Netektis

A†A mons. Petras MEILUS

(1932 01 01–1963 04 10–2015 10 26)

Spalio 26 dieną Marijampolėje mirė mons. Petras Meilus. Jis gimė 1932 metų sausio 1 dieną Rokiškio apskrityje, Skapiškio valsčiuje, Šeriškių vienkiemyje, mažažemių valstiečių Kazimiero ir Albinos Meilų šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių šeimoje augusių vaikų. 1939 metais Petras pradėjo lankyti Šiurpiškių pradžios mokyklą, kurioje 1944 metais baigė penkis skyrius. Po karo, kadangi arti nebuvo jokios mokyklos, metus Petras niekur nesimokė, o 1945 metais įstojo į Skapiškio progimnaziją. 1949 metais pradėjo mokytis Kupiškio vidurinėje mokykloje, tačiau susirgo tuberkulioze ir teko moksluose vėl daryti pertrauką. 1950 metais Vilniuje patyrė skaudžią plaučių operaciją, o po metų sustiprėjęs toliau tęsė mokslus Pandėlio vidurinėje mokykloje, nes joje, kaip užsienio kalbos, buvo mokoma vokiečių, kurios anksčiau Petras buvo mokęsis Kupiškyje. 1954 metais vėl atsinaujino tuberkuliozė, ir P. Meilus, būdamas labai sunkios būklės, buvo išvežtas į Rokiškio tuberkuliozės dispanserį. Po trijų mėnesių, kiek sustiprėjęs, jis buvo išsiųstas į Kauno Raudonojo Kryžiaus sanatoriją. Po operacijos susirgo pūlingu pleuritu ir buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Praėjus kritinei būklei dar penkiolika mėnesių gydėsi ligoninėje. Ligos pasekmes Petras jautė visą gyvenimą.

Šeimoje gavęs tvirtą religinį auklėjimą ir sulaukęs šešiolikos metų, Petras pajuto nenumaldomą potraukį į kunigystę, net negalėjo paaiškinti, iš kur toks noras kilo. Kai kurių kunigų netgi atkalbinėjamas nuo tokio žingsnio, nes neva esąs ligonis, tad geriau užleisti vietą sveikiems kandidatams, jis nepasidavė šiems įkalbinėjimams ir 1957 metais padavė prašymą į Kauno kunigų seminariją. Tačiau tais metais nebuvo priimtas, nes grįžo anksčiau į sovietinę kariuomenę priimti klierikai, vietų skaičius seminarijoje buvo ribotas, ir vietos P. Meilui nebeliko. Tačiau Petras nenusiminė, pakartotinai stojo kitais metais ir 1958 metais pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas P. Meilus ir toliau gydėsi, privalėjo nuolat vartoti paskirtus vaistus, bet turėjo autoritetą tarp kitų klierikų ir vadovybės, buvo paskirtas klierikų dekanu. 1963 m. balandžio 10 d. Kauno Arkikatedroje vyskupas Petras Maželis Petrą Meilų kartu su kitais septyniolika kurso draugų įšventino kunigu.

1963 m. gegužės 25 d. kun. P. Meilus paskiriamas Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapijos vikaru. 1968 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas vikaro pareigoms į Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapiją. 1969 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Šiaulius Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Atrodo, kad Šiauliuose didelis darbo krūvis sekino ligoto kunigo jėgas. Nors jau buvo baigęs gydymosi nuo tuberkuliozės kursą, jėgų nebuvo per daug. Nors mylimas parapijiečių ir vertinamas kolegų, P. Meilus porą kartų raštu kreipėsi į Kauno arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių prašydamas jį iškelti iš Šiaulių. 1973 metais jo prašymas buvo patenkintas, ir P. Meilus buvo paskirtas Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijos vikaru. 1975 metais jį buvo ketinta skirti Alėjų parapijos administratoriumi, kartu einant Raseinių vikaro pareigas, tačiau kunigas Petras prašėsi paliekamas Ukmergėje, nes nesijautė pasirengęs eiti klebono pareigas. Į jo prašymą vyskupas atsižvelgė ir dar kurį laiką paliko darbuotis Ukmergėje. Iš viso kunigas Petras vikaru išbuvo aštuoniolika metų. Visus tuos metus jis buvo tikrai ištikimas ir uolus klebonų, su kuriais dirbo, padėjėjas, randantis bendrą kalbą su įvairaus charakterio konfratrais ir parapijų tikinčiaisiais.

1981 m. gegužės 30 d. kun. P. Meilus gavo skyrimą Eržvilko parapijos administratoriumi. 1985 metais jam pavesta administruoti ir Paupio parapiją. Savo, kaip parapijų ganytojo, pareigas ėjo ištikimai, tvirtai laikydamasis Bažnyčios nuostatų ir rūpindamasis būti artimas visiems savo ganomiesiems. 1990 m. kovo 25 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius kun. P. Meilų paskyrė Kauno Arkikatedros Bazilikos administratoriumi. 1992 metų balandį buvo paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu. 1992–2000 metais ėjo Kauno arkivyskupijos tribunolo notaro pareigas, buvo Kauno I dekanato dekanas. 1998 m. kovo 26 d. šv. popiežius Jonas Paulius II pakėlė kun. P. Meilų monsinjoru.

Nors ir išsigydžius nuo jaunystės kankinusias plaučių ligas, pradėjo reikštis kitos ligos. Vis labiau silpnėjant sveikatai 2000 m. kovo 22 d. mons. P. Meilus buvo atleistas iš tribunolo notaro ir Kauno I dekanato dekano pareigų, o dar po metų – iš Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono pareigų ir vėl grįžo į Arkikatedrą Baziliką altaristo pareigoms. Ten ir liko tarnauti tikintiesiems beveik iki mirties. Daugiausia laiko skyrė tarnystei klausykloje, kol pajėgė, praktiškai ėjo vikaro pareigas: budėjo raštinėje, priiminėjo interesantus, laidojo tikinčiuosius, visuomet gyvai rūpinosi parapijos reikalais. 2015 metų rugpjūtį, dar labiau susilpnėjus sveikatai, mons. P. Meilus paprašė leisti jam apsigyventi Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose. Deja, jam laiko šioje žemėje buvo likę jau nebedaug – spalio 26 dieną jo siela iškeliavo pas savo Kūrėją.

Mons. P. Meilus buvo pamaldus, geras pamokslininkas.

Mon. P. Meilaus žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Laidotuvių šv. Mišioms spalio 28 dieną  vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei daug arkivyskupijos kunigų, kaip tik tądien susirinkusių į iš anksto planuotą kunigų konferenciją Kaune.

Laidotuvių šv. Mišių homiliją sakęs arkiv. S. Tamkevičius SJ atkreipė dėmesį, jog kunigas Petras gimė gausioje šeimoje, vėliau, nepaisydamas savo sveikatos problemų, troško ir siekė tik kunigystės (visą arkivyskupo homiliją spausdina „XXI amžius“). Pasibaigus šv. Mišioms, mons. P. Meilus atlydėtas prie kapo į Arkikatedros šventorių. Atsisveikinimo žodį pasakęs prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas prisiminė savo, kaip klieriko, pažintį su juo dar dirbant Šiauliuose, atkreipė dėmesį į monsinjoro Petro uolumą, jo sugebėjimą bendrauti su kunigais, jaunimu. Jis turėjo gražų balsą ir gerą iškalbą ir gyveno tuo, ką sakė kitiems. Prelatas pabrėžė, jog šis kunigas viską atidavė, kad būtų skelbiamas Dievo žodis ir Dievo meilė žmonėms. Jis buvo ne tik paguodžiantis, padrąsinantis nuodėmklausys – ir pats labai brangino Atgailos sakramentą, dažnai eidavo išpažinties.

Laidotuvių apeigas Kauno Arkikatedros Bazilikos šventoriuje atliko arkiv. L. Virbalas SJ.

Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos pranešimą

© 2015 „XXI amžius“