Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. vasario 3 d., Nr. 3 (270)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Požiūris į meilę

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 7–8).

Pakalbėkime apie požiūrį į meilę. Pastebėjau tokį dėsnį žmonių santykiuose. Mūsų požiūris į kitus kuria mūsų tarpusavio santykius. Kiti elgiasi taip, kaip mes mąstome ir kalbame apie juos. Kai mąstome apie jų silpnybes, kai skundžiamės, kai kaltiname juos, tuomet dar daugiau to blogio sukuriame savo tarpusavio santykiuose. Kai kerštaujame ir pavydime kitiems sėkmės, tuomet ir patys patiriame daugiau keršto bei nesėkmių. Jei mąstome apie tai, kas mums nepatinka, nervina, erzina kituose, tuomet mes sukuriame dar daugiau to šlamšto ir savo gyvenime, veikloje, sveikatoje. Kuo daugiau stiprybių ir dorybių pastebime kitame, tuo daugiau jų padedame jam ugdyti. Kuo daugiau jo gerų žodžių ir darbų pastebime, tuo daugiau tokių darbų kitas atlieka. Kuo daugiau dieviškų savybių mes matome kitame, tuo daugiau gerumo jame atskleidžiame. Šis kūrybinis meilės dėsnis galioja tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp bendradarbių, tarp vadovo ir pavaldinių, tarp praeivių gatvėje. Šiai kūrybinei meilės galiai niekas negali pasipriešinti. Ji veikia čia ir dabar, nes ji pripildo visus žmones, turtingus ir skurstančius, stiprius ir silpnus, šventuosius ir nusikaltėlius.

Kai mylime kitą žmogų, mes priimame jį ir nesiekiame, kad jis pasikeistų. Kai mylime, mes siekiame, kad jis būtų laimingas, laisvas, ramus, sveikas, turtingas, linksmas. Mes žvelgiame į jį ir matome jame Dievo atvaizdą ir neribotą Dvasios galią jame. Mes siekiame, kad jis atskleistų tai, kas jame geriausia. Kai mylime, mes mintyse ir žodžiuose linkime jam sveikatos, gerovės ir laimės. Mes džiaugiamės jų laimėjimais. Mylėti žmogų reiškia įžvelgti Dievą jame. Meilės galime išmokti. Meilės dorybę galime išsiugdyti.

Viena mama augino savo vaiką viena ir man pasakojo, kad prieš keletą metų turėjo labai audringą charakterį. Ji labai susinervindavo, kai mažametis sūnus jos neklausydavo. Ji nesusivaldydavo, šaukdavo ant sūnaus ir mušdavo. Kartais net dėl smulkmenos labai supykdavo ir tai išliedavo bjauriais žodžiais ir nevaldomais veiksmais. Jos tėvai ir seneliai taip pat auklėjo savo vaikus. Tai buvo paveldima. Tačiau ji nusprendė nutraukti šį paveldimą įprotį. Po vieno seminaro, ji pradėjo praktikuoti meditaciją, kurios metu apvalydavo savo mąstyseną nuo pyktį keliančių minčių, tylioje, ramioje vietoje kelias minutes kasdien kartodavo: „Dievo meilė apgaubia mane ir pripildo mano mintis ir veiksmus. Ji įrašyta mano širdyje. Ji spinduliuoja mano mintyse, mano žodžiuose ir mano veiksmuose. Jos gydanti galia mane paliečia ir ramina... Mano vaikas geras. Jis laukia mano meilės. Dievo meilė per mane pripildo ir jį...“ Jau po kelių savaičių ji pastebėjo, kad nebeliko jokio pykčio, nuolat mąstė apie tai, kad yra gera, švelni ir kantri motina. Pyktį išstūmė meilė, nes jie negali egzistuoti kartu.

Visi susiduriame su žmonėmis, su kuriais labai sunku bendrauti. Tada prisiminkime, kad jie patys labai kenčia savyje. Visi priekabūs, pikti, nuliūdę, priešiški ir pesimistiški žmonės yra praradę dvasinę pusiausvyrą. Jie neturi meilės ir išgyvena dvasinę sausrą. Mes nematome jų vidinio skausmo, tik jo simptomus. Jei žmogus kalba apie tai, kas jam nepatinka, ko nemėgsta, ko neturi, kažkas įžeidė, kažko neteko, jis išgyvena meilės trūkumą. Neigiamas mąstymas, žodžiai ir elgsena rodo, kad žmogus yra toli nuo Dievo, vienišas, nes atstumia mylinčiuosius. Tokius žmones turime mylėti, laiminti ir gerbti. Priimkime juos kaip sergančius ir kenčiančius. Nekaltinkime, nekritikuokime, nesiginčykime su jais. Parodykime jiems ypatingą meilę ir gailestingumą. Prisiminkime, kad meilės dėsnis veikia nuolat kiekviename žmoguje. Mūsų požiūris į kitus kuria kitų mūsų gyvenimą. Prisiminkime, kad visi tie, kurie labai mus nervina ir erzina, turi tą pačią dvasią kaip ir mes. Kai žvelgiame į tai, kas dieviška kitame, mes padedame jam dar labiau atskleisti viduje slypinčią meilę. Kartokime: „Laiminu tave, linkiu tau stiprios sveikatos, didelio turto, meilės, ramybės, džiaugsmo ir kitų malonių...“ Tokie žodžiai turi galią keisti mūsų šeimų narių ir draugų santykius. Ištvermingai ugdykime teigiamą požiūrį į kiekvieną žmogų. Tuomet ugdysime meilės dorybę savyje, padėsime kitiems keistis. Tuomet patirsime dar daugiau pergalių savo gyvenime.

Kun. Rytis GURKŠNYS SJ

Kazimiero.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija