Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. liepos 15 d., Nr. 14 (257)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Netvarkingas potraukis yra sunkus išmėginimas

Popiežiaus žodžiai apie homoseksualius asmenis, su kuriais, anot Katekizmo, reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai. Klausimo kontekstas

Popiežius Pranciškus

Užbaigus apaštalinę kelionę Armėnijoje, kelionėje iš Jerevano į Romą, JAV katalikų žinių agentūros CNS žurnalistė paklausė popiežiaus Pranciškaus, ką jis mano apie vokiečių kardinolo Raingardo Markso (Reinhard Marx) žodžius, jog Katalikų Bažnyčia turi atsiprašyti už homoseksualų marginalizavimą.

Iš tiesų kardinolas R. Marksas birželio 22–24 dienomis Dubline, Trejybės kolegijos Lojolos institute, dalyvavo konferencijoje tema „Bažnyčios vaidmuo pliuralistinėje visuomenėje“. Maždaug dviem šimtams konferencijos dalyvių rūpėjo tie patys klausimai: valstybės ir Bažnyčios, visuomenės ir religijos santykiai. Daugelis jų priklausė akademiniam pasauliui, įvairių šalių universitetams, tačiau buvo žurnalistų ir tų, kuriuos galima pavadinti viešaisiais intelektualais, visuomenės apžvalgininkais. Kardinolas R. Marksas skaitė pranešimą „Bažnyčia ir laisvės iššūkis“. Pasak jo, valstybės santvarka turi būti sekuliari: „Valstybė nėra krikščioniška. Tačiau visuomenė nėra sekuliari. Ji yra krikščioniška ar religinga, nereliginga ar įvairiai religinga“. Žvelgiant į istoriją, Bažnyčia į laisvės iššūkį reagavo dvejopai, kartais remdama laisvę, viduramžiais popiežių įdiegtas skyrimas tarp sekuliarios ir religinės kompetencijos buvo lemiama prielaida sekuliarios valstybės atsiradimui; bet kartais skųsdamasi dėl laisvės, nes ji irgi reiškia pliuralizmą, kurį nėra paprasta priimti. Nėra lengva suderinti religinę įvairovę, skirtingas vertybines sistemas, tuo pat metu išsaugant bendruomenės stabilumą ir vieningumą. Atsakydamas į pastabą iš auditorijos apie tai, kad Bažnyčia pritrūko integralumo ir pagarbos laisvei, kalbant apie moteris ir homoseksualius asmenis, kardinolas R. Marksas tai pripažino. Jis pabrėžė, kad moterys, pasauliečiai, kalbant plačiau, turi turėti didesnį vaidmenį Bažnyčioje. Kalbant apie homoseksualius asmenis, pasak jo, tiek Bažnyčia, tiek plačioji visuomenė daug „nuveikė“ dėl to, kad į juos būtų žiūrima negatyviai. Bažnyčiai ir visuomenei reikia dėl to apgailestauti, atsiprašyti. Kardinolas pridūrė, kad valstybė teisėtai gali reguliuoti homoseksualų partnerystę, tačiau jam tai nereiškia išsižadėjimo sampratos, kad tikrą santuoką sudaro vyras ir moteris.

Taigi popiežius Pranciškus, atsakydamas į CNS žurnalistės klausimą, pasakė: „Aš pakartosiu tą patį, ką pasakiau pirmojoje kelionėje ir kartoju tai, ką sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: homoseksualūs asmenys neturi būti diskriminuojami, tačiau turi būti gerbiami, lydimi sielovadiškai. Galėtų būti pasmerktos ne dėl ideologinių motyvų, bet dėl, sakytume, politinio elgesio motyvų, kuomet kai kurios manifestacijos tampa pernelyg užgaulios kitiems. Tačiau šie dalykai nesietini su problema: jei asmuo, kuris yra tokios būsenos, turi gerą valią ir ieško Dievo, kas mes, kad jį teistume? Turime gerai palydėti pagal tai, ką sako katekizmas. O katekizmas yra aiškus. (...) Aš manau, kad Bažnyčia turi atsiprašyti (...) to asmens, kuris yra gėjus, kurį įžeidė, bet kartu turi atsiprašyti vargšų, moterų ir darbe išnaudojamų vaikų, turi atsiprašyti už tai, kad daug kartų laimino ginklus. Bažnyčia turi atsiprašyti už tai, kad daug kartų nesielgė gerai, ir kai sakau „Bažnyčia“, galvoje turiu krikščionis; Bažnyčia yra šventa, nusidėjėliai esame mes. (...)

Atsimenu iš vaikystės Buenos Airių kultūrą, uždarą katalikišką kultūrą; prieš 80 metų nebuvo galima eiti į išsiskyrusios šeimos namus. Ačiū Dievui, kultūra pasikeitė, ir kaip krikščionys turime atsiprašyti už daug dalykų, ne tik atsiprašyti, bet ir paprašyti atleidimo. „Atleisk,Viešpatie“, – dažnai pamirštame šį žodį“.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kunigas turi atsiminti, kad jis – ne šeimininkas, kuris griebiasi lazdos, o tėvas, kuris apkabina, atleidžia, paguodžia. Kita vertus, yra daugybė šventų kunigų, ligoninių, kalėjimų kapelionų. Jei tiesa, kad krikščionys kartais nusisuka į kitą pusę, tai yra tiesa, kad turime Motiną Teresę ir daugybę kitų kaip ji, daugybę moterų vienuolių Afrikoje, daugybę pasauliečių, daugybę šventų santuokų. „Visi mes esame šventi, nes turime savyje Šventąją Dvasią, bet visi kartu esame nusidėjėliai. Aš – pats pirmasis“, – teigė Popiežius.

Šventasis Tėvas užsiminė apie Katekizmą. Jame rašoma: „Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka“ (nr. 2358, dar žr. 2357 ir 2359).

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija