Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. lapkričio 20 d., Nr. 22 (241)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Bažnyčia rūpinasi sielovada tų, kurie tarnauja tėvynei kariuomenėje

Iš istorijos

Lapkričio 23-iąją minėsime Lietuvos kariuomenės dieną. Ta proga prisiminkime, kad Lietuvos gynėjai yra ir tikintys žmonės, priklausantys įvairioms konfesijoms. Jei pažvelgsime į istoriją, tai dar IV amžiuje Romos imperijoje, Konstantino laikais, užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada. Valdant Karolingų dinastijai (VIII–IX amžiai), katalikų kunigų, vadovaujamų vyriausiojo kapeliono, kurio galios beveik prilygo vyskupo galioms, buvimas kariuomenėje tapo įprastu reiškiniu. Tokių kapelionų korpusas darėsi vis labiau nepriklausomas nuo vyskupijų ir vietos vyskupų, kol tapo atskiru dariniu (1571 metais Ispanijoje, 1720 metais Austrijoje, 1733 metais Šiaurės Italijoje, Pjemonte).

Sielovados šaknys Lietuvoje

Lietuvoje ši institucija irgi turi senas bei gilias šaknis. Keli Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai kaip karo kapelionai dalyvavo 1831 metų sukilime. Dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863 metų sukilimą. Caro kalėjimų ir tremties keliais teko žengti Adrianui Novickiui, telkusiam miesto jaunimą, ir Romualdui Lukaševičiui, palaikiusiam ryšius su Lietuvos sukilėlių vadu Konstantinu Kalinausku. Išlikusiuose archyviniuose dokumentuose minima, kad 1863 metų sukilime, kurio vienas vadų buvo kun. Antanas Mackevičius, tiesiogiai dalyvavo 249 kunigai. Numalšinus sukilimą, 7 iš jų nužudyti, 152 ištremti, 104 nubausti administracine tvarka ir 31 išteisintas.

Kapelionų veikla 1918–1940 metais

Kapelionai dirbo savo naudingą bei reikalingą darbą 1918 metais sukūrus Lietuvos kariuomenę ir per visą prieškarį. Vyriausiais kariuomenės kapelionais buvo tokie iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai, kaip Antanas Palubinskas (1919–1929), Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas, ėjęs šias pareigas 1929–1938 m. brigados generolo teisėmis, 1930 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, o 1938 metais – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. Vyriausiąjį kariuomenės kapelioną kun. Vladą Mironą 1938 metais paskyrus ministru pirmininku, šias pareigas perėmė kun. Adolfas Sabaliauskas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas. 1940 metais į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas kun. Teofilius Matulionis, daugelyje šaltinių nurodyta, kad jis tas pareigas ėjo „kurį laiką“. Antrojo pasaulinio karo metais T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, 1990 metais pradėta jo kanonizacijos byla ir suteiktas Dievo tarno titulas. Prieškario Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos bei religijos – evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai, stačiatikiai ir žydai. Karo kapelionų darbo svarbą kariuomenėje liudija faktas, jog okupavę mūsų šalį sovietai tuoj pat panaikino šią instituciją, visus karo kapelionus atleido iš tarnybos, o jau 1940 m. liepos 6 d. kariuomenėje įsteigė vadinamąją Politinę valdybą.

Pokario kapelionai

Pokario rezistencijoje kapelionai irgi paliko ryškių ženklų. Kunigai, pasirinkę ginkluotą pasipriešinimą, visų pirma rūpinosi tuo, kad daugelio žmonių pasitikėjimą ir pagarbą pelnęs partizaninis sąjūdis nesusiteptų nekaltų žmonių krauju, kad būtų vengiama beprasmių žudynių. Bene žinomiausi partizanų gretose kovoję kunigai buvo Tauro partizanų apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas ir netgi vienas iš ginkluotosios rezistencijos organizatorių bei Tauro apygardos įkūrėjų kun. Antanas Ylius-Vilkas. Ne veltui sovietmečiu juos ir kitus kunigus, rėmusius rezistenciją, buvo stengiamasi apjuodinti, o jų misiją sumenkinti.

Lietuvos kariuomenės Ordinariato įsteigimas

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuo 1991 metų iki Ordinariato įsteigimo 2000-aisiais, sielovada kariuomenėje vykdyta pagal atskirus Bažnyčios hierarchų susitarimus su valstybinių institucijų bei kariuomenės vadovybe. Pirmuoju atkurtos Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu 1991 metais buvo paskirtas mons. Alfonsas Svarinskas, dimisijos pulkininkas, penkis kartus sovietų valdžios teistas už veiklą Lietuvos laisvės labui, kalėjęs Komijoje, Mordovijoje, Permėje. Iš mons. A. Svarinsko, tapusio Lietuvos partizanų kapelionu, vyriausiojo kapeliono pareigas perėmė kun. mjr. Alfonsas Bulotas. Įsteigus Ordinariatą, kariuomenės ordinaru tapo vyskupas Eugenijus Bartulis, kuris vyriausiuoju kariuomenės kapelionu ir savo generalvikaru paskyrė kun. Juozą Gražulį. 2004 metais jam suteiktas pulkininko laipsnis. Kun. plk. J. Gražuliui išėjus į atsargą, trumpai vyriausiojo kapeliono pareigas ėjo kun. mjr. Saulius Kasmauskas. Šiuo metu Ordinariate dirba 10 kunigų kapelionų, vadovaujamų vyskupo Ordinaro arkivyskupo Gintaro Grušo. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas – kun. plk. ltn. Rimas Venckus.

Pagal www.ordinariatas.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija