi ir pačių amerikiečių infrastruktūra. O argi gali JAV visus apginti, apginkluoti ir dar padengti 75 proc. NATO išlaidų? O juk tos išlaidos imamos iš eilinio amerikiečio kišenės. Visi JAV vadovai NATO šalių lyderiams primindavo gynybai skirti 2 proc. šalies BVP, bet tik Estija, Graikija ir dabar Jungtinė Karalystė skiria tokio dydžio išlaidas. O kur kitos valstybės? Tada iš tiesų teisus D. Trampas: arba prisidedate tiek, kiek jums priklauso, arba mes jūsų neginsime. Todėl ne visada reikia bijoti, esą D. Trampas išardys NATO – jis vis dėlto nori būti geras prezidentas savo valstybei. Tiesa, ir H. Klinton užsiminė, kad kitų valstybių įnašas į gynybą būtų didesnis, tačiau D. Trampas visomis temomis prabildavo įtaigiau, oratoriškiau, o ponia Hilari kalbėdavo lyg per paskaitą: ramiai, didingai, aristokratiškai atremdama visus pono Donaldo puolimus.

Tik nesuprantu, kaip FTB galėjo atlikti tyrimą dėl H. Klinton susirašinėjimo valstybiniais klausimais iš jos asmeninio kompiuterio ir apie tai viešai pranešė, taigi metė jai šešėlį, o jos oponentas šaukė iš visos gerklės, kad „Klinton reikės uždaryti i kalėjimą“. Privalėjo tirti tyliai ir tik tada pranešti JAV žmonėms, kad tame susirašinėjime nieko kaltinančio nėra. Dabar H. Klinton galėtų paduoti FTB atsakingąjį vadovą į teismą už tokią „gerą“ paslaugą. Jeigu JAV prezidento rinkimus laimėjus D. Trampui Kremlius ir žirinovskininkai šampaną gėrė, tai jie ištyrė, ir, matyt, Rusijos kanalai veikia geriau negu įvairūs politologai, teigę, kad D. Trampas bus parankesnis Rusijai negu H. Klinton. Žvalgyboje, psichologijoje niekas nepralenks Rusijos.  Bet dauguma politikų ir apžvalgininkų baiminasi dėl galimo D. Trampo suartėjimo su V. Putinu. Nubraukime visas D. Trampo kalbas kaip rinkimų technologiją, bet jis jau pasitarnavo Kremliui, kažkada ragindamas, kad britai balsuotų už Didžiosios Britanijos išėjimą iš Europos Sąjungos – „Brexit“. Amerikiečiai yra labiau anglosaksai, o britai paklauso savo gentainių. Taigi tuos 4 proc., kurie nusvėrė JK pasitraukimą iš ES, ir pelnė gausūs būriai V. Putino diplomatų, žurnalistų, verslininkų, įsikūrusių JK.

Yra ir abejonių keliančių dalykų. Man ypač keistai atrodė JAV generolo majoro Maiklo Flyno (Michael Flynn) dalyvavimas Maskvoje (jis sėdėjo šalia V. Putino) minint „Rusija šiandien“ įkūrimo metines. Šis generolas per JAV televiziją yra teigęs: „Su Rusija reikia kalbėtis“. Jeigu taip kalbėtų žmogus, visai nenutuokiantis istorijos pamokų, tai dar nieko. Tokių ir Lietuvoje yra pakankamai. Bet JAV generolui tai aiškinti viešai yra savęs pažeminimas. Ir štai toks generolas, kaip pasirodo, patarinės JAV prezidentui nacionalinio saugumo klausimais. Bet juk visi politikai buvo norėję kalbėtis su Rusija, draugauti, jau buvo beveik visai nusiginklavę, tačiau žinome, kad Rusijai nereikia kalbų, ji kaimynines teritorijas siekia užimti tyliai, ramiai be šūvio. Užėmęs Krymą, sulaužęs Budapešto memorandumą, V. Putinas irgi sakė B. Obamai: „Mes nenorime šaltojo karo“. O tai reiškia, kad Rusijai vėl parduokite technologijas (kurias pritaiko ir karinei technikai) ir toliau rusų generolus pasikvieskite į JAV pažiūrėti karinių pratybų (B. Obamai valdant rusai kartais pakviečiami jas stebėti). Ir tik vėliau ES ponai pagaliau suprato, kad reikia Rusijos agresiją stabdyti bent jau sankcijomis. Ir paskutinėje savo prezidentinėje kelionėje B. Obama vis ramino sąjungininkus, kad NATO nesužlugs, o europiečiai mielai jam pritarė dėl sankcijų ir dėl gynybos stiprinimo. Taigi „Iskander“ raketų dislokavimas Karaliaučiuje labai teigiamai veikia vokiečių ir prancūzų mąstymą, o Jungtinė Karalystė irgi neatsilieka, nors anglosaksai savo psichologija labiau priešiški Rusijos plėtrai.

Dar apie tai, kur gali suklupti D. Trampas. Sukurti darbo vietas – ne dienos klausimas, pakelti ekonomiką – irgi ne mėnesio reikalas. D. Trampas gali norėti greitesnių rezultatų. Prekyba su išalkusia Rusija atneštų didesnius pelnus iš karto. O tai reikš Krymo ir Donbaso status quo įteisinimą bei užmiršimą, kad tai buvo aneksija. Juk lygiai taip buvo apgauti ir vokiečiai Pavolgyje. Gubernatoriai kažkada juos kvietė atvykti ir „pakelti žemės ūkį“ (buvo toks humoro krislelis: sovietai, keldami žemės ūkį, trūkį gavo): vokiečiams beveik veltui davė žemės arba išnuomavo. Pas vieną žemvaldį dirbo net trys tūkstančiai rusų darbininkų. Ir vietiniai žmonės gerbė, džiaugėsi, kad vokiečiai puikiai valdo žemes, moka valstybei mokesčius, o jie gauna algas. Todėl Vokietijos verslininkai ir dabar ilgai spyriojosi dėl sankcijų Rusijai. Ir net šiandien kai kur jos yra apeinamos. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel nuopelnas, kad ji sugebėjo įtikinti ir pritarti sankcijoms, kol Maskva neįvykdys Minsko susitarimų. Tuo klausimu verta pasiklausyti Piontkovskio komentarų, Ilarionovo pastebėjimų. Apie V. Putiną sakoma, kad bus ne „perestroika, bet perestrielka“ (vyks ne pertvarka, bet susišaudymas). Beveik viskas išsipildo, ką išnagrinėja minėti politologai. Todėl paremkime, kuo galime šiuos Rusijos disidentus, paliekančius savo šalį. Internete yra filmų, kai visų luomų Rusijos gyventojai iš Tolimųjų Rytų kreipiasi į V. Putiną: „Jūs padedate visiems pabėgėliams, padėkite ir mums. Mes šaudome šunis, kad turėtume valgyti. Arba turime išvažiuoti iš tėvynės“. Į Kiniją gyventi jau išvažiavo apie 40 tūkst. pensininkų. O kinai maloniai juos priima, miesteliuose, kur daugiau atsiranda rusų, parduotuvėse aptarnauja rusų kalba. Kinijoje jie susitaupo ir sako, kad „gali lengvai pragyventi iš Rusijos gaunamos pensijos“. Taigi Kinija visais įmanomais būdais ruošia erdvę Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose savo žmonėms apsigyventi. Vienintelė išlikusi ideologinė despotija, kuri nori diktuoti žmonėms net religinėje srityje, – Pekino valdžia, dabar pareiškusi Mongolijos vyriausybei protestą dėl privataus Dalai Lamos vizito, siekiant aplankytų savo tikinčiuosius budistus.

Tad apibendrinant galima pasakyti, kad naujojo JAV prezidento veiklos kryptis paaiškės iš jo komandos žmonių. Išskyrus tą „garsųjį“ generolą, skiriami, atrodo, konservatyvių pažiūrų, Ronaldo Reigano aplinkos žmonės. Jeigu gynybos ministru taps Džeimsas Matisas (James Mattis), tai kryptis aiški – R. Reigano politika, derybos iš jėgos pozicijų. Laimėjęs rinkimus D. Trampas pasakė: „Pasirūpinsiu veteranais ir bus skirtas didesnis finansavimas kariuomenei“. Buvęs Niujorko meras Rudolfas Džulijanis (Rudolph Giuliani) irgi yra R Reigano žmogus, artimas naujojo prezidento bičiulis, teigiantis, kad kariuomenė gali būti padidinta nuo 420 tūkst. iki 550 tūkst. kareivių. Pasaulis sutriko sužinojęs, kad JAV gali pasitraukti iš „vyriausiojo policininko“ vaidmens. Galima priminti, kad B. Obamai sutrikus dėl Sirijos, ten žuvusiųjų skaičius šiandien artėja prie 400 tūkst. Be to, plaukdami jūra nuskendo dar beveik 5000 pabėgėlių. Taigi dėl „Islamo valstybės“ sutriuškinimo D. Trampas galimai tarsis su V. Putinu, bet jam trukdys Izraelis, nepageidaujantis Irano įtakos. Naujasis prezidentas pažadėjo JAV ambasadą perkelti iš Tel Avivo į Jeruzalę, įvykdyti izraeliečių svajonę... Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu jis išsitarė, kad „nausėdijos nėra kliūtis taikos deryboms“. Tik tokia ryžtinga pozicija gali priversti arabus ieškoti kompromisų.

Nepamirškime, kad JAV puikiai veikia demokratinė sistema. Senate, kuriame daugumą – 51 vietą – turi respublikonai, 48 – demokratai ir vienas nepriklausomas, naująjį prezidentą D. Trampą ne tik stebės, bet esant išdavystei galės ir nušalinti (nors tai – labai sudėtingas procesas). Kongrese daugumą – 237 vietas – laimėjo respublikonai (demokratai turi 193 vietas), o Kongreso pirmininku perrinktas jau minėtasis katalikas Polas Rajanas. Senatas ir Kongresas kontroliuoja prezidento užsienio politiką. D. Trampas norės būti populiarus, todėl, tikėkimės, norės padaryti gero Amerikai ir privalės sutarti su tradiciniais respublikonais. Galima miglota prognozė, kaip pasielgs JAV prezidentas, persikėlęs į Baltuosius Rūmus.

Aišku, kad laisvojo pasaulio propagandistai nemoka dirbti: vėl pražiopsojo Bulgarijos prezidento rinkimus. Ar lakūnas, buvęs oro pajėgų vadas Rumenas Radevas bus suvaldomas, ar nepasuks „Brexit“ keliu? Moldovoje irgi pramiegoti prezidento rinkimai, bet čia kalta daugiau valdžiusių dešiniųjų korupcija, kuri pakerta žmonių pasitikėjimą, ir jie spjauna į Vakarų vertybes, nesvarbu, kad ir Padnestrėje buvo okupuota 4000 kvadratinių kilometrų Moldovos teritorijos. Igoris Dodonas išstojo iš komunistų partijos, pasivadino socialistu (čia taktika labai gera) ir pasirinkęs šūkį „Impreuna??? Cum??? Rusia“ („Kartu su Rusija“) agitavo už ekonominį, politinį ir kultūrinį suartėjimą su Rusija, asociacijos sutarties bei laisvosios prekybos susitarimų su ES nutraukimą bei Moldovos stojimą į „Eurazijos sąjungą“. Gėda Vakarų politikams, kad nemoka kovoti už Europą, tautų laisvę, o paskendę rietenose ir savo firmų tvarkyme, nebesugeba apginti tų žmonių lūkesčių. Ir Ukrainoje beveik visi užsieniečiai, dirbę vyriausybės institucijose, išsibėgiojo. Nesenas pavyzdys, kai Michailas Saakašvilis atsistatydino iš Odesos gubernatoriaus pareigų. Ar M. Saakašvilis nebandys sukurti judėjimą už Ukrainą be korupcijos ir dalyvauti prezidento rinkimuose? Žinoma, jeigu jo nenušaus arba nenunuodys kokie nors agentai.

Lapkričio 21 dieną Ukraina minėjo trečiąsias Maidano pergalės metines, kurios yra labai neramios. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pranešė, kad pokalbyje su D. Trampu jis išsklaidė abejones, jog išrinktasis JAV prezidentas atsisakys pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir bendradarbiaus su jo šalimi. O Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) paragino būsimąjį JAV prezidentą D. Trampą Rusijos atžvilgiu laikytis griežto NATO požiūrio. Taigi per visas sostines nuvilnijo politinio nerimo banga. NATO vadovas Jensas Stoltenbergas jau prieš mėnesį buvo įsakęs, kad NATO kariuomenė, turinti 300 tūkst. karių, sugebėtų pasiruošti, jog nereikėtų nė dviejų mėnesių būti pajėgiai visam kontingentui dislokuotis į reikiamas konflikto vietas. O greitojo reagavimo pajėgos turi 40 tūkst. karių. Bet mes vis dar laukiame karių bataliono Baltijos valstybėse.

Vis dėlto dar pažvelkime į Azijos žemyną. Čia irgi netrūksta keistenybių. Štai Pietų Korėjos senutės, kurias kadaise engė japonų kariai, ir praėjus 70 metų po Antrojo pasaulinio karo nuolat reikalauja kompensacijos. Kiekgi kartų gali Japonijos valdžia atsiprašinėti? Tiesa, jie kietesni už vokiečius ir nerodo per daug sentimentų dėl Japonijos nusikaltimų Antrajame pasauliniame kare. Tačiau negalima taip ilgai gyventi praeitimi. O šiandien Kinijos milžinas jau grobia salas, pasitaiko atvejų, kai Filipinų arba Vietnamo patruliniai laivai sustabdo Kinijos žvejybinį laivą, įplaukusį į jų teritorinius vandenis. Tada kinų laivo kapitonas nušauna sustabdžiusio laivo patrulį. Argi nemato Taivanio, Singapūro, Brunėjaus, Pietų Korėjos vadovai augančios grėsmės ir negali susivienyti po viena vėliava, kad patys apsigintų? Žinoma, pirmiau turėtų pasidalinti tarp savęs tuos vandenis ir žemės gelmių turtus, kad atsvertų stiprėjančią Kinijos ambiciją ir savivalę. O štai JAV prezidentas B. Obama apibara, kad „reikia visiems laikytis tarptautinės teisės taisyklių ir netrukdyti eismo jūrų keliuose“...

Artimiausi mėnesiai yra patys sunkiausi, nes V. Putinas jaučia didelę „grėsmę“, kad jį esą užpuls, todėl jis sako „reaguosiąs į NATO plėtrą į Rytus“. O jo ambicija buvo mirtinai įžeista, kai Juodkalnija, istorinė sąjungininkė, 300 metų draugavusi su Rusija, buvo priimta į NATO. Taigi ir ji esą „puls V. Putiną“. Todėl Rusijos Federacijos reagavimas jau bus būtinas, nes Kremliaus ruporas žurnalistas Dmitrijus Kiseliovas aiškina, jog V. Putinas gali panaudoti branduolinį ginklą ir dėl rusofobiškos retorikos. Dieve, apsaugok pasaulį nuo tokių kataklizmų. Tad uždekime pirmąją adventinės savaitės žvakutę ir pasišildykime jos liepsnele.

P. S. Ta proga norėčiau pasiųsti geriausius linkėjimus vysk. Juozui Preikšui, mininčiam 90-metį. Pasimelskime už jo sveikatą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija