Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. sausio 8 d., Nr. 1 (244)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Paryžiaus susitarimas dėl klimato: ribotas, bet geras

Didžiausius teršalus į atmosferą
skleidžia energetinės pramonės įmonės

Pasaulyje nuolat mažėja gamtos
„plaučiais“ vadinamų miškų plotai

Paryžiuje vykusioje klimato kaitos konferencijoje (Cop21) pasiektas susitarimas dėl priemonių mažinti žmogaus įtaką klimato kaitai nėra idealus, tačiau yra geras, sutaria dauguma ekspertų, vertindami, koks sudėtingas ir sunkus derybų kelias buvo nueitas, prieštaraudami tiems balsams, kurie Paryžiaus susitarimą pavadino nepavykusiu, nes jis nežada radikalaus pokyčio šiandien ar rytoj.

Harvardo universiteto aplinkos ekonomikos programos vadovas profesorius Robertas N. Stavinsas tiki, kad žengtas iš tiesų esminis žingsnis. Iki šiol, reguliuojant aplinkosauginius klausimus, pagrindinis tarptautinis susitarimas buvo 1997 metų Kioto protokolas, įsigaliojęs 2005 metais. Tačiau realus jo poveikis buvo minimalus, nes kalbėta tik apie išsivysčiusius kraštus, kai labiausiai teršti aplinką palengva ėmė didžiosios besivystančios ekonomikos: Kinija, Indija, Brazilija, Korėja, Indonezija, Meksika, Pietų Afrikos Respublika. Tai, kad Paryžiaus susitarimą pasirašė 186 valstybės, kurios kartu atsakingos už 96 procentus išmetamų dujų, yra didžiulis diplomatijos laimėjimas ir didžiulis žingsnis globalioje aplinkos apsaugos politikoje. Pasak profesoriaus R. Stavinso, nors Paryžiaus susitarimas jo akimis yra didelė sėkmė, naujas pamatas prasmingai pažangai, tačiau iš tiesų tik laikas – artimiausi 10 ar 20 metų – parodys, ar šis susitarimas veikia.

Pakankamai atsargus yra ir žinomo tarptautinio mokslinio instituto IIASA vadovas Pavelas Kabatas. „Aš buvau Kioto derybose. Atsimenu euforiją pasirašius susitarimą“, – rašo jis, ir priduria, kad po to išgyveno nemažai nusivylimo, matydamas vyriausybių nesugebėjimą ar nenorą įgyvendinti tai, kas buvo numatyta. Toks susitarimas, koks pasiektas Paryžiuje, yra geras ir būtinas, tačiau ar jis bus įgyvendintas, ar mokslas, politika ir privatus sektorius eis ta pačia kryptimi?“

Panašios mintys dėstomos ir Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ apžvalginiame straipsnyje apie Paryžiaus susitarimą: „Svarbu, kad sugebėjo susitarti ir išsivysčiusios, ir besivystančios valstybės, įskaitant Kiniją ir didžiausius naftos bei dujų eksportuotojus, svarbu, kad įrašytas siekis išlaikyti klimato atšilimą 1,5 laipsnio ribose, svarbūs susitarimai dėl skaidrios kontrolės. Tačiau didžiulė susitarimo dalis priklauso nuo valstybių savanoriškos ir geros valios. Jeigu jos pritrūktų, valstybės gali vilkinti savo įsipareigojimus, nesilaikyti rekomendacijų, už tai nenumatyta sankcijų“. Straipsnyje cituojama žinomos nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Oxfam“ kritika, kad susitarime per mažai dėmesio neturtingiausioms šalims, kurios labiausiai pažeidžiamos klimato kaitos problemų – vandens lygio kilimo, potvynių ar sausrų.

Dėmesys neturtingoms šalims buvo vienas iš pagrindinių katalikiškų ir kitų krikščioniškų organizacijų, kurios aktyviai pasisakė už ambicingą ir įpareigojantį susitarimą Paryžiaus konferencijoje, akcentų. Nuosekliai šis klausimas yra išplėtotas popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“, argumentuojant, kad dabartinis vystymosi modelis kuria saiko neturinčios mažumos gerovę daugumos skurdo ir aplinkos naikinimo sąskaita. Aplinkos degradavimo ir skurdo problemos turi būti sprendžiamos kartu, nes tai – dvi tos pačios tikrovės pusės. Paryžiaus susitarimo šalys pažadėjo sukurti didelį pagalbos ir investicijų fondą neturtingoms šalims. „Paverskite Paryžiaus susitarimą konkrečiu veiksmu, kurio šerdyje būtų solidarumas“, – ragina Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) komunikatas.

Beje, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje vykusios konferencijos išvakarėse kardinolai ir vyskupai iš visų penkių kontinentų kreipėsi į jos dalyvius reikšdami viltį, kad derybose bus pasiektas svarbiausias susitarimas dėl klimato kaitos, šio gyvybiško klausimo sprendimą derinant su rūpinimusi labiausiai pažeidžiamomis bendruomenėmis, tautomis ir regionais, kaip tik pirmiausia cituoja encikliką „Laudato si“, kurioje pabrėžiama, jog „klimato kaita yra vienas iš principinių iššūkių visai šiandienos žmonijai“, nuo jo vertinimo priklausys mūsų visų ateitis. Juk gamtos aplinka yra bendrasis gėris, skirtas visiems, todėl už jį kiekvienas yra atsakingas ir šito visuotinumo supratimas bei susitelkimas į „bendrų namų“ išsaugojimą galbūt taptų prielaida kitų socialinių, ekonominių bei politinių (taikos ir karo) problemų sprendimui. „Tikintys (į Dievą) ar ne, šiandien visi mes sutariame, kad žemė yra paveldas, kuriuo dalijamės ir kurio vaisiai turi būti skirti kiekvieno naudai, – pabrėžė ganytojai. – O tikintiesiems tai tampa ištikimybės Kūrėjui klausimu, nes Dievas sukūrė pasaulį kiekvienam“. Kadangi negalima ignoruoti socialinių pasekmių, kurias kelia klimato pokyčiai ir kurie labiausiai prislegia pasaulio varguolius ir pažeidžiamuosius, todėl šiai ekologinei perspektyvai, reikia atsižvelgti ir į socialinę perspektyvą, ypač ginant fundamentalias silpnųjų, neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių teises, gal net pačią jų egzistenciją. Pasaulio Bažnyčios hierarchų kreipimesi primenama, kad spartėjanti klimato kaita (atšilimas) yra atsakinga už daugelį padažnėjusių stichinių nelaimių, potvynių, sausrų ir pan. Štai JAV kosminės agentūros NASA nuo 1979 metų atliekamais tyrimais nustatyta, kad Arktikos ledynų paviršius kasmet sumažėja 13 proc. ir atitinkamai pakyla vandens lygis. Mokslininkų paskaičiuota, kad nuo 1870 metų (intensyvios industrializacijos pradžia) iki 2000 metų vandens lygis jūrose pakilo 18 cm,  o tik per pastaruosius pusantro dešimtmečio – 6 cm. Taigi toliau vykstant tokiai nežabotai žmonių veiklai, gamtinių resursų niokojimui, energetikos ir transporto plėtrai, vandens lygis iki 2100 metų dar gali pakilti nuo 26 net iki 82 cm, paskandinti ištisas salas, žemumas, pakrančių regionus ir sunaikinti augaliją ir gyvūniją, o dešimtis milijonų žmonių priversti persikelti kitur. Tai būtų nepalyginamai didesnio masto nei dabar daug rūpesčių kelianti karo pabėgėlių problema.

Pagal „Vatikano radiją“ ir „XXI amžių“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija