Tarnavau

Julė KILČIAUSKIENĖ

Tarnavau:

Kristui – skelbdamas Dievo Žodį,

Bažnyčiai – vesdamas sielas,

Artimui – gerus darbus rodžiau

                        (Kun. Steponas Galvydis)

Kun. Steponas Galvydis

Galvydžių šeima. Sėdi: Marytė, motina Barbora Galvydienė, tėtis Antanas Galvydis, kun. Steponas. Stovi: Vytautas, Antanas su dukrele ir Jonas. Svėdasai,1943 m.

Daug kas prisimena ilgametį Traupio parapijos kleboną kun. Steponą Galvydį (1916 10 05 – 1941 01 26 – 1999 03 20). Gražiai jo šimtmetį paminėjo traupiečiai ir gimtinės – Svėdasų – žmonės. Tiems, kam teko nors kartą sutikti šį „tikrą, senobinį kunigą, paprastą, nuoširdų žmogų, ne tokį kaip dabar kai kurie kunigai...“ (taip buvusi Levaniškio gyventoja Genovaitė G. apibūdino kun. St. Galvydį), nepamirš jo besąlygiško atsidavimo Bažnyčiai ir žmonėms. Ir man teko porą kartų lankytis pas jį. Tada leidau paaugliams skirtą laikraštį „Saulėtekis“, lankiau parapijas. Buvau sau misiją pasiskyrusi vienyti Bažnyčią, bet, Dieve, iš to nedaug pasiekiau. Taip ir pas Traupio kleboną apie 1998-uosius atvykau. Buvo jau mirusi klebono sesutė, kuri pas jį šeimininkavo, tad vienas pats tvarkėsi savo gana kuklią buitį, jau pavargdamas, tačiau geros nuotaikos ir pilnas idėjų. Kartu aplankėme bažnyčią ir šventorių apėjome, kiekviename žingsnyje man aiškino, kas, kur yra, kaip ir kada čia atsirado: bažnyčios vidaus detalės, kiekviena skulptūra ar paveikslas ir šventoriuje – taip pat. Žinojo kiekvieno daikto istoriją. Labai džiaugėsi visais. Rodos, sklandė jo dvasia bažnyčios ir šventoriaus erdvėje, tokia šviesi, tyra. Ilgokai kalbėjomės apie žmones, apie kūrybą, dalinomės nelygia patirtimi. Nors klebonas buvo visais atžvilgiais gerokai daugiau pasiekęs, pergyvenęs ir gabumų didesnių, bet savęs jokiu būdu neaukštindamas, tai patarimo klausė, tai vėl, lyg abejonę išreikšdamas, vieno ar kito dalyko teiravosi. Nagrinėjome jo anekdotus apie dvasininkus (dalį jų anksčiau spausdinome „Katalike“), padovanojo savo knygą apie kunigą Aleksandrą Papučką, sakė, kad jau buvo parašyta knygutė, bet ji labai plona: „Aš daugiau žinojau, maniau, kad tas kunigas vertas didesnės...“ Išsiskiriant pakvietė nepamiršti, aplankyti. Nepamiršau, tačiau tas laikas toks greitas, aplenkė mane. Nebespėjau. Jis pas Viešpatį iškeliavo 1999-ųjų kovo 20 dieną. Gal ir užsimirštų, juk daug sutinkame gerų žmonių, gerų kunigų, metai nusineša užmarštin jų atminimą. Tačiau laikas sudėlioja „taškus“, pasverdamas ir atmatuodamas žmonių darbus ir jų vertę istorijos puslapiuose. Vieni išlieka, kiti dulke tevirsta...

Kun. Steponas Galvydis gimė lygiai (ar beveik lygiai: vienuose šaltiniuose spalio 5-ąją, kituose – spalio 10 dieną) prieš šimtą metų, 1916-aisiais, ūkininkų Antano ir Barboros Galvydžių penkių vaikų šeimoje. Dėl 32 hektarų žemės ant Alaušo ežero kranto tėvas mirė tremtyje. Iš motinos pusės giminėje buvo net trys kunigai (Antanas Braknys-Braknė, Juozapas Rimkevičius, Kazimieras Rimkevičius).

Baigęs Svėdasų pradinę, Užpalių vidurinę, Rokiškio gimnaziją, 1934 metais Steponas Galvydis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu slapta įšventintas 1941 metais, o aukštojo mokslo diplomą gavo 1947-aisiais. Dirbdamas Vabalninke, krikštijo žydus ir yra vienas iš 159 žydų gelbėtojų. Toliau Stepono Galvydžio gyvenimo kelias vingiavo per Subačių, Subačiaus geležinkelio stotį, Biržus (čia padėjo vokiečių persekiojamiems čigonams), Klovainius, Smilgius, Šeduvą, Ramygalą, Anciškį, Ragelius, Pušalotą. Pagaliau 1964 metais balandžio 4 dieną buvo paskirtas Traupio (Anykščių r.) Šv. Onos parapijos klebonu. Išugdė kunigus Marijoną Savicką ir Rimantą Kaunietį, parapijoje stiprino katalikybę, būrė jaunus ir senus apie Bažnyčią, skatino žmonėse sąmoningumą, atidarė parapijos biblioteką, knygynėlį, koplyčią Baleliuose. Atlaidai ir kiti religiniai minėjimai Traupyje vykdavo su koncertais, misterijomis, vaidinimais, sutraukdavo daug žmonių. Klebonas buvo literatas, pasirašinėjo Metraštininko, Stepo Sėlio, Vydevučio, Kazio Pūko, Mokyto Varnėno ir kt. slapyvardžiais. Sovietmečiu iš vokiečių ir prancūzų kalbų vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, kūrė odes, eilėraščius, pasakėčias, homilijas, vaizdelius, giesmes, rinko kunigų biografijų žinias. Savo rašomąja mašinėle po kelis egzempliorius išspausdino apie 50 veikalų, dalį laisvoje Lietuvoje išleido knygomis, kita dalis taip ir liko rankraščiuose. Tokie būtų svarbiausi šio kunigo gyvenimo faktai. Daug kas nepaminėta, tačiau liko vietos gyviems prisiminimams, kuriais ir dalijasi buvęs parapijietis, iš Levaniškio kilęs klebono ministrantas, o dabar einantis jo pėdomis Mielagėnų klebonas kun. Marijonas SAVICKAS:

Kun. Marijonas Savickas

„Kunigas Steponas Galvydis, kiek prisimenu, per jo buvimo laikotarpį Traupio parapijoje pasižymėjo pamaldumu. Visą laiką, kada tiktai atvykdavau pas kleboną, rasdavau jį su brevijoriumi, arba su rožiniu rankose. Tikriausiai daug meldėsi, kad vis rasdavau besimeldžiantį. Prieš sekmadienio ar šiokiadienio pamaldas kunigas sėdėdavo klausykloje. Prieš aukodamas šv. Mišias ir po jų visada rasdavo laiko trumpai susikaupti, atsiklaupęs pasimelsdavo. Sekmadienio šv. Mišios visada buvo giedamos. Mišios su visais priedais, po šv. Mišių – adoracija, suplikacijos. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį vykdavo procesija. Per visą Dievo Kūno oktavą darydavo procesiją. Buvo suburta didžiulė ir graži procesija, kuriai reikėdavo apie 100 žmonių, jeigu nešdavo visas vėliavas, altorėlius, baldakimą. Subūrė jaunimo pučiamųjų orkestrą, kuris grodavo įvairiose šventėse, laidotuvėse ir važiuodavo į kitas parapijas. Atlaidams kviesdavo klierikus, įsigijo jiems dalmatikas, kad būtų šv. Mišios iškilmingos, gražios ir patrauklios. Atlaiduose giedodavo solistai, net iš Rygos atvažiuodavo smuikininkė. Tokiu būdu kiek galėdamas propagavo tikėjimą, pagarbą šv. Mišioms ir Švč. Sakramentui. Pamokslai buvo gerai paruošti ir įdomūs. Ruošdamas vaikus Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai naudojo vaizdines priemones, įvairius paveikslus, kurie buvo įtaigūs ir vaikams ilgam išlikdavo atmintyje. Mokė, auklėjo ne tik pamokslais, bet ir savo raštais. Per kunigų laidotuves visada paskaitydavo savo kūrybos eilėraštį apie velionį, per vardines – apie varduvininką.

Labai išradingai apeidavo valdžios draudimus. Anykščių rajono valdžia buvo uždraudusi nešti laidotuvių vėliavas per miestelį, buvo nustačiusi ribą nuo bažnyčios iki kelio, o per miestelį neleisdavo. Ir ką gi daro kunigas Galvydis? Jis nesipyksta su valdžia, jis nerašo raštų, o įsigyja naujas laidotuvių vėliavas ir atiduoda žmonėms, kurių tėvas sunkiai sirgo. Ir kai tėvas numirė, per laidotuves iš namų į bažnyčią, ir iš bažnyčios į kapines žmonės nešė naujas vėliavas. Ir kai valdžia greitai sureagavo ir užsipuolė kunigą, kodėl einama su vėliavomis ir nesilaikoma nurodymų, kunigas Galvydis atsakė, kad mirusysis pasiuvo ir prašė artimųjų, kad jis būtų palydėtas su tomis vėliavomis. Ir valdžia nebedrįso pyktis su žmonėmis, o visos kitos laidotuvių eisenos būdavo su vėliavomis.

Valdžia draudė ir bausdavo kunigus už eisenas į kapines Visų Šventųjų dieną. Kunigas Steponas iš anksto pasakydavo po šv. Mišių, kad žmonės eitų į kapines, o jis nueidavo atskirai. Ir tada visi kartu kapinėse atlikdavo Vėlinių procesiją.

Valdžia drausdavo primicijas. Kunigas neskelbė viešai iš sakyklos, o pranešdavo žmonėms privačiai. Sekmadienį prieš primicijas nusiųsdavo moteris į kitas bažnyčias ir, kai žmonės po pamaldų eidavo iš bažnyčios, kviesdavo į Traupį, į primicijas, kur šv. Mišias ruošėsi aukoti neseniai pašventintas kunigas. Kunigas rodė tikintiesiems, kad Bažnyčia gyva, kad yra seminarija, kad mokosi jauni būsimi kunigai, kad Bažnyčia nesunaikinta ir nenugalima.

Kunigas materialiai rėmė klierikus, stengėsi juos aprūpinti religine literatūra. Mirštant kitiems kunigams, jis stengdavosi iš jų bibliotekų parūpinti knygų klierikams. Pats jis sau buvo nereiklus, gyveno kukliai, menkučiame namelyje, buvusiame klebonijos ūkiniame pastate. Drabužiai buvo labai kuklūs. Visi jį pažinojusieji prisimena vis su tuo pačiu pilku lietpalčiu. Kaip ir lakštingalos pilkas rūbelis, tačiau nuostabiai gražus čiulbėjimas, taip kuklus kunigo Stepono gyvenimas ir paprasti drabužiai, bet didingi nuveikti darbai jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip pamaldaus, darbštaus, kuklaus, mylinčio Dievą, Bažnyčią, Tėvynę ir žmones, tikėjimo ir šviesos nešėjo paveikslas“.

Taip buvęs kun. Stepono Galvydžio ministrantas prisimena savo mokytoją, o jų pirmas susitikimas buvo labai reikšmingas. 1964-aisias Marijonas Savickas dar mokėsi Traupio aštuonmetėje. Grįždamas iš mokyklos sutiko kleboną su tuo pilku lietpalčiu, vokiška kepure. „Jis mane užkalbino, – prisimena kun. Marijonas. – Ir paklausė, kaip rašomas žodis „nebežinau“ – kartu ar atskirai. Aš pasakiau teisingai, kad kartu. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas – egzaminą išlaikiau“.

Kun. Steponas Galvydis palaidotas Traupio bažnyčios šventoriuje, prie kryžiaus, pastatyto 1991 metais jo kunigystės 50-mečiui (autorius – meistras L. Šakalys). Prie senosios Traupio klebonijos, kur 1964–1999 metais gyveno kunigas, rašytojas ir publicistas S. Galvydis, 2009 m. atidengta atminimo lenta (autorius – medžio drožėjas Arūnas Šafronas). 2003 metais išleista Raimondo Guobio biografinė apybraiža „Kunigas Steponas Galvydis“. Apie kun. S. Galvydį daug rašoma ir Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje „Svėdasai: praeitis ir dabartis: teminių straipsnių rinkinys. T. 1“, 2012 m.

© 2016 „XXI amžius“