Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. balandžio 24 d., Nr. 8 (227)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

„Atvirumo reikia ir vienuoliams, ir svečiams“

Atvirų durų diena Lietuvos vienuolijose

Nukryžiuotojo Kristaus seserų
kongregacijos sesuo
Viktorija Voidogaitė CC

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva paskelbtais Pašvęstojo gyvenimo metais Lietuvos vienuolijos nutarė balandžio 25 dieną, Gerojo Ganytojo sekmadienio išvakarėse, suorganizuoti Atvirų durų dieną. Kaip jau esame rašę, tą dieną be specialaus išankstinio susitarimo galėsite pasibelsti į sąraše http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-metai/metu-renginiai-lietuvoje/vienuolynai-priima-ekskursijas nurodytų vienuolinių namų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Marijampolėje, Kretingoje, Kaišiadoryse, Krikštėnuose, Šiluvoje duris. Tai bus puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į brolių ir seserų vienuolių gyvenimo realybę, pabendrauti su pašvęstaisiais, kartu su jais pasimelsti, susipažinti su jų veiklos barais. Apie Atvirų durų dieną plačiau pasakoja Pašvęstojo gyvenimo metų Lietuvoje organizacinės komandos koordinatorė, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos sesuo Viktorija VOIDOGAITĖ CC.

Pirmą kartą Lietuvos vienuolijos skelbia Atvirų durų dieną. Ko tikitės, ką kviečiate?

Kai popiežius Pranciškus spontaniškai paskelbė, jog 2015-aisiais švęsime Pašvęstojo gyvenimo metus, Lietuvos vienuolijos džiugiai atsivėrė visiems, kurie nori pažinti vienuolinį gyvenimą. Vienuolijos atidarė savo duris ir širdis tiems, kurie paprastai nedrįsta užsukti, pasidomėti, pasimelsti ir pabendrauti su vienuoliais. Taigi kviečiame visus!

Tikėkimės, kad balandžio 25-ąją (ir ne tik) įvyks daug gražių susitikimų vienų su kitais ir su Dievu. Jėzui patinka staigmenos, tad atvirumo reikia ir vienuoliams, ir ateinantiems į svečius.

Ko gali tikėtis tie, kurie tą dieną užsuks į kokį nors vienuolyną?

Žmonės, kurie balandžio 25-ąją ateis į priimančius vienuolių namus, gali tikėtis pamatyti vienuolyną iš vidaus, išgirsti konkretaus vienuolyno istoriją, susipažinti su vienuolių darbu, tarnystėmis, kartu su broliais/sesėmis pasimelsti, pasikalbėti apie tai, kas svarbu. Nuoširdžiai norėtume, kad žmonės patirtų bendrystę, kuri atveria galimybę toliau bendrauti, pažinti Dievą.

Kokie žmonių įsitikinimai apie Pašvęstąjį gyvenimą Jums atrodo labiausiai neatitinkantys tikrovės? Kokius tiesiog sunku suprasti pačiam to nepatyrus ar nepamačius iš arčiau?

Sunku pasakyti, ką žmonės mąsto apie pašvęstąjį gyvenimą, juk kiekvieno patirtis skirtinga. Dažnai vienuoliai suvokiami kaip maldos ir švento gyvenimo „specialistai“, pabėgę, atitrūkę nuo gyvenimo tikrovės. Galbūt šį netikslų broliško (seseriško) gyvenimo paveikslą būtų galima praplėsti ir pagilinti. Priėję prie vienuolinės bendruomenės arčiau, pastebime, kad Dievo žmonės pirmiausia yra paprasti. Jei bendruomenė gyvena autentišką vienuolinį gyvenimą, joje trykšta džiaugsmas. Taip pat nuostabu, bet tikra tai, kad vienuoliai išgyvena tuos pačius sunkumus, kaip ir kiekvienas mūsų pažįstamas žmogus: kovoja savo kovas, sprendžia kasdienes problemas, visomis galiomis stiebiasi į Dievą ir kasdien, vis iš naujo mokosi melstis ir mylėti. Vienuolinis gyvenimas yra meilės ir maldos mokykla. Yra gaji nuomonė, jog vienuoliais tampa nusivylę, gyvenimo iššūkių neįveikę, savimi ir kitais nepasitikintys, niekur nepritampantys žmonės. Galbūt atvirų durų dienos metu vienuolyno svečiai susipažins su žmonėmis, kurie įsimylėjo Kristų ir dėl Jo meilės palikę viską džiugiai ir paprastai gyvena vienintelį jiems skirtą gražų pašaukimą. Dievas kviečia tuos, kuriuos pasirenka. O renkasi Jis labai įvairiai ir netikėtai: menininkus, gydytojus, fizikus, šokėjus, kepėjus, IT specialistus, jūrininkus, siuvėjus, architektus, boksininkus, ekonomistus, mokytojus... Jo pasirinkimas nenuspėjamas, bet visada nuostabus. Dažnai pagalvoju, kodėl Jis pasikvietė mane?

Ar galiu paklausti, kokie keliai Jus atvedė į vienuolyną?

Kai buvo neramus ir maištingas paauglystės laikas, pradėjau savanoriauti kunigo Bosko vaikų oratorijoje. Patyriau besąlygišką Dievo meilę, brolių saleziečių atvirą priėmimą, galėjau dalintis atrasto tikėjimo džiaugsmu su mažutėliais. Pabaigiau mokyklą, turėjau didelių planų, galimybių ir troškimų. Atrodė, kad nė vienas sutiktas žmogus (ar veikla) negali pripildyti mano širdies, jog gyvenime noriu tikro, didelio dalyko. Ieškojau aistringai, klupau ir kėliausi... Vienos linksmos jaunimo kelionės metu suvokiau, kad Jėzus yra tai, ko ieškau. Pasidalinau atradimu su draugais ir lydinčiais broliais. Bet visi tik juokėsi: dar viena išdaiga. Buvo baisu, bet toji mintis, kad būsiu vienuolė, būsiu Jėzaus (!), mane tiesiog apėmė ir kelerius metus neapleido. Patyriau nemenką aplinkinių spaudimą, nes visiems (ir man pačiai) buvo akivaizdu, jog nebuvau vienuolinio (stereotipinio) būdo. Bet Jėzus (nusidėjėlių ir muitininkų draugas) nepasidavė! Ir aš taip pat. Neįtikėtina, bet akivaizdu: Jėzui pavyko. Jis nieko neperdaro, netalpina į jokius „rėmelius“. Dievas nelaužo, tik laisvėje veda tikru (todėl kartais nelengvu), pilnu meilės keliu. Taip praėjo pirmi dešimt metų kartu. Neprailgo kelionė, laukiu tęsinio.

Bendravo Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija