Beveik 40 vyskupo metų pogrindyje

Kardinolas Janas Chrizostomas Korecas SJ

Spalio 24 dieną, sulaukęs 91 metų, Slovakijoje mirė Nitros vyskupas emeritas, kardinolas jėzuitas Janas Chrizostomas Korecas SJ. Šis herojiškos tarnystės tikėjimo išpažinėjas, daug metų praleidęs anuometinio Čekoslovakijos režimo lageriuose, beveik keturis dešimtmečius (!) buvo priverstas kaip kunigas ir vyskupas veikti pogrindyje, labai pavojingomis sąlygomis išugdė ir suteikė kunigystės šventimus daugiau kaip šimtui dvasininkų.

J. Ch. Korecas gimė 1924 m. sausio 22 d. Bošanio miestelyje, Nitros vyskupijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, tris vaikus turėjusioje neturtingoje, bet tvirto tikėjimo odos fabriko darbininkų šeimoje. Būdamas penkiolikmetis, 1939 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Jėzaus Draugijos naujokyną ir 1941 metais davė vienuolinius įžadus. Tai buvo dramatiškas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis.  1950 metų pavasarį Čekoslovakijos komunistai Bažnyčios atžvilgiu pradėjo tikrą stalinistinį terorą, turbūt baisesnį netgi nei pačioje Sovietų Sąjungoje. Per trumpą laiką kalėjimuose atsidūrė beveik visi šalies vyskupai, 3000 kunigų, šimtai seserų vienuolių. Buvo uždaryti visi vienuolynai, dešimt iš dvylikos Čekoslovakijoje veikusių seminarijų, nemažai maldos namų. Tokiomis sąlygomis kunigystės šventimus 1950 m. spalio 1 d. gavęs J. Ch. Korecas irgi buvo internuotas, bet dėl prastos sveikatos (astma) išleistas į laisvę. Atsisakęs bendradarbiauti su komunistų valdžia, jis negalėjo viešai eiti sielovadinės tarnystės, tapo pogrindžio jėzuitu.

Čekoslovakijoje visiškai suvaržius, nuniokojus ar uždraudus bažnytines institucijas, laisvėje likę ganytojai šalyje nusprendė organizuoti pogrindinį Bažnyčios gyvenimą. Pritariant popiežiui Pijui XII tokiomis sąlygomis vyskupais slapta buvo konsekruoti keli jauni kunigai. 1951 m. rugpjūčio 24 d. vyskupu buvo konsekruotas ir jėzuitas kun. J. Ch. Korecas, kuris kunigiškoje tarnystėje dar nebuvo dirbęs nė pilnų vienerių metų. 27 metų vyskupas J. Korecas buvo amžiumi jauniausias Katalikų Bažnyčios hierarchas pasaulyje. Viešumoje Bratislavoje dirbdamas paprasčiausius darbus įvairiose gamyklose (vienu metu jis netgi buvo naktiniu sargu), vyskupas J. Ch. Korecas pogrindyje atliko savo ganytojišką misiją ugdydamas ir šventindamas kunigus, mokydamas tikinčiuosius, platindamas pogrindinę religinę literatūrą. 1960 metais Čekoslovakijos komunistų saugumo policija tai susekė ir įsiveržusi į ganytojo namus po atliktos kratos išsiaiškino jo kunigišką ir vyskupišką tapatumą. Netrukus parodomajame teisme vyskupas J. Korecas už „valstybės išdavimą“ buvo nuteistas 12 metų kalėti. Bausmę teko atlikti ypač griežto režimo Valdicės lageryje, buvusio vienuolyno teritorijoje, kur kartu su kriminaliniais nusikaltėliais kalėjo šeši katalikų vyskupai ir beveik 250 kunigų. Net ir tokiomis nelaisvės sąlygomis vyskupas J. Ch. Korecas drąsiai tęsė savo ganytojišką tarnystę, pelnydamas visuotinę pagarbą, pasitikėjimą ir reikalingą pagalbą. Šioje kalinimo patirtyje, kurią ganytojas vėliau aprašė į daugelį kalbų išverstoje knygoje „Barbarų naktis“, pasakojama apie kasdienę šv. Mišių auką kalėjimo sąlygomis, pravestas jėzuitiškas dvasines pratybas, teologinius apmąstymus ir jaunų kalinių evangelizavimą. Vyskupas pripažino, kad bendravimas su kriminaliniais nusikaltėliais jam buvo naudingas, nes gavo daug informacijos apie realų gyvenimą ir tai galėjo panaudoti sielovadoje.

1968 metais, Čekoslovakijoje vykstant neilgai trukusiam režimo liberalizavimo procesui, vadinamajam Prahos pavasariui, vyskupas J. Ch. Korecas buvo amnestuotas ir išleistas į laisvę, o vėliau ir teisiškai reabilituotas. 1969 metais jis galėjo nuvykti į Romą, kur buvo popiežiaus Pauliaus VI priimtas privačioje audiencijoje, iš Šventojo Tėvo rankų gavo mitrą, kitas vyskupiškas insignijas ir asmeninę dovaną – Krūtinės kryžių. Laikiną politinį atšilimą Čekoslovakijoje nutraukus Sovietų Sąjungos vadovaujamai karinei invazijai, jam buvo uždrausta viešai atlikti ganytojiškas pareigas. Vyskupas J. Ch. Korecas atsisakė kolaboruoti su komunistine valdžia. 1974 metais netgi buvo atšaukta vyskupo J. Ch. Koreco reabilitacija ir jis vėl suimtas, kad kalėjime atliktų likusių ketverių metų bausmę. Tačiau Šventojo Sosto pastangomis vyskupo J. Ch. Koreco areštas buvo nutrauktas, bet jis vis tiek viešai negalėjo eiti ganytojiškų pareigų ir veikė pogrindyje.

Vyskupas vėl viešai atliko įvairius civilinius darbus – buvo liftų remontininkas, parduotuvių vitrinų valytojas, gatvių šlavėjas iki oficialaus išėjimo į pensiją 1984 metais. Vyskupas toliau savo ganytojišką misiją atliko įprastame pogrindyje, savuoju autoritetu darydamas įtaką visam bažnytiniam Slovakijos gyvenimui. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas kunigų rengimui, jaunimo katekizavimui ir organizavimui, religinės literatūros ir spaudos platinimui. Nepaisant dviejų rengtų pasikėsinimų į jo gyvybę, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus naujam atgimimo laikotarpiui, vyskupas J. Korecas dar aktyviau organizavo slovakų katalikų pasipriešinimo veiklą.

Pagaliau vyskupas J. Ch. Korecas sulaukė komunistinio režimo žlugimo ir galėjo jau viešai vykdyti savo ganytojišką tarnystę. 1989 metais jis buvo paskirtas Bratislavos šventųjų Kirilo ir Metodijaus kunigų seminarijos rektoriumi, o 1990 metais popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas Slovakijos ir visos Vidurio Europos seniausios Nitros vyskupijos ordinaru. 1991 m. birželio 28 d. konsistorijoje vyskupas J. Ch. Korecas paskelbtas kardinolu ir tapo pirmuoju Kardinolų kolegijos nariu laisvoje ir demokratinėje Slovakijos valstybėje, kurioje trys ketvirtadaliai iš 5 milijonų gyventojų yra katalikai. Iki gyvenimo pabaigos kardinolas J. Ch. Korecas buvo aktyvus nacionaliniame Bažnyčios ir visuomenės gyvenime, nuolat publikavo straipsnius spaudoje, ypač žurnale „Kulturny život“. Jo rezidencijoje nuolat lankydavosi garbingi svečiai – kunigai, vyskupai, mokslininkai ir politikai, katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai iš Slovakijos ir užsienio šalių, norėdami gauti vertingų patarimų, paremtų solidžia ganytojiška patirtimi.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad kardinolas patyrė komunistinio režimo nelaisvę kalėdamas lageryje, tačiau ir šios kentėjimo aplinkybės nesukliudė jam ištikimai vykdyti vyskupo misiją. „Tai jo neišgąsdino, tik suteikė galimybę duoti spindintį dvasinės stiprybės“, – patvirtino Šventasis Tėvas.

Pagal „XXI amžių“

© 2015 „XXI amžius“