Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. vasario 17 d., Nr. 4 (271)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Abejingumas altorių šešėly

Tomas Taškauskas

Kristaus Karaliaus liturgine iškilme užbaigti jubiliejiniai Gailestingumo metai. Tada Bažnyčia kvietė visus tikinčiuosius labiau atsiverti dieviškajam gailestingumui ir aktyviau praktikuoti gailestingumo darbus savo kasdienybėje. Jubiliejiniams metams pasibaigus popiežius Pranciškus ragina ir toliau intensyviai gyventi gailestingumu, nes tai ir yra pagrindinė Bažnyčios misija – perteikti Dievo gailestingumą žmonėms. Tačiau kiek šios misijos įgyvendinimas virsta kasdienybe mūsų bendruomenėse?

Rašytojas Povilas Šklėrius neseniai išleistame romane „Ko negalima sakyti merginai bare“ aprašo gluminančią sceną. Veiksmas vyksta Vilniuje žiemą. Pagrindinis veikėjas vardu Povilas, ką tik išsiskyręs su mergina, sureaguoja labai emocingai. Pravirkęs ir per ašaras vos matydamas kelią jis patraukia Rotušės link. Ten stabtelėjusio Povilo žvilgsnį patraukia Aušros Vartai. Patraukęs ton pusėn jis susiranda kažkokią bažnyčią, į kurią įėjęs atsisėda paskutiniame suole ir sėdi, negalėdamas nustoti verkti. Praašarojęs visas Mišias ir net ilgiau, išvysta priešais ateinantį kunigą. Susigėsta, kad šis mato jį tokį silpną ir bejėgį... Povilas tikisi, kad kunigas ims kamantinėti, kas gi jam nutiko. Bet tas tik keistai pažvelgia ir pasako: „Mes jau uždarome, prašytume išeiti“.

Žinoma, ši biografiška romano ištrauka neatspindi situacijos visose Lietuvos bažnyčiose. Joje galima įžvelgti ir ypatingo, tik miesto gyventojams būdingo nepasitikėjimo vienų kitais ir susvetimėjimo. Ir vis dėlto kiekviena tokia patirtis, nesvarbu, aprašyta ar kieno nors tiesiog papasakota, yra perspėjantis signalas mums, kaip tikinčiųjų bendruomenei. Tai reiškia, kad pasiduodame aplink vešinčiai abejingumo kultūrai.

Tikinčiųjų bendruomenė yra visuomenės dalis, todėl nieko stebėtina, kad persiimame visuomenei būdingomis ydomis. Puikiausias lietuviškos abejingumo kultūros pavyzdys yra daugiabučio laiptinė, kurioje kaimynai dažniausiai nesisveikina. O jei pabandai pasisveikinti, išgąsdini savo kaimyną arba susilauki ne itin malonaus grįžtamojo pasisveikinimo. Visi kažką panašaus esame patyrę ar bent jau girdėję iš kitų. Kad ir kiek būtų kitokių laiptinių, kur kaimynai geri ir malonūs, sveikintis ir palaikyti ryšius su laiptinės kaimynais vis dar neįprasta. O stereotipinis požiūris susiformuoja būtent neigiamos, o ne teigiamos patirties pagrindu.

Panašiai yra ir su katalikų bendruomenėmis – kalbos apie gailestingumą skamba mažų mažiausiai keistai, kai apsilankęs kurioje nors bažnyčioje pajunti tik šaltą abejingumą. Niekam tu čia neįdomus, niekas neprieis, asmeniškai nepakalbins, neskirs savo brangaus laiko... Arba būna dar blogiau. Abejingumas tikinčiųjų bendruomenėse kartais pasireiškia ir keistai suvoktais gailestingumo darbais. Užuot guodę nuliūdusius ir sudraudę pikta darančius, mes guodžiame pikta darančius ir sudraudžiame nuliūdusius arba mokome tuos, kurių mokyti visai nereikia. Turbūt daugumai iš mūsų yra tekę asmeniškai susidurti ar bent jau išgirsti apie situacijas, kai koks nors uolus katalikas ima viešai pamokslauti, kad šalia esantis ne taip laiko rankas arba ne taip klūpi per Mišias. Įsivaizduokite, jei kas taip įžūliai jus pradėtų mokyti vidury gatvės! Šis altorių šešėly vešintis abejingumas ir iš jo kylanti nepagarba, kuri pasirodo mažuose, kasdieniuose įvykiuose, žeidžia kitus tikinčiuosius ir pagrįstai atstumia nutolusius nuo tikėjimo.

Alternatyva tėra viena – ugdyti rūpestingumo kultūrą, kurioje mokomės dėmesio ir pagarbos vieni kitiems, skiriame laiko pažinti aplink esančius ir atsiliepti į jų poreikius net tada, kai mums atrodo, kad neturime tam laiko. Pastangų čia turi įdėti ne tik kunigai, bet kiekvienas tikinčiųjų bendruomenės narys. Jei nuosekliai to sieksime, Gailestingumo vartai liks atviri mūsų bendruomenėse ir pasibaigus Gailestingumo metams. Jei ne, ar skirsimės kuo nors nuo piktų laiptinės kaimynų, su kuriais niekas nenori sveikintis?

Autorius yra „Kataliko balso“ atstovas. „Kataliko balso“ tikslas – atvirai, teigiamai ir aiškiai išsakyti katalikų poziciją Bažnyčiai bei visuomenei aktualiais klausimais viešojoje erdvėje.

Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija