Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. sausio 20 d., Nr. 2 (269)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Apie šventuosius, palaimintuosius ir sudėtingus bažnytinius procesus

Arkiv. Mečislovas Reinys

Vysk. Vincentas Borisevičius

Kun. Pranciškus Budrys

Kun. Alfonsas Lipniūnas

Barbora Žagarietė

Adelė Dirsytė

Elena Spirgevičiūtė

Užrašas ant kun. Ignaco
Štacho antkapinio paminklo

„Bažnyčioje į šventumą pašaukti visi krikštytieji, ne tik kunigai ar vienuoliai!“ Šiais žodžiais Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) užbaigė ataskaitinį pranešimą apie kanonizacijos bylų procedūras pastarajame dešimtmetyje. Kardinolas pristatė statistinius duomenis apie kongregacijos darbą, naujus palaimintuosius ir šventuosius. Sausio 9 dieną Popiežiškajame Urbono universitete vykusioje Šventųjų skelbimo kongregacijos mokslinėje konferencijoje kardinolo pranešimo tema – „Šventumas ir sudėtingi bažnytiniai procesai“. Pasak kardinolo A. Amato, beatifikacijos ir kanonizacijos yra su kongregacija bendradarbiaujančių postulatorių ilgo dalykiško ir sunkaus darbo vaisius. Tiek beatifikacijų, tiek kanonizacijų pagrindą sudaro kandidato į šventuosius pristatymo dosjė (positio), išsamiai aptariantis herojiškas kandidato dorybes, kankinystę ir stebuklus.

351 positio nuo 2006 iki 2016 metų

Per pastarąjį dešimtmetį nuo 2006 iki 2016 metų Šventųjų skelbimo kongregacija gavo 351 positio iš visų Bažnyčios vietovių. Kardinolo pristatyme paminėta ir Lietuva tarp penkiolikos kraštų Bažnyčių, kurios minėtu laikotarpiu Kongregacijai pristatė po vieną positio. Devyni kraštai pristatė po du, septyni kraštai po tris. Daugiau nei tris pristatė Filipinai (4), Portugalija (6), JAV, Kolumbija, Meksika, Vengrija ir Vokietija (7), Indija (8), Prancūzija (10), Brazilija (13), Lenkija (22), Ispanija (60) ir Italija (139). Iš minėtųjų 351 dosjė, 293 buvo dėl išskirtinų krikščioniškų vertybių ir 58 dėl kankinystės. Tarp jų – dvi Lietuvos katalikų bendruomenei reikšmingos bylos. Popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 d. įgaliojo kardinolą A. Amatą paskelbti kongregacijos dekretą dėl Kaišiadorių arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962), nužudyto iš neapykantos tikėjimui, kankinystės. Dekretas atvėrė kankinio, Garbingojo arkivyskupo T. Matulionio kelią į palaimintuosius. Lietuvos vyskupai 2017-uosius paskelbė kankinio, Garbingojo arkivyskupo T. Matulionio metais Lietuvoje, o ganytojai kvietė didžiuotis, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį. Kita su Lietuva susijusi byla pradėta JAV, Čikagos arkivyskupijoje, dėl kazimieriečių seserų vienuolijos steigėjos s. Marijos Kazimieros Kaupaitės (Kaupas) beatifikacijos. Popiežius Benediktas XVI pripažino s. Mariją Kazimierą Kaupaitę garbingąja: dekretas dėl jos herojiškų dorybių paskelbtas 2010 metais. Garbingoji s. Marija Kazimiera Kaupaitė gimė Ramygaloje 1880 ir mirė JAV 1940 metais.

Kardinolas A. Amatas ataskaitiniame pranešime apie palaimintuosius ir šventuosius atkreipė dėmesį į tai, jog be minėtųjų 351 dosjė (positio), buvo parengti kiti šeši positio dėl ekvivalentinių kanonizacijų (2012 metais – Hildegardos Bingenietės; 2013 metais – Angelės Folinietės ir Petro Faberio; 2014 metais – s. Įsikūnijimo Marijos, Pranciškaus de Laval ir Juozapo Ančietos) ir trys dosjė dėl trijų Bažnyčios mokytojų paskelbimo: 2010 metais – Jono Aviliečio; 2012 metais – Hildegardos Bingenietės ir 2014 metais – Grigaliaus Narekiečio.

2016 metų šventieji ir palaimintieji

Vien tik 2016 metais įvyko dešimt kanonizacijų. Nauji šventieji kilę iš aštuonių kraštų: Albanijos, Argentinos, Italijos, Lenkijos, Meksikos, Prancūzijos, Ispanijos ir Švedijos. Tarp jų yra vienas vyskupas – Emanuelis Gonzalesas Garsija (Emanuel Gonzįlez Garcķa) – ir keturi kunigai: Gabrielius Brošeras (Gabriel Brochero), Jonas Papčynskis (Jan Papczyński), Liudvikas Pavonis (Ludwig Pavoni) ir Alfonsas Marija Fuskas (Fusco), iš kurių trys buvo vienuolijų steigėjai, prancūzas kankinys Saliamonas Leklerkas (Saliamon Leclercq), trys vienuolės, vienuolijų steigėjos Kalkutos Motina Teresė ir Elžbieta Hesesblad (Elizabeth Hessesblad) bei karmelitė Trejybės Elžbieta, ir jaunas pasaulietis iš Meksikos, Juozas Sančesas del Rio (Joseph Sįnchez del Rķo).

2016 metais įvyko 14 beatifikacijų septyniuose kraštuose: Albanijoje, Argentinoje, Italijoje, Kazachstane, Laose, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Iš viso surengtos 69 kankinių beatifikacijos, įskaitant kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių, ir septynias išpažinėjų – keturių moterų ir trijų vyrų.

Iš šių sausų statistinių duomenų trykšta gausiai ir neužtvenkiamai tarsi šaltinio vanduo dykumoje gyvybiška šventumo sula, kuri įsiveržia į pasaulį tam, kad jį apvaisintų gerumu, kad tarnautų visapusiškam žmonijos vystymuisi, kaip kad liudija misionierių apaštalavimas skurdžiausiose planetos vietovėse, pasakė kardinolas Amatas.

Lietuvos vyskupijose neužbaigtos beatifikacijos bylos

„Katalikų žinyne 2017“ pateikiama žinių apie kitas neužbaigtas beatifikacijos bylas Lietuvos vyskupijose: 1991 metais pradėta vysk. Vincento Borisevičiaus byla (Telšių vyskupija); 1998 metais – arkiv. Mečislovo Reinio (Vilniaus arkivyskupija); 2000 metais –  pasauliečių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės (Kauno arkivyskupija); 2005 metais – Barboros Žagarietės (Šiaulių vyskupija); 2006 metais – kun. Alfonso Lipniūno (Panevėžio vyskupija); 2011 metais – apvaizdiečių steigėjos s. Marijos Rusteikaitės (Dievo Apvaizdos seserų kongregacija, Panevėžio vyskupija). Šiaulių vyskupija 2016 metais pradėjo kun. Ignaco Štacho beatifikacijos bylą.

Dar kita Šventųjų skelbimo kongregacijos spendžiama Lietuvos Bažnyčiai reikšminga Krokuvos arkivyskupijos byla dėl XV amžiuje gyvenusio „vadinamojo palaimintojo“ Mykolo Giedraičio beatifikacijos. Dievo tarnas kunigaikštis Mykolas Giedraitis, Atgailos kanauninkas, buvo šv. Kazimiero amžininkas, gyveno Krokuvoje ir ten mirė 1485 m. gegužės 4 d. Jis tituluojamas „vadinamuoju palaimintuoju“, nes neaptikta istorinių dokumentų apie įvykusią beatifikaciją. Įvairiose Lietuvos vietovėse gegužės 4-ąją minima palaimintojo Mykolo Giedraičio diena. Vilčių atgaivinti Dievo tarno Mykolo Giedraičio šventumo bylą suteikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. A. Amatas, aplankęs Dievo tarno Mykolo Giedraičio kapą ir prie jo pasimeldęs Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje 2016 metų gruodį, lydimas bylos postulatoriaus ir Krokuvos arkivyskupo.

Lietuvio kunigo beatifikacijos byla Rusijoje

2003 m. gegužės 31 d. Rusijoje, Sankt Peterburge, pradėta lietuvio, iš Meškuičių parapijos kilusio kun. Pranciškaus Budrio beatifikacijos byla. Šis kunigas gimė 1882 m. spalio 14 d. Rupeikių kaime (8 km iki Kryžių kalno), valstiečių šeimoje. Naujagimį trečiąją gyvenimo dieną Pranciškaus vardu pakrikštijo Meškuičių parapijos kun. Vikentijus Šliageris. Iki devynerių metų Pranciškus gyveno tėvų namuose. 1891–1893 metais mokėsi Kražiuose (Kelmės r.). Iki keturiolikos metų paauglys padėjo tėvui dirbti ūkyje. 1896–1900 metais gyveno ir mokėsi Šiauliuose. 1900 metais išvyko į Maskvą. Išlaikyti egzaminai suteikė teisę stoti į seminariją. 1903 metais gavo Kauno gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą ir įstojo į Peterburgo dvasinę seminariją. Kunigu įšventintas 1907 metais, dirbo Irkutske, aptarnavo Tobolsko, Tiumenės, Permės, Jekatarinburgo, Čeliabinsko, Zlotouso, Kurgano, Ufos, Samaros, Kazanės ir Viatkos tikinčiuosius. Aplankyti tėvynę ir artimuosius jam buvę beveik neįgyvendinama svajonė iš pradžių dėl lėšų stokos ir pavaduojančio kunigo nebuvimo, o vėliau – dėl prasidėjusio karo, revoliucijos ir valstybinių sienų tarp Rusijos ir Lietuvos. Didelį tikėjimą, pasitikėjimą Dievu ir jo dvasios tvirtybę liudija tai, kad kun. P. Budrys liko tarnauti šalyje, kur katalikų kunigų beveik nebeliko, o bolševikai persekiojo visų religijų tikinčiuosius. Tie, kurie lankė bažnyčias, buvo sekami, o kunigai ir aktyvūs parapijiečiai, remiantis įvairiausiomis išgalvotomis priežastimis, buvo areštuojami, teisiami, uždaromi kalėjimuose ar sustiprinto režimo lageriuose, tremiami. 1920–1924 metais rašyti kun. P. Budrio laiškai leidžia teigti, kad jam buvo be galo sunku. Tačiau jis neatsisakė tarnystės Dievui, neieškojo būdų, kaip išvykti į Tėvynę, nesutiko bendradarbiauti su ateistine valdžia. Bolševikams perėmus valdžią Rusijoje, kun. P. Budrys ir toliau važinėjo po parapijas, atlikdamas krikšto ir santuokų laiminimo apeigas, klausydamas išpažinčių, mokydamas vaikus katekizmo. Suvokdamas susidariusią situaciją, jis nenorėjo, kad parapijiečiai rizikuotų. Todėl krikšto ir vedybų apeigos vykdavo ne bažnyčioje, o butuose. 1934–1937 metais jis buvo vienintelis kunigas, aptarnavęs tikinčiuosius milžiniškoje teritorijoje tarp Volgos ir Obės. Kunigas suprato esąs nepajėgus vienas pats ruošti žmones tikėjimui, todėl minėtose vietovėse ieškojo patikimų parapijiečių katekizacijai organizuoti prisidengiant draugiškais pasibuvimais, pasisėdėjimais butuose ir „piknikais“ gamtoje, už miesto, kur suvažiuodavo ir suaugusieji, ir vaikai. 1937 metais stalininis aparatas ėmėsi rengti represijų („nacionalinių“ bylų) sistemą, nukreiptą prieš tautinių mažumų (lenkų, vokiečių, estų, lietuvių ir kitų) atstovus, kaltinamus sukūrus slaptas organizacijas, kurių užduotis – šnipinėti kitų valstybių naudai, sabotažų ir diversijų organizavimas, Tėvynės išdavystė ir t. t. Remiantis Ufos parapijiečio A. J. Jansono, sėdėjusio su kunigu vienoje kameroje, prisiminimais, kun. P. Budrį tardymų metu labai mušdavo reikalaudami prisipažinti, kad jis – šnipas. Tačiau kiekvieną kartą, grįžęs po tardymų į kamerą, kun. P. Budrys nuoširdžiai melsdavosi visomis išgalėmis palaikydamas likimo draugus, vis kartodamas: „Dievas mūsų neapleis…“

1937 m. lapkričio 11 d. sprendimu, kun. P. Budrys buvo nuteistas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1937 m. gruodžio 16 d. Ufos kalėjime. Kartu su kunigu Pranciškumi sušaudyti dar 189 įvairių miestų parapijiečiai. Jie palaidoti Ufos miesto Sergijevsko kapinėse.

Rusijoje atgimus Katalikų Bažnyčiai, atsikūrė ir parapijos kun. P. Budrio aptarnautose vietovėse. Straipsniuose, skirtuose Jekaterinburgo, Permės, Viatkos katalikų istorijai ir atgimimui nušviesti spaudoje, interneto tinklapiuose, prisimenama kun. P. Budrio asmenybė. Sulaukta informacijos ir apie gautas malones: po maldos į Dievo tarną vyriškis atsikratė potraukio rūkyti; pagyvenusiai moteriai dingo kelių sąnarių skausmai.

Pagal Vatikano radiją ir „XXI amžių“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija