Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 15 (234)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Atsivėrimai

„Neturtas, nuolankumas ir skaistumas“

Viešnagė pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių (MVS) seseris Vilniuje Atvirų durų dieną

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyną
papasakojusi sesuo Jolita Matulaitytė

Stebuklingas šaltinis,
turintis gydomųjų galių

Šioje koplyčioje vienuolės renkasi melstis

Vienuolyno salė, buvęs
beprotnamis, kuriame dažnai
vyksta įvairūs renginiai

Šv. Kryžiaus namai

Vartai atviri, durys užrakintos, todėl teko užsukti į Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčią (S. Daukanto a. 1), kuri sujungta su vienuolynu. Prieš šv. Mišias klausykloje sėdintis kunigas paslaugiai pakvietė besimeldžiančią vienuolę Dalią, kuri man atrakino duris į vienuolyno salę (buvusią bepročių ligoninę). Ji – su kolonomis, papuošta kryžminiais skliautais. Dalia – vienuolė nuo 21 metų. Ji gyveno kartu su vienuolėmis, ir tas pavyzdys nulėmė jos pasirinkimą. Sesuo Dalia mane nuveda pas Dievo tarnaitę Jolitą, kuri pirmiausia supažindina su Šv. Kryžiaus namų istorija.

Truputis Šv. Kryžiaus namų (bonifratrų) ir vienuolyno istorijos

Šis vienuolynas pastatytas pirmųjų nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje 1332 metais (mat ši vieta buvo Goštautų namų, kuriuose šie vienuoliai gyveno, teritorijoje). 1533 metais sudegė medinė vienuolyno bažnytėlė, o jos vietoje Vilniaus vyskupas Povilas Algimantaitis (Alšėniškis) 1543 metais pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią. Dar maždaug po šimtmečio (1635 metais) Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina pakviečia Šv. Dievo Jono brolijos vienuolius bonifratrus prie Šv. Kryžiaus koplyčios. Jie įsteigia psichinių ligų ligoninę.

Pirmoji Vilniuje psichiatrijos ligoninė (1635–1843)

Vienuolių bonifratrų misija buvo ligonių slaugymas, jie kartu globodavo ir vargšus. Tam reikėjo patalpų: šalia koplyčios buvęs mūrinis namas paverčiamas bažnyčia, o senoji koplyčia atsiduria pastatytame vienuolyne. Nuo 1651 metų vienuolyną ima globoti vyskupas Jurgis Tiškevičius. Pastatų kompleksas, sujungęs vienuolyną, ligoninę ir pagalbines patalpas, galutinai susiformuoja XVII–XVIII amžiais, taigi pirmoji Vilniuje psichiatrijos ligoninė įrengiama pirmajame aukšte, vienuolių celės – antrajame (jos ir dabar antrajame aukšte). 1737 ir 1748 metais bažnyčią nuniokoja gaisrai. 1843 metais caro įsakymu uždarius vienuolyną, bažnyčią perima pasauliečiai kunigai. 1903 metais psichiatrijos ligoninė perkeliama į Naująją Vilnią. 1904 metais, minint Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos 50-metį, bažnyčia atnaujinama pačių tikinčiųjų pastangomis.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio indėlis

1924 metais vyskupas Jurgis Matulaitis pakviečia bonifratrus atgaivinti savo veiklą. Vienuoliai suremontuoja bažnyčią, įrengia šešis altorius. Marijos Vargdienių seserys Vilniuje įsikuria 1939 metais. Prasidėjus karui (1940 metais), bonifratrų vienuolija atšaukia savo brolius. 1947 metais arkivyskupas Mečislovas Reinys pakviečia Marijos Vargdienių seseris įsikurti buvusiame vienuolyne, kuriam laikui arkivyskupijos kurija perkelta į zakristijos patalpas. 1949 metais bažnyčia uždaroma, vienuolynas pertvarkomas į butus. 1976 metais bažnyčia restauruota (pagal archit. A. Eidukevičienės ir J. Zibolio projektą) ir pritaikyta vargonų muzikos koncertų salei, imama vadinti Mažąja baroko sale. 1989 metais priešais bažnyčią pastatytas paminklas architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui (skulptorius Vladas Vildžiūnas). Paverstas butais ir neremontuojamas vienuolynas laikui bėgant sugriūva.

„Ką gi mes turėtume daryti dėl Dievo tai regėdami? ...Darykime, kas galima, bet būkime ir drąsūs ir drąsiai eikime prie savo tikslo, tvirtai tikėdami, kad Dievo apvaizdos ranka mus veda ir neša“, – matydamas vienuolyno griuvėsius kalbėjo arkiv. J. Matulaitis. 1990 metų restitucijos aktu ansamblis sugrąžintas Vilniaus arkivyskupijai. Ji (pagal 1995 m. gruodžio 15 d. dekretą Nr. 65/95) perdavė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijai Šv. Kryžiaus bažnyčią ir buvusį Bonifratrų vienuolyno ansamblį – jį restauruoti ir veikti jų steigėjo Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasioje. 2001 metais pašventintas Socialinės pagalbos centras. 2004 m. spalio 16 d. kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino jau restauruotą vienuolyną.

Pašvęstojo gyvenimo kelias

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolė sesuo Jolita Matulaitytė, nelabai linkusi kalbėti, sako: „Nuvesiu ten, kur galima“. Antrajame aukšte esančios vienuolių celės lankytojams – tabu. Celės atskiros kiekvienai vienuolei, jų iš viso čia septynios. Yra čia už ją jaunesnių, yra ir vyresnių. Kiek jai metų? Tai – vienuolių paslaptis. Kodėl tapo vienuole? Nes buvo pašaukta. Kada buvo pašaukta? Kai mokėsi Vilniaus universitete. Jau baigusi VU Filologijos fakultetą (kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę), ji žinojo savo tikrąjį kelią. Ne, ji eilėraščių nerašo. Čia kiekviena iš jų turi savo tarnystę. Vienuole tampama ne iš karto. Reikalingi laikinieji ir amžinieji įžadai, tarp kurių gali būti šešeri metai (jai panašiai irgi buvo). Pašvęstojo gyvenimo įžadai – neturtas, nuolankumas ir skaistumas. „Ar turime atostogų? Kaip ir kiekvienas Lietuvos dirbantysis, maždaug mėnesį. Vienos važiuoja prie jūros, kitos – pas tėvus ar gimines“. Ar pajutus pašaukimą pasauliečiui įmanoma tapti vienuoliu? „Taip, metai, pasirodo, nesvarbu. Vienuolėmis gali tapti ir jaunos merginos, ir našlės, tik išsituokusios – ne“. Ar gali vienuolės turėti asmeninių daiktų? „Gali, pavyzdžiui, drabužių“. Ar gali būti vienuole pagal pašaukimą tarp žmonių? „Gali būti šventąja tarp žmonių (nes šeimoje kartais gyventi yra sunkiau, reikalauja daugiau kantrybės), tačiau vienuole tampama tik priėmus amžinuosius įžadus“. Tiesa, jos ligonių neslaugo kaip bonifratrai anksčiau. Šv. Kryžiaus namai turi socialinį centrą. Jame renkasi turintys priklausomybę nuo alkoholio ar ilgai darbo nerandantys asmenys, benamiai, tėvai, kurių vaikai narkomanai, vargšai, kuriems reikia psichologinės ar kitos krikščioniškos pagalbos. Vienuolės pačios atlieka įvairius buities darbus, slaugo vyresnes vienuoles, tarnaičių nesamdo.

Seserų koplyčia

Kita patalpa, kurią galiu apžiūrėti, – jų maldos vieta, koplyčia, kur seserys susitinka rytinei ir vakarinei maldai. Kiek ji trunka? Maždaug pusvalandį, tačiau jos nuolatinėje maldoje yra visą dieną. Kasdienė seserų, gyvenančių Vilniuje, malda (ją perskaičiau informaciniame aplanke su nuotraukomis): Dangiškasis Tėve, nuolankiai meldžiame per Palaimintojo, mūsų Steigėjo, užtarimą Tavo Šventosios Dvasios vedimo suvokti, ką esi numatęs, pavesdamas mūsų vienuolijos atsakomybėn Šv. Kryžiaus bažnyčią ir esamą gyvenamą plotą. Meldžiame malonės kiekvieną dieną atnaujinti pasižadėjimą Tau pasišvęsti, vien Tau gyventi ir kuo ištikimiau siekti evangelinių patarimų dvasios, teateinie Tavo karalystė, teįvyksta Tavo valia per mus Tavo bažnyčioje.

Stebuklingas altorius ir šaltinėlis

XVIII amžiaus pradžioje bažnyčia turėjusi penkis altorius, iš jų net keli buvo laikomi stebuklingais – didysis altorius su Nukryžiuotojo skulptūra ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdas (jo kopija vėliau nutapyta bažnyčios fasade), – o bažnyčios viduje esantis šaltinėlis, pasak padavimo, turėjo stebuklingą akių gydymo galią. Beje, šaltinėlis tebėra ir dabar, buvusio beprotnamio patalpų (šioje salėje mūsų laikais paprastai vyksta vieši renginiai: knygų pristatymai, susitikimai, kiti) kairėje, rūsyje. Nusileidžiame stačiais laiptukais, šalia padėtas puodelis, kuriuo galima pasisemti ar atsigerti šio vandens, ir lentelė su maldos žodžiais: O netikėtas Palaiminime, permerk mano sielą ir pagirdyk mano ištroškusią dvasią Savo ramybe.

„Ar tikrai tas vanduo stebuklingas?“ – klausiu? „Viskas priklauso nuo tikėjimo“, – atsako sesuo Jolita.

Vilnius
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija