Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. liepos 3 d., Nr. 13 (232)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Šventojo Tėvo katechezės

Apie šeimą ir skurdą

Mintims apie šeimai tenkančius išbandymus įvairiomis gyvenimo sąlygomis birželio 3-iosios, trečiadienio, bendrosios audiencijos katechezę pradėjo popiežius Pranciškus. „Viena iš tokių sąlygų yra skurdas, – sakė Šventasis Tėvas. – Pagalvokime apie daugybę šeimų ne tik didmiesčių pakraščiuose, bet ir kaimiškose vietovėse. Kiek skurdo, kiek nuosmukio! Ir kai kur, tarsi dar to nepakaktų, ateina karas. Jis visada yra baisus, visada ypač smogia civiliams, šeimoms. Iš tiesų karas yra visokeriopo skurdo tėvas, gyvybių, sielų, švenčiausių ir brangiausių jausmų žudikas. Nepaisant to, daug neturtingų šeimų bando oriai išgyventi kasdienybę, dažnai atvirai pasitikėti Dievo palaiminimu. Tačiau ši pamoka neturi pateisinti mūsų abejingumo, bet padidinti mūsų gėdą! Beveik stebuklas, kad net ir skurde, šeima formuojasi ir išsaugo, kaip gali, savo ryšių žmogiškumą. Tai – faktas, kuris erzina tuos gerovės planuotojus, kuriems jausmai, šeimos ryšiai, vaisingumas yra tik antraeiliai gyvenimo kokybės pokyčiai. Mes turėtume atsiklaupti prieš šeimas, kurios yra žmogiškumo, gelbstinčio visuomenę nuo barbarybės, mokyklos. Kas mums lieka, jei pasiduodame Cezario ir Mamonos, prievartos ir pinigo, reikalavimams, atsisakome šeimos jausmų? Nauja pilietinė etika įsigalios tik tada, kai atsakingieji už viešąjį gyvenimą reorganizuos socialinį ryšį pradėdami nuo kovos su iškreiptu šeimos ir skurdo santykiu, kuris mus pastato ant prarajos krašto“.

Pasak Popiežiaus, šiandienos ekonomika dažniausiai yra specializuota individualiai gerovei, bet plačiai išnaudoja šeimyninius ryšius. Tai – gilus, sunkus prieštaravimas. Didžiulis šeimos darbas, žinoma, nėra minimas biudžete. Ekonomika ir politika vengia tai pripažinti. Nors būtent ten yra atraminė asmens vidinės formacijos ir jausmų socialinės cirkuliacijos kolona. Ją nugriovus, nugriaunama viskas. „Tai nėra vien duonos klausimas, – tęsė popiežius Pranciškus. – Kalbame apie darbą, švietimą, sveikatą. Svarbu tai suprasti. Visada liekame sujaudinti, kai matome badmiriaujančių, sergančių vaikų atvaizdus, kurie mums rodomi daug kur pasaulyje. Tuo pat metu mus jaudina spindintis žvilgsnis daugybės vaikų, nieko neturinčių, besimokančių beveik iš nieko sukurtose mokyklose, kai su pasididžiavimu rodo savo pieštuką ir sąsiuvinį ir su didžiule meile žvelgia į savo mokytoją! Iš tiesų šie vaikai žino, kad žmogus gyvas ne vien duona!

Mes, krikščionys, visada turime stengtis būti arti šeimų, kurias išbando skurdas. Iš tiesų, socialinis skurdas smogia šeimai ir kartais ją sugriauna. Darbo trūkumas ar praradimas, didelis nepastovumas kietai paliečia šeimos gyvenimą ir ryšius. Gyvenimo sąlygos labiausiai apleistuose kvartaluose, apgyvendinimo ir transporto problemos, socialinių, sanitarinių ir švietimo paslaugų mažėjimas dar labiau viską komplikuoja. Prie šių materialių faktorių prisideda žala šeimoms, padaryta pseudomodelių, skleidžiamų masinės žiniasklaidos, besiremiančios vartotojiškumu ir įvaizdžio kultu, darančios įtaką skurdžiausiems socialiniams sluoksniams, skatinančios šeimos ryšių irimą.

Bažnyčia yra motina ir neturi pamiršti šios savo vaikų dramos. Ir ji turi būti neturtinga, kad taptų vaisinga ir atsilieptų į tą daugybę skurdo. Neturtinga Bažnyčia praktikuoja sąmoningą paprastumą savo gyvenime, savo institucijose, savo narių gyvenimo būde, kad sugriautų kiekvieną atskyrimo mūrą, ypač nuo vargšų. Reikia maldos ir veiksmo. Melskime Viešpaties, kad mus stipriai sukrėstų, kad mūsų krikščioniškas šeimas padarytų šeimyninio artumo iniciatorėmis. Iš to nuo pat pradžių Bažnyčia yra padaryta. Ir nepamirškime, kad stokojančių, mažųjų ir neturtėlių teismas yra įžanga į Dievo teismą“ (Mt 25, 31–46).

Kviesdamas galvoti apie skurstančias šeimas, kviesdamas įsiklausyti į kiekvieną žodį, popiežius Pranciškus dar kartą perskaitė eilutes iš Siracido knygos, kuriomis buvo pradėta trečiadienio audiencija: „Mano vaike, neatsakyk vargšui išteklių pragyventi, nebūk nejautrus stokojančių žvilgsniui. Nenuvilk alkano žmogaus, neužgauk žmogaus, nelaimės užklupto! Nesukrėsk jau į neviltį patekusios širdies, nedelsk duoti išmaldos suvargusiam. Neatmesk vargšo prašymo, nenugręžk žvilgsnio nuo vargšo. Nenukreipk akių nuo žmogaus, kenčiančio skurdą, neduok niekam progos tave keikti, nes jei iš savo kartėlio skausmo jis tave keiktų, jo Kūrėjas išgirs jo skundo maldą (žr. Sir, 4).

Sergantysis šeimoje

Birželio 10-osios, trečiadienio, popiežiaus Pranciškaus bendrojoje audiencijoje maldininkai klausėsi katechezės apie šeimą. Šį kartą Šventasis Tėvas kalbėjo apie skausmingą, bet tuo žmonių ryšius konsoliduojančią ligos šeimoje patirtį. „Nuo pat vaikystės, – sakė Pranciškus, – bet ypač senatvėje, kai vis dažniau ištinka įvairūs negalavimai, šią mūsų pažeidžiamumo patirtį išgyvename visų pirma šeimoje. Šeimos nario liga sukelia daugiau skausmo, tačiau sergantysis sulaukia ir daugiau meilės iš savo šeimos narių. Visada šeima yra tarsi artimiausia ligoninė. Šiandieniame pasaulyje dar labai dažnai ne visiems žmonėms prieinama gera medicinos slauga, tad šeima jiems yra vienintelė ligoninė. Daug Evangelijos puslapių pasakoja apie Jėzaus susitikimus su ligoniais, apie pagydymus. Jėzus gydo visas kūno ir dvasios ligas. Iš tiesų jaudinantį vaizdą mums pateikia evangelistas Morkus, sakydamas: „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius“ (Mk 1, 32). Įstatymo žinovams tai nepatiko. Jie ypač priekaištavo Jėzui, kad jis gydo šabo dieną. Tačiau Jėzui svarbiausia buvo parodyti žmogui meilę, grąžinti jam sveikatą. Tai buvo svarbiau už bet ką kita. Jėzus siunčia ir mokinius, suteikdamas jiems galią gydyti ligas. Gerai įsidėmėkime pasakojimą apie nuo gimimo aklo žmogaus pagydymą (Jn 9, 1–5). Mokiniai garsiai svarsto: „Kas kaltas, kas nusididėjo: jis pats ar jo tėvai?“ Jėzus labai aiškiai atsako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Ir jį pagydė. Štai kur Dievo garbė! Štai kur Bažnyčios pašaukimas! – kalbėjo Popiežius. – Reikia  padėti ligoniams, o ne leistis į tuščias kalbas. Visada reikia padėti, guosti, kelti dvasią, būti su sergančiaisiais. Bažnyčia irgi kviečia nuolatos melstis už sergančius mūsų artimuosius. Tokios maldos niekada negali pristigti. Daugiau melskimės asmeniškai ir bendruomenėje. Susidūrus su liga ir šeimoje kyla sunkumų, kuriuos lemia žmogaus silpnumas. Tačiau liga stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius“.

Popiežius sakė, kad labai svarbu ugdyti vaikus solidarumui ligos metu. Jei vaikas taip auklėjamas, kad nematytų ligos ir kančios, jo širdis tampa kieta, vaikas būna nejautrus kito kančiai, nesugeba stoti akistaton su kančia ir įveikti ribinių situacijų. Artimo žmogaus silpnumas ir kančia, artimųjų meilė sergančiajam, ypač jei lydima maldos, mūsų vaikams ir anūkams gali būti labai svarbi gyvenimo mokykla. „Krikščionių bendruomenė gerai žino, kad reikia padėti šeimoms, kurių nariai serga, kad negalima jų palikti vienų. Turime būti dėkingi Viešpačiui už brolišką krikščionių solidarumą ligoje ir kančioje. Tai – tikras lobis ir tikra išmintis, kuri geriau už bet kokias kalbas padeda suprasti Dievo Karalystę“, – sakė popiežius Pranciškus baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija