Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 15 (234)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Renginiai

Basųjų karmeličių vienuolyno seserų rekolekcijos su pranciškonu konventualu

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne
vykusių rekolekcijų dalyvės
su jas vedusiu pranciškonu
konventualu t. Amedėjumi Ferariu

Liepos 5–11 dienomis Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne trečius metus iš eilės vyko rekolekcijos, skirtos pašvęstojo gyvenimo seserims. Jas vedė pranciškonas konventualas t. Amedėjus Feraris (Amedeo Ferrari), 18 metų dirbęs Tarptautinio tarpkongregacinio instituto nuolatiniame vienuolių rengime. Rekolekcijose dalyvavo seserys karmelitės bei seserys iš įvairių apaštalinių moterų vienuolynų.

Tėvas Amedėjus rekolekcijas pradėjo mąstymu apie tai, kad turime atverti savo širdis Dievo dovanojamai šviesai, kad Šventoji Dvasia, įeidama į sielą, sugriautų manąjį „Aš“ ir įsikūnytų mumyse. Kaip pašvęstojo gyvenimo pavyzdį rekolekcijų vedėjas nuolat primindavo Švč. Mergelę Mariją. „Marija buvo tyla, kuri suteikė galimybę kalbėti Dievui“, – sakė rekolekecijų vedėjas ir kvietė į širdies nuolankumą, pripažįstant savo nuliškumą ir atsiduodant į gerojo Dievo rankas.

Cituodamas popiežių Pranciškų, jis kvietė pažadinti pasaulį sekant Jėzų pranašišku būdu. Pranašystė, sakė tėvas Amedėjus, visada yra dvasios ir pašaukimo vaisius. Pašvęstasis, kuris pripažįsta, kad yra silpnas ir nusidėjėlis, nesumažina savo pašaukimo, bet tik jį sustiprina.

Rekolekcijų vedėjas akcentavo, kad gyvename tokiu metu, kai pereiname nuo sekimo Kristumi individualiai į sekimą Kristumi bendruomenėje. Tenka pereiti nuo gyvenimo bendruomenėje į gyvenimą bendrystėje. Krikščioniškasis gyvenimas sudarytas iš dviejų kolonų: vienybė su Dievu viduje ir vienybė su Dievu bendruomenėje. Tai derėtų įvardinti kaip bendrystės dvasingumą, kuris prasideda Jėzaus žodžiais: „Mylėkite vienas kitą kaip aš Jus mylėjau“. Iš to gimsta bendruomenės mistika.

Tėvas Amadėjus priminė, kad pašvęstojo gyvenimo asmens širdis turi būti pilna džiaugsmo, nes esame atradę ir sekame brangų lobį ir tai teikia didžiulį džiaugsmą bei troškimą juo dalintis. Jis priminė, kad džiaugsmas gimsta iš Meilės.

Vienas mąstymas buvo skirtas temai, ar įmanoma būti ištikimam charizmai? Tėvas Amadėjus ragino klausytis Dvasios, charizma gimsta iš Dvasios, kvietė atnaujinti Dievo patirtį, dar kartą iš naujo pasirinkti Dievą. Ištikimybė charizmai – bendrystėje yra Bažnyčia. Kiekviena charizma įsikūnija į vietą, laiką, asmenį, bendruomenę. Jis vėl kvietė žvelgti į Švč. Mergelę Mariją. Ji yra Apaštalų Karalienė. Jos užduotis – pabrėžti vertybių vertybę – Meilę. Tai – didžiausia ir pati svarbiausia charizma.

Itin daug dėmesio rekolekcijų vedėjas skyrė šventumo temai. Jo turi siekti kiekvienas krikščionis. Cituodamas Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresėlę, kuri sakė: „Aš noriu tapti didžia šventąja“, – kvietė pradėti gyventi šventumu, vykdyti Dievo valią jau dabar. Jeigu einame melstis, einame atlikti meilės akto Dievui. Meilė padaro tą veiksmą didį, o ne pats veiksmas yra didis. Meilės laikas yra dabartis – mažoji amžinybė. Turime pereiti nuo Dievo, kaip tikėjimo objekto, į Dievo Meilės patirtį – tai yra esminis atsivertimo momentas. Arba Meile gyvename visada, arba niekada ja negyvename, tai – šventumo paslaptis. Švč. Mergelė Marija yra didysis šventumo pavyzdys. „Šventumo kelias mums, krikščionims, yra Marijos kelias“, – sakė t. Amedėjus. Marija labiausiai atkartoja Dievo meilę ir gailestingumą. Ji – Dievo mylimas kūrinys. Marija pagimdo ir duoda Jėzų – Išganytoją. Mes, krikščionys, esame pašaukti duoti Jėzų pasauliui, t.y. gyventi Evangelija. Tėvas kvietė ne tik mąstyti apie Dievo žodį, bet juo ir gyventi tarnaujant ir dovanojant save. Gyvendami Evangelija patiriame tikrąją laisvę. Jeigu maitinamės Dievo žodžiu, Jėzus gimsta mumyse, o bendraudami gimdome Dievo žodį ir kituose.

Viena rekolekcijų diena buvo skirta tamsos, skausmo, kančios temai. „Mano naktis neturi tamsos. Naktis augina manyje Dievo meilę. Skausmas, kančia yra tik ėjimas su Jėzumi – mes kartu prisikeliame, tai yra mūsų šventė. Mes kartais sustojame Kryžiaus papėdėje, bet juk Jėzus prisikėlė! Sunkumų, išbandymų, kančios dėka Dievas stato mūsų namą ant uolos“, – sakė tėvas Amadėjus ir ragino leisti, kad Jėzus mumyse perkeistų visus skausmus į Meilę. „Nėra nieko dieviškesnio už tai, kas gimsta iš pamilto skausmo“, – sakė tėvas Amedėjus, primindamas Švč. Mergelę Mariją, kenčiančią Kryžiaus papėdėje: „Juk ji pirmoji pasakė „Taip“. Ji darė tik vieną dalyką – sakė „Taip“ nuo pradžios iki galo. Ji sakė „Taip“ ne todėl, kad suprato, kas vyksta. Meilė pirma sako „Taip“ nesuprasdama, kad vėliau suprastų“.

Tai tėra tik keletas minčių, kuriomis dalinosi tėvas Amedėjus. Rekolekcijų pabaigoje kviesdamas seseris padovanoti viena kitai dovaną, pasidalinant tuo, kas labiausiai per šias rekolekcijas palietė širdį. Davusios ir priėmusios dovanas seserys su viltimi ir perkeistu Meilės žvilgsniu grįžo į savo bendruomenes, trokšdamos labiau gyventi Evangelija, klausytis Šventosios Dvasios balso bei sekti Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu.

Keletas seserų, dalyvavusių rekolekcijose, liudijimų

Visą savaitę tėvas Amedėjus vedžiojo mus po Meilės mokyklos klases:

Žmogiškos meilės, kai mylime tik tuos, kurie mus myli.

Dieviškos meilės – besąlyginio atsidavimo Mylimajam.

Mergystės meilės – visiško savęs dovanojimo Dievui ir artimo tarnystei. Mergystės meilė – sužadėtinių Meilė. Turime vienintelį Sužadėtinį – Nukryžiuotąjį ir Apleistąjį Jėzų, kuriam galime viską atiduoti, o ypač save.

Motiniškos meilės – kuri uždengia visus trūkumus, klaidas ir negatyvumus.

Išgirdome kvietimą pereiti nuo žmogiškos prie dieviškos (karitatyvinės) meilės. Meilė yra vykdyti kito, ne savo valią. Jeigu Dievas yra Meilė, tai Jo valia yra, kad mylėtume Dievą ir artimą. Buvo patarta turėti tokią nuostatą: „Man patinka vykdyti Dievo valią ir viską priimti kaip Dievo valią. Viskas, kas įvyksta nenumatyta mūsų gyvenime, yra Dievo meilė mums, net jeigu tai yra skausminga, nes Dievas tai leidžia dėl mūsų gerio. Meilės laikas yra dabartis. Vykdyti Dievo meilės valią – gyventi dabartyje, ne praeityje ir ne ateityje. Dievo valios vykdymas pagimdo mumyse laimę, nes jaučiame vienybę su Dievu“.

Meilės mokykloje turime pavyzdį – Švč. Mergelę Mariją. Ji yra Mergelė ir Motina – Dieviškos Meilės Motina. Mylėti yra duoti. Marija gavo Jėzų Įsikūnijimo metu, o po Kryžiumi Jį atidavė.

Mokykimės mylėti Marijos – Motinos – širdimi, kuri gyveno, kad viską duotų Jėzui.

S.Elytė

Tėvas Amedėjus labai stipriai paliudijo iš savo gyvenimo patirties, kaip gyventi Evangelija.

Dievo Žodis yra gyvenimas. Evangelija – dovana, kurią reikia grąžinti. Evangelija – tarnauti. Evangelija – tapti vaikais. Evangelija – atsisakyti savęs. Tai – atsivertimas, leidžiantis gyventi tikėjimu ir patirti tikrąją laisvę, gimdyti pašaukimus, padeda įveikti krizes, gimsta bendruomenė.

Tai panardino į bendrystės dvasingumo gelmę. Atskleistas gyvenimo tikrumas gyvenant meilės ir vienybės atmosferoje.

Pagaliau turiu tiek visko savo gyvenime, kad nebeturiu laiko galvoti apie šventumą, o tai yra vienintelis dalykas, kurio turiu siekti ir tuo turiu pradėti gyventi šią akimirką.

S. Onutė

Paštuvos Basųjų karmeličių informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija