Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. sausio 8 d., Nr. 1 (244)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kodėl švenčiamas Gailestingumo Jubiliejus?

Bendrosios gruodžio 9-osios trečiadienio audiencijos katechezę popiežius Pranciškus skyrė atsakymui į klausimą, kodėl paskelbti ir bus švenčiami Gailestingumo Jubiliejus ir Šventieji Gailestingumo metai.

„Bažnyčiai reikia šio išskirtinio, ypatingo laiko. Jai gera išgyventi šį išskirtinį laiką. Bažnyčiai reikia šio ypatingo laiko“, – kalbėjo Pranciškus. Pasak jo, mūsų gilių pokyčių epochoje Bažnyčia yra pašaukta duoti savo įnašą, padarydama regimus Dievo buvimo ir artumo ženklus. Ir Jubiliejus yra mums visiems palankus laikas, nes kontempliuodami Dievišką Gailestingumą, kuris viršija kiekvieną žmogišką ribą ir spindi nuodėmės tamsybėje, galime būti ryžtingesni ir geresni liudytojai. Pažvelgti į Dievą, gailestingą Tėvą, ir brolius, kuriems reikia gailestingumo, reiškia sutelkti dėmesį į esminį Evangelijos turinį: į Jėzų Kristų, kūnu tapusį gailestingumą, padariusį mūsų akims regimą didįjį trejybinį Dievo Meilės slėpinį. Švęsti Gailestingumo Jubiliejų yra tas pats, kaip iš naujo mūsų asmeninio ir bendruomenės gyvenimo centre iškelti Jėzų Kristų, gailestingąjį Dievą.

„Šventieji metai yra tam, kad gyventume gailestingumu. Taip, broliai ir seserys, šie Šventieji Metai mums pasiūlė pajausti savo gyvenime švelnų ir jautrų Dievo atleidimo prisilietimą, jo buvimą šalia ir jo artumą ypač tais momentais, kai labiausiai reikia. Šis Jubiliejus yra privilegijuotas laikas, kad Bažnyčia išmoktų rinktis tik tai, kas patinka Dievui. O kas labiausiai Dievui patinka? Atleisti savo vaikams, pasigailėti jų, kad ir jie atleistų broliams, sušvisdami tarsi Dievo gailestingumo žibintai pasaulyje. Štai tai labiausiai patinka Dievui“, – sakė popiežius Pranciškus ir priminė Bažnyčios Mokytojo šv. Ambraziejaus klausimą viename veikale apie Adomą, pirmąjį žmogų. Sukūręs pasaulį ir likusią kūriniją, Dievas sako, kad tai gera. Sukūręs žmogų, sako, kad tai labai gera. Kodėl labai gera, kodėl Dievas taip džiaugiasi žmogumi, vyru ir moterimi? Nes galiausiai turi kam atleisti, būti gailestingu Dievu. „Jubiliejus, – tęsė popiežius Pranciškus, – bus palankusis laikas, jei Bažnyčia išmoks tai, kas patinka Dievui, nepasiduodama pagundai manyti, kad kažkas kita yra svarbiau ir pirmiau. Nieko nėra svarbiau už tai, kas Dievui patinka, už gailestingumą, už jo meilę ir švelnumą. Būtinas institucijų ir struktūrų atnaujinimo darbas irgi turi tapti priemone patirti gyvą ir gaivinančią Dievo gailestingumo patirtį, kuri vienintelė užtikrina, kad Bažnyčia bus tas ant kalno šviečiantis miestas, apie kurį kalbama Evangelijoje (žr. Mt, 5). Švyti tik gailestinga Bažnyčia. Ir jei tai pamirštume nors ir trumpam, mūsų pastangos taptų tuščios, nes taptume savųjų institucijų ir struktūrų vergais, kad ir kokios jos modernios būtų. Išliktume jų vergai“.

Pasak Šventojo Tėvo, pajausti džiaugsmą, kad buvome atrasti Kristaus, kuris kaip tas Ganytojas išėjo mūsų ieškoti, nes buvome pasimetę, – toks yra Bažnyčios tikslas per šiuos Šventuosius Metus. Taip sustiprinsime savyje užtikrintumą, kad gailestingumas iš tiesų gali prisidėti kuriant žmogiškesnį pasaulį. Mūsų laikais, kai atleidimas yra retas reiškinys žmonių gyvenime, kvietimas atleisti yra dar reikalingesnis visuomenėje, darbo institucijose, šeimoje.

Žinoma, kas nors galėtų pasakyti: „Tėve, ar Bažnyčia per šiuos Metus neturėtų padaryti kažką daugiau? Yra teisinga kontempliuoti Dievo Gailestingumą, bet ar nėra skubesnių dalykų?“

Popiežiaus Pranciškus sako, kad darbo yra daug, ir jis pats pirmas stengiasi tai priminti. Tačiau nereikia pamiršti, kad gailestingumo pamiršimo šaknis visada yra meilė tik sau, kuri pasaulyje virsta išskirtinai savųjų interesų, malonumų ir garbės ieškojimu kartu su turto kaupimo troškimu, o krikščionio gyvenime tampa veidmainyste ir supasaulėjimu. Tai prieštarauja gailestingumui. Egoizmo, savimeilės tendencijos, kurios gailestingumą paverčia svetimkūniu, yra tokios skaitlingos, kad dažnai nebepajėgiame jų atpažinti kaip ribų ir nuodėmių. Todėl reikia prisipažinti nusidėjėliais, kad sutvirtintume tikrumą dėl dieviško gailestingumo.

„Viešpatie, aš esu nusidėjėlis, Viešpatie, aš esu nusidėjėlė: ateik su savuoju gailestingumu“, – tai yra labai graži ir lengva malda. Ją lengva pasakyti kiekvieną dieną. „Brangūs broliai ir seserys, linkiu, kad šiais Šventaisiais Metais kiekvienas patirtume Dievo gailestingumą, būdami liudytojais to, kas Jam labiausiai patinka. Ar naivu manyti, kad tai gali pakeisti pasaulį? Taip, žmogiškai kalbant, tai – paikybė, bet „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25)“, – baigdamas katechezę sakė Šventasis Tėvas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija