Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. liepos 3 d., Nr. 13 (232)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Renginiai

Kopimas į Karmelį – ėjimas link Dievo

Ona Kaupinytė

Dr. Aurimas M. Juozaitis
aptarė karmelitų vienuolijos
dvasingumo bruožus

Pranašo Elijo su kalaviju skulptūra
stovi Muhrakoje, netoli Karmelio
kalno, toje vietoje, kur, kaip manoma,
Elijas nužudė 450 Baalo pranašų

Karmelio kalnas

Karmelio kalnas – 39 km ilgio
ketera Šventojoje Žemėje

Neseniai restauruotame Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos centre įvyko parapijiečio dr. Aurimo M. Juozaičio paskaita „Kodėl kopiame į Karmelį“ iš ciklo „Dievo ženklai žemėje“, skirto Pašvęstajam gyvenimui paminėti. Atsivertęs į tikėjimą ir pagautas Viešpaties šis edukologijos mokslų daktaras pradėjo ieškoti kelių į gilesnį savo tikėjimo supratimą ir išgyvenimą. Taip atrado Bažnyčios tėvus bei motinas, Bažnyčios istorijos turtus, o galiausiai ir krikščioniškosios mistikos lobyną. Pranešėjas pateikė įdomių faktų iš karmelitų istorijos, aptarė istoriškai susiklosčiusius vienuolijos dvasingumo bruožus. Pasak pranešėjo, kalnas – simbolinė žmogaus susitikimo su Dievu vieta. Kai kurie kalnai apgaubti ypatingos auros, istorinio palikimo, todėl nenuostabu, kad į keletą tokių nuolat kopia minios tikinčiųjų. Be Karmelio kalno, galima paminėti Sinajaus, Gundymo, Nazareto, Palaiminimų, Atsimainymo, Šventyklos, Alyvų ir Kaukolės (Golgotos) kalnus.

Vienuolių karmelitų veikla tikrai daug kam žinoma. Tačiau ką žinome apie Karmelio kalną, apie istorinius čia vykusius įvykius, apie tais laikais susiformavusias tradicijas, pamaldumo bruožus? A. M. Juozaitis paskaitoje „Kodėl kopiame į Karmelį?“ praplėtė istorinį žinojimo kontekstą ir karmelitų vienuolijos susiformavimo ypatumus.

Istorinė vieta

Jau daugiau kaip 3 tūkstančius metų iš Biblijos žinomas Karmelio kalnas – 39 km ilgio ketera Šventojoje žemėje, netoli Nazareto. Netoli Karmelio – Haifos įlanka Viduržiemio jūroje, Jezreelio slėnis. Karmelio kalnas siejasi ir su Jordano slėniu, kuriuo Jėzus eidavo į Jeruzalę. Kaip paaiškino pranešėjas, „El Karmel“ išvertus reikškia „Dievo vynuogynas“ (El – vienas iš Dievo vardų). Vynuogės iš tiesų auga kalnų papėdėje. O Dievo vynuogyno vardas verčia pasigilinti į istorinius įvykius.

„Jezreelio slėnyje per tris tūkstančius metų vyko daug istorinių įvykių, mūšių. Sakoma, kad nėra pasaulyje kitos tokios vietos, kuri būtų sugėrusi daugiau kraujo už šį slėnį, – teigė A. M. Juozaitis. – Prisiminkime Eliją – pirmąjį pranašą (IX a. pr. Kristų). Pažodžiui išvertus šį vardą reiškia „Viešpats yra mano Dievas“. Galima sakyti, kad Eliją vėliau atkartojo Jonas Krikštytojas. „Elijo vardo reikšmė byloja apie nepritarimą tuomet susiklosčiusiai padėčiai, tikėjimui. Jis siekė skleisti Dievo žodį.

Senajame Testamente teigiama, kad pranašas Elijas slėpėsi Karmelio olose. Dabar ola, kurioje jis, pasak Biblijos, gyveno, yra religinis judėjų ir krikščionių centras. Jis yra Haifos miesto ribose, beveik tiesiai po vieninteliu Haifos keltuvu, kalno papėdėje.

Vieta, kur Elijas laimėjo kovą prieš Baalo žynius (ši istorija aprašyta Pirmos karalių knygos 18 skyriuje), vadinama „Muhraka“. Tai arabiškai reiškia „Ugninė vieta“. Ten dabar stovi jo skulptūra. Muhraka yra Karmelio šiaurės rytuose. Iš ten atsiveria vaizdas į Jezreelio slėnį. Muhraka yra 482 metrų aukštyje, 27 km nuo Haifos ir 13 km nuo Megido.

Karmelitų dvasingumas, pasak pranešėjo, siejasi su ties Karmelio kalnu nutikusiais įvykiais. Kaip sakoma Senajame Testamente, Ahabas, tuometinės Šiaurės karalystės karalius, išsiuntė žmones pašaukti visus izraelitus ir surinkti pranašus ant Karmelio kalno. Ahabo žmona Jezabelė ragino žmones garbinti gamtos, derlingumo stabmeldžių dievą Baalą. Tada Elijas priėjo prie žmonių ir tarė: „Ar ilgai dar jūs šlubuosite abiem kojom? Jei Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, nesekite paskui jį“. Kai žmonės nieko neatsakė, Elijas prabilo: „Aš, vien tik aš likau Viešpaties pranašu. O Baalo pranašų yra 450“.

Elijas tuo metu buvo likęs vienintelis, kuris drąsiai ir garsiai šaukė, kad vienintelis Viešpats yra Dievas. Jis tai skleidė Izraelio tautai. Kreipdamasis į visus susirinkusius Elijas pasiūlė savotiškas varžytuves: paprašė ant dviejų aukurų padėti po jautuką ir bandyti maldomis į savo Dievą uždegti aukurą. Žmonėms liepė šauktis savo Dievo, o Elijas, sakė, šauksis Viešpaties. „Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas“, – sakė Elijas.

Baalo pranašų aukuras neužsidegė. Į Elijo maldas buvo atsakyta – jo sukrautas aukuras užsiliepsnojo. Elijas norėjo akivaizdžiai parodyti, kieno Dievas galingesnis. Tada Elijas kalaviju išžudė 450 Baalo pranašų. Dėl to labai įsiutus karalienei Jezabelei, Elijui teko bėgti ir slėptis olose, įvairiuose kalnuose, net ir Karmelio kalne. „Elijas savo ištikimybe parodo, kaip reikia kovoti už tikėjimą. Tai paaiškina ir karmelitų dvasingumo bruožus“, – sakė A. M. Juozaitis.

Elijo pavyzdys

Šis įvykis žmonėms buvo tarsi įrodymas, paraginimas, kad tikėjimą reikia ginti. Ta gynyba tuomet buvusi labai žiauri. Elijas laikomas kovos už tikėjimą pavyzdžiu.

„Tikėjimo kova labai svarbus karmelitų dvasingumo bruožas, – teigė pranešėjas. – Karmelitai – Karmelio kalno emeritai“. Elijas gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą oloje šalia Karmelio kalno. Eremitai atsiskyrėliai Karmelyje nuolat gyveno ir anksčiau belaukdami mesijo. „Pagal legendą, kai Jėzus pasirodė, dalis senųjų karmelitų (ne pagal dabartinį krikščionišką supratimą) labai atidžiai klausėsi, ar čia tas mesijas, kurio yra laukiama. Vis dėlto praėjus daug amžių tikrieji karmelitai atsirado tik tada, kai į Šventąją Žemę atėjo kryžininkai. 1150 metais karmelitus Karmelio kalne įkūrė vienas brolis iš Kalabrijos, – pasakojo A. M. Juozaitis. – Kryžininkų laikais Šventojoje Žemėje atsirado keli ordinai. Įdomu tai, kad visi tuomet atsiradę ordinai buvo sukarinti. Karmelio išpažinėjai to bruožo neturėjo“.

Pasak pranešėjo, karmelitų reguloje daug citatų ir netiesioginių nuorodų į Bibliją. Regula buvo patvirtinta XIII amžiaus viduryje. Pirmojoje reguloje labai ryškus buvo kovos, dvasios kalavijo aspektas. Vėlesniuose vertimuose šis akcentas sušvelnėja. Kad pajustų kovos aspektą karmelitai buvo išbandomi sunkia karo tarnyba. „Turėkime mintyse, kad karmelitai arsirado kovojančios bažnyčios laiku, – teigė A. M. Juozaitis. – Karmelio tradicija Šventojoje Žemėje ilgai neužsibuvo. XIII a. pabaigoje karmelitai iš čia išstumti. Jie tada persikėlė į Europą. XVI a. dar atsirado ir basieji karmelitai“.

Šv. Mergelės Marijos garbinimas

Nors karmelitai iš pradžių savo veiklą pradėjo kaip atsiskyrėliai, vėliau jie buvo suburti į bendruomenę. Pasak A. M. Juozaičio, karmelitai dar pasižymi ir tuo, kad, būdami kontempliatyvūs (linkę į apmąstymus, iš dalies į atsiskyrėlišką meditaciją, pasyvumą), jie savo aplinkoje stengiasi tarnauti tais talentais, kuriais gali kitiems padėti. „Dar reikėtų pridurti, kad karmelitams Elijas ir Marija yra vienodo reikšmingumo, tuo labiau, kad oficialus abiejų ordinų pilnas pavadinimas yra Karmelio kalno Švenčiausios Mergelės Marijos brolių ordinas arba Basųjų Šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas“, – sakė A. M. Juozaitis. Pasak jo, iš senųjų raižinių aiškėja, kad kai Elijas po sausros laukė lietaus, mažasis danguje pasirodęs debesėlis pagal karmelitų tradiciją buvo suvokiamas kaip Mergelės Marijos simbolis. Visi Šventojoje žemėje įsisteigę ordinai Mergelę Mariją ypatingai gerbė.

Susitikimo džiaugsmas

„Užkopęs į kalną, kuris laikomas susitikimo su Dievu vieta, žmogus džiaugiasi. Tas džiaugsmas daugelyje skulptūrų vaizduojamas išskėstomis rankomis (pavyzdžiui, garsioji Kristaus skulptūra Rio de Žareine). Vienas šiuolaikinis karmelitas iš Australijos, kurio paskaitos man yra tekę klausytis, išvedė labai įdomią paralelę. Pasak jo, kryžius – aš pats. Kopimas – savęs nešimas link Dievo“, – teigė pranešėjas ir pateikė Šv. Teresės dvasingumo pavyzdį, kur kopimas aukštyn (kiekvieno mūsų ėjimas į savąjį Karmelį) yra nėrimas gilyn į save, gilinimasis.

„XVI amžiaus Ispanijos vienuolė karmelitė šv. Teresė buvo viena iš to meto revoliucionierių, kuri parodė, kad susitikimo su Dievu galimybė slypi pačioje didžiausioje gelmėje, – teigė A. M. Juozaitis. – Prisiminkime, koks asmeniškas, intymus buvo Elijo susitikimas su Dievu – jis jį pajuto švelniame vėjelyje. Žmogaus kūnas taip sutvertas, kad mes net nesąmoningai atkartojame, kas užkoduota. Tai – fantastiškas Dievo planas. Karmelitai savo veikloje derina aktyvumą ir kontempliaciją. Tai galima pavadinti savotišku žiūrėjimu į tolius“.

Žinome, kad kuo aukščiau į kalnus, tuo deguonies mažiau, žmogus ima dusti. Tačiau pranešėjas priminė Jėzaus žodžius nuo kryžiaus: „Atiduodu tau savąją dvasią“.

„Šventosios dvasios kvėpsnis kopiant aukštyn gali ir net turi atvesti į susitikimą su Dievu. Šioje vietoje pacituosiu Liuterį: „Kol nepakraupstu nuo savęs, tol neatsiverčiu į Dievą“. Tas susitikimas su Dievu gali būti labai stiprus“, – teigė A. M. Juozaitis.

Šventieji mistikai

Kaip pastebėjo pranešėjas, beveik visi karmelitų šventieji yra mistikai. „Krikščioniškas misticizmas yra galinga jėga. Teologas Karlas Rahneris yra pasakęs: „Jei XXI amžiaus krikščionys savo tikėjime netaps mistikais, tai krikščionybės nebeliks“. Norėtųsi konkrečiau pakalbėti apie krikščionišką mistiką. Pirmiausia tai yra Dievo pažinimas patyrimu, išgyvenimu, – teigė A. M. Juozaitis. – Mistikas gali pasakyti: „Man nereikia tikėti, nes svarbu yra ne tikėjimo, o gyvenimo klausimas“. Mistikas gali pasakyti: „Aš netikiu stebuklais, aš jais gyvenu“. Karmelio autorių knygos apie karmelitų šventuosius (Kryžiaus Joną, Teresę, Editą Štain, Teresėlę) atskleidžia, koks jiems yra svarbus, reikšmingas asmeninis susitikimas su Dievu“, – sakė pranešėjas.

Šv. Teresė yra rašiusi: „Mano nuomone, vidinė malda yra ne kas kita, kaip draugiškas bendravimas, dažnai slaptas pasikalbėjimas su Tuo, kuris mus myli… Kad meilė būtų tikra ir draugystė tęstųsi, tai reikalauja vienodo širdžių nusistatymo“.

A. M. Juozaitis papasakojo apie kelis karmelitų šventuosius – šv. Kryžiaus Joną (1542–1591), šv. Jėzaus Teresę, dar vadinamą Terese Aviliete, (1515–1582), šv. Mariją Magdaleną de Pazzi, kurios giminystė siejama su Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės didikais Pacais, daugelo Lietuvos bažnyčių fundatoriais, šv. Teresėlę, šv. Kryžiaus Teresę Benediktą (Editą Štain, Edith Stein (1891–1942)) bei iš Vilniaus kilusį šv. Rapolą Kalinauską. Basieji karmetitai bažnyčiai yra padarę didelę įtaką. Iš bažnyčios paskelbtų keturių mokytojų moterų dvi yra karmelitės: šv. Teresėlė ir šv. Teresė. Jos ir dar vienas karmelitas – šv. Kryžiaus Jonas – Bažnyčiai yra labai svarbūs. Įdomu, kad Kristupo Zigmundo Paco funduotame Pažaislio vienuolyne yra pirmoji pasaulyje koplyčia, kuri dedikuota Marijai Magdalenai de Pazzi, kai ji dar net nebuvo paskelbta šventąja.

Šv. Rapolas Kalinauskas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis, nuteistas mirties bausme. Vėliau nuosprendis buvo pakeistas katorga. Po katorgos neleidus grįžti į Lietuvą, gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje. Jis šventuoju iš karmelitų buvo paskelbtas po šv. Kryžiaus Jono.

Kaip paminėjo pranešėjas, kiekvieno šventojo gyvenimas unikalus, įspūdingas. Pavyzdžiui, E. Štain yra atsivertusi į katalikybę. Gimė ir užaugo labai religingoje žydų šeimoje Vroclave. Brandžiame amžiuje perskaičiusi šv. Teresės Avilietės biografiją atsivertė. Šeimai tai buvo šokas. Tačiau ištikimybę Jėzui išlaikė visada. Vėliau ir jos sesuo Roza irgi tapo karmelite. Vroclave gimusi, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje žuvusi E. Štain yra viena iš keturių paskelbtų Europos globėjų. Ji buvo mokslininkė, filosofijos mokslų daktarė.

E. Štain yra ne vienintelė atsivertusi žydė. Šv. Teresės Avilietės senelis, kaip nustatyta visai neseniai, buvo XV a. pabaigoje Ispanijoje atsivertęs žydas. „Šis faktas jos biografijoje buvo ilgai slėptas. Tačiau pati Teresė to galėjo ir nežinoti“, – pasakojo A. M. Juozaitis.

Radikalusis skaistėjimas

Poeziją rašiusio, Ispanijos poetų globėju dabar laikomo šv. Kryžiaus Jono šūkis „Viskas ir nieko“, pasak A. M. Juozaičio, puikiai iliustruoja, kaip jis išgyveno susitikimą su Dievu. „Jo gyvenimo istorija gana šiurpi: patys gražiausi tekstai, poezija yra parašyti pačiomis baisiausiomis salygomis. Kai jis reformavo vyriškąją karmelitų vienuoliją į basuosius karmelitus, senieji karmelitai buvo jį įkalinę, – pasakojo pranešėjas. – Devynis mėnesius jam teko gyventi nežmoniškomis sąlygomis: patalpintas į 5 kv. m patalpą, iš jo tyčiotasi, buvo viešai plakamas, neduota valgyti. Įstabiausia, kad tada jis sukūrė savo šedevrus. Melsdamasis prašė, kad Dievas jam siųstų kuo didesnius išbandymus. Mirė visų apleistas, pasmerktas. Šv. Kryžiaus Jonas buvo iš tų radikalų, kuris savo kūriniuose „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“ aprašė savo dvasinę patirtį, kurią galima pavadinti radikaliuoju skaistėjimu“.

Pranešėjas priminė citatą iš „Kopimo į Karmelio kalną“: „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis niekuo. Idant pažintum viską, nenorėk pažinti niekur nieko. Idant turėtum viską, nenorėk turėti niekur nieko“. E. Štain, kalbėdama apie šias tezes, yra pasakiusi: „Jei troškimų yra daug, vadinasi, yra visiška tamsa“. Kad tas kopimas nebūtų sunkus, reikia visiškai apsinuoginti, nuolankiai priimti tai, ko neturi. Pasak A. M. Juozaičio, šv. Kryžiaus Jonas tokį kelią savo pavyzdžiu rodė tobulai. Kartais sakoma, kad jis – šventasis iš šventųjų.

A. M. Juozaičio pastebėjimu, XII a. Šventojoje Žemėje steigęsi karmelitai buvo savo laiko vaikai – kryžeiviai, kovotojai. Jie buvo įsitikinę, kad už savo tikėjimo tiesas reikia kovoti su kardu kaip tai darė Elijas. Tai buvo ryšku ir jų vidinėje, dvasinėje kovoje.

Sąmoninga malda

Karmelitų charizmoje daug dėmesio skiriama maldai ir ryšiui su Dievo žodžiu. „Gilinimasis ir to žodžio pažinimas karmelitams yra vienas iš pačių svarbiausių jų pašaukimo veiksnių, – sakė A. M. Juozaitis. – Karmelitai ypač akcentuoja samoningą asmeninę maldą. Jie ir dabar turi valandas asmeninei maldai“.

A. M. Juozaitis prisipažino, kad šv. Teresės gyvenimas jam kelia nepaprastą įspūdį. „Prisiminkime, kokie laikai buvo XVI a. pradžia. 1492 metais atrandama Amerika. Ispanijoje nugali krikščionybė, išstumiamas islamas. Tuo metu gimsta protestantizmas, Liuteris paskelbia savo tezes. Europoje visiškas sąmyšis. XV a. pabaigoje Ispanijoje karalienė Izabelė su Ferdinandu atkuria inkviziciją. Laikai labai audringi, – pasakojo A. M. Juozaitis. – Šv. Teresė gimsta tokiais neramiais laikais. Į vienuolyną įstoja 20 metų, tačiau ilgai gyvena tylų gyvenimą, nors jai ir nepatinka tai, kas ten vyksta (supasaulėjęs vienuolynas). Būdama 52 metų ji nusprendžia reformuoti vienuolyną. Per likusius 15 metų ji įkuria 17 vienuolynų, parašo visas garsiausias savo knygas ir palieka galingą tradiciją“. Didžia Bažnyčios mokytoja šv. Teresę norėta skelbti jau XX a. pradžioje kartu su šv. Kryžiaus Jonu, tačiau tais laikais tuometiniai ideologai nenorėjo tokio titulo paskirti moteriai. Vis dėlto šis titulas jai suteiktas 1970 metais.

„Ji buvo stipraus temperamento. Dar būdama 7 metų su vienu savo broliu buvo nusprendusi save paaukoti Dievui – išėjo iš miesto, ieškojo galimybės tapti kankiniais, buvo nusprendę nužygiuoti pas maurus. Bet giminaičiai vaikus surado, – pasakojo A. M. Juozaitis. – Aktyvi moteris rašė gimtąja kalba, kai tuo metu Europoje tai buvo suprantama kaip liuteronizmas. Už tai laukdavo inkvizicijos laužas. Teresė tris kartus buvo kviesta aiškintis inkvizitoriams, tačiau po pokalbių jie likdavo sutrikę. Vis dėlto jos knygos jai gyvai esant nebuvo išspausdintos“.

Svarbu, kaip meldiesi

„Galima sakyti, kad karmelitai išplatino katalikybę po visą pasaulį. Vilniaus Karmeliu vadinami Aušros vartai. Būtent karmelitai yra daug nusipelnę, prisidėję prie to, kad sklistų tas ypatingas Aušros Vartų pamaldumas, – teigė A. M. Juozaitis. – Suprantama, buvo ir daug kolonizavimo blogybių. Tačiau Karmelis savo tvirtybe katalikybę maitino. Kaip pastebėjo Bažnyčios istorikai, liuteronizmas Ispanijoje neturėjo jokių šansų būtent dėl tokių stiprių žmonių, kaip šv.Teresė, šv. Kryžiaus Jonas“.

Teresė yra pasakiusi: „Tavo maldos kokybę parodo tai, kiek tu daugiau išmoksti mylėti“, Ji įvedė sąmoningos asmeninės maldos tradiciją. Pasak jos, labai svarbu, kaip žmogus meldžiasi, kaip išreiškia santykį su Dievu.

Štai garsiausia šv. Teresės malda: „Tegul niekas tavęs netrikdo, tegul niekas tavęs negąsdina, viskas praeina. Tik Dievas amžinas. Kantrybė pasiekia viską. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo užtenka! Solo Dios basta“.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija