Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. balandžio 24 d., Nr. 8 (227)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pašvęstasis gyvenimas – vienas didžiausių Bažnyčios lobių

Popiežius Pranciškus
su vienuoliais, kongreso delegatais
Nuotrauka iš „L'Osservatore Romano“

Balandžio viduryje į Romą buvo atvykę apie 1300 vienuolių ir apaštalinių bendruomenių narių, moterų ir vyrų, atsakingų už ugdymą įvairiuose pašvęstojo gyvenimo tarpsniuose, iš viso pasaulio ir visų kontinentų, daugiau kaip iš 100 kraštų. Jie dalyvavo Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos surengtame kongrese ugdytojams. Jame dalyvavo ir trys delegatai iš Lietuvos.

Balandžio 11-ąją, šeštadienį, popiežius Pranciškus sutiko didžiulį būrį vienuolių, moterų ir vyrų, atsakingų už pašvęstojo gyvenimo formaciją, dalyvavusių kongrese Romoje. Jų buvo tiek daug, kad, anot Šventojo Tėvo, būtų galima pagalvoti, jog nėra pašaukimų krizės. Bet iš tiesų pašaukimų skaičius neabejotinai mažėja ir ugdytojų uždavinys jaunuolių širdyse įžiebti Jėzaus šviesą, kad dalintųsi tais pačiais jausmais, tampa dar svarbesnis. Labai svarbus liudijimas apie pašvęstojo gyvenimo grožį. Ten, kur nėra liudijimo ir gyvenimo integralumo, nebus ir pašaukimų. Ugdytojai yra pašaukti liudyti. Jie nėra vien mokytojai, bet ir Kristaus sekimo liudytojai savo pačių gyvenimu.

Šiomis Velykų dienomis, pasak Šventojo Tėvo, maldoje jam dažnai skambėjo žodis „Galilėja“. Jėzus atėjo į Jeruzalę, tačiau viskas prasidėjo Galilėjoje. Ir kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę „Galilėją“, kurioje pirmą kartą susitiko su Viešpačiu. Šis susitikimas nėra pamirštamas, bet gali būti prislopintas daiktų, darbų, rūpesčių, nuodėmių ir supasaulėjimo. Norint būti liudytoju reikia dažnai sugrįžti į savąją Galilėją, atsiminti susitikimą, nuostabą ir vėl leistis į kelią. Kyla pavojus pamiršti, kodėl esame čia.

Pašvęstasis, vienuolinis gyvenimas, patvirtino popiežius Pranciškus, yra vienas didžiausių Bažnyčios lobių. Formuotojai, ugdytojai dalyvauja Tėvo darbe, formuojant Sūnaus širdį tų, kuriuos pašaukė Dvasia. Kartais galima justi pagundą, kad tokia tarnystė yra sunki, kažko svarbesnio atsisakymas. Misija yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu ugdyti misijai, aistrai dėl Dievo tvirtą asmenybės struktūrą, kurią šiandien ir šeimos retokai suteikia.

Ugdytojai turi išugdyti jaunuoliuolių širdis, turtingas gailestingumo, pilnas švelnumo. Jie nėra vien bičiuliai ir bendrakeleiviai, bet ir tikri tėvai, tikros motinos ir turi sugebėti pareikalauti maksimumo ir duoti maksimumą. Jie kuria religinį gyvenimą. Netiesa, kad šiandien jaunuoliai yra vidutiniški; jie turi patirti, kad duoti yra didesnis džiaugsmas nei gauti, kad paklusnumo gyvenime yra didelė laisvė, širdyje didelis vaisingumas, neturte didelis turtas.

Popiežius Pranciškus perspėjo, kad pašaukimų skaičiaus krizė neturi tapti kokybės krize. Psichologai, dvasios tėvai ir motinos žino, kad jaunuoliai, kurie jaučia vienokį ar kitokį trūkumą savyje, nesąmoningai ieško stiprių struktūrų, kurios juos apsaugotų. Tokiais atvejais reikia pasakyti „ne“. Tai nereiškia tų jaunuolių atstūmimo. Ir juos reikia lydėti, kad atrastų savo kelią kitur. Svarbu pastebėti, pažinti senų vienuolių – seselių, žmogiškumo mokytojų, daugybę metų praleidusių ligoninėse, misionierių, kurie išvyksta ir miršta misijose, – išmintį... Juos pažinti jaunuoliams yra gera, naudinga, jie jaučia autentiškumą.

Kita ugdytojo savybė – kantrybė. Tai – ir Dievo savybė, dorybė. Dievas moka laukti. To reikia mokytis ir vienuolinio gyvenimo ugdytojams, nors tai gali būti iš tiesų skausminga, kai, pavyzdžiui, po trijų ar ketverių metų jaunuolis, mergina pasako, kad persigalvojo, kad atrado kitą meilę, kad išeina...

Neprarasti drąsos, nesijausti neįvertintiems, jausti Jėzaus pagalbą ir Bažnyčios paramą, su džiaugsmu ir dėkingumu išgyventi savo misiją linkėjo popiežius vienuolių ugdytojams, nepamiršdamas paprašyti ir jų maldos už jį, kad ir jis turėtų daugiau kantrybės.

* * *

Kongresui pasibaigus, kiekvienam jos dalyviui buvo įteikta žinia, kurioje aštuoni evangeliniai palaiminimai yra perrašyti pagal vienuolių formuotojų rūpesčius, sunkumus ir gyvenimą. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę, ugdytojų atveju gali simbolizuoti kantrybę, kurios reikia laukiant, kol sudygs mesta geroji sėkla; palaiminimas verkiantiems, pažadant paguodą, ugdytojams reiškia sugebėjimą dalintis atsivertimo sunkumu, sugebėjimu viską palikti ir sekti Kristumi. Bus paguosti ir tie ugdytojai, kurie patiria nesėkmes ir nusivylimus savo tarnystėje. Tyraširdžių palaiminimas ugdytojams tampa linkėjimu gyventi be veidmainystės ir išlaikyti skaidrų žvilgsnį, nes ugdymas vienuoliniam gyvenimui yra nuolatinis širdies tyrinimas, kad ši galėtų įžengti į amžinai Mylinčiojo slėpinį.

Kiekvienam ugdytojui įteiktas dvylikos patarimų sąrašas, kaip gyventi pačiam, ką stengtis duoti ir perduoti tam, kurį ugdo, ko neišsigąsti.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija