Olimpinės čempionės dopingas – Jėzus

Gimnastė amerikietė Simona Bails

Bėgikė iš Etiopijos Almaz Ayana

JAV bėgikė Ingliša Gardner

Neseniai Brazilijoje, Rio de Žaneire, baigėsi Olimpinės žaidynės. Netrukus vyko ir parolimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo įvairias negalias turintys sportininkai. Turbūt pastebėjome, kad dalis sportininkų, būdami pamaldūs krikščionys, nesidrovėdami tai pademonstravo prieš startą ar finišavę persižegnodami, o kai kurie dar ir pabučiuodavo ant kaklo kabantį kryželį.

Bene viena ryškiausių Olimpinių žaidynių žvaigždė, geriausia pasaulio gimnastė devyniolikmetė Simona Bails (Simone Biles), Rio de Žaneire laimėjusi keturis aukso medalius, tvirtai išpažįsta katalikų tikėjimą. Kai nedalyvauja varžybose, ji kiekvieną sekmadienį su šeima lanko Springo (Teksaso valstija, JAV) Šv. apaštalo Jokūbo parapijos bažnyčią, o savo rankinėje visada nešioja ją užauginusios motinos dovanotą rožinį. Parapijos klebonas kun. Čarlzas Semperis (Charles Semper) sako, kad Simonos tėvai dažnai prašo kunigus ir bendruomenę pasimelsti už dukters sėkmę sporte ir tai, matyt, turi įtakos jos rezultatams.

Olimpinių žaidynių lengvosios atletikos varžybose, moterų 10 000 metrų bėgimo nuotolyje, auksą iškovojo bėgikė iš Etiopijos Almaz Ayana. Ji po 23 metų pertraukos net 14,33 sekundės pagerino seną pasaulio rekordą. Kai kurios bėgikės jai metė kaltinimą, neva ji vartojusi dopingą. Tada A. Ayana pasakė: „Aš esu visiškai švari. Pirmiausia, kryptingai treniravausi. Antra, aš meldžiau Dievą palaimos. Ir Jis man davė viską... Ir trečia, mano dopingas – Jėzus“.

Kai olimpinėse 100 metrų varžybose 24 metų JAV bėgikė Ingliša Gardner (English Gardner) pasiekė pasaulio rekordą, atsiklaupė ir viešai pagarbino Dievą. Ji sakė: „Ačiū, Jėzau! Ačiū, Jėzau! O, Dieve, aš garbinu Tave!“

Tai – pavyzdžiai, daugeliui liudijantys, jog ir šiais globalinės dvasinės krizės laikais yra sportininkų ir daug kitų visuomenės labui nusipelniusių žmonių, drįstančių liudyti Tą, kurį tiki ir myli.

Popiežius Pranciškus prieš Olimpines žaidynes Rio de Žaneire sakė: „Taikos, tolerancijos ir susitaikinimo ištroškusiame pasaulyje linkiu, kad olimpinių žaidynių dvasia įkvėptų visus, dalyvius ir žiūrovus, „kovoti gerą kovą“ ir visiems kartu baigti bėgimą (2 Tm 4, 7–8), siekiant ne tik medalio, bet kur kas didesnės dovanos – kurti tokią visuomenę, kurioje viešpatautų solidarumas...“

Iš tiesų sporto rungtyse ne tik svarbu garbingai siekti pergalės ar medalio, bet ir neprarasti dvasinės pusiausvyros pralaimėjimo atvejais. Sportininko dalyvavimas varžybose jau yra laimėjimas, nes jis išliejo daug prakaito, kad įgytų gerą fizinę formą, būtų pakviestas į rinktinę ir ne tik treneris juo galėtų pasitikėti... Bet kai sportininkai ima vadovautis tiesą paminančiu devizu – „Tikslas pateisina priemones“ – ir vartoja draudžiamus dopingo preparatus, tada ne tik žaloja savo sveikatą, bet aukštyn kojomis apverčia visą moralinę sporto taisyklių laikymosi tvarką ir liudija, kad vienadienis auksinio medalio spindesys yra jų svarbiausias gyvenimo siekis.

Pagal „XXI amžių“

© 2016 „XXI amžius“